Eduardas

Gal kam teko susidurt su kolchozuose buvusiom būgninėm džiovyklom? Koks jų našumas? Žinau vieną paliktą likimo valiai tokią, sakau atrestauravus gal ką pavyktų išpešt, tik pečių naudočiau ne dyzelio, o čipsais kurenamą.

Pasinaudok paieska temoj kombainu reguliavimai

Mačiau ši sezona tu monstru net trečia diena galvoja kaip ji ištraukti.o ir monstras tas tik claas lexion760.Aišku galima ir akmenimis užmėtyti už tokia nuomone bet kartais geriau mažesnis.

Naudoju bet vis pritrukstu laiko susivesti normaliai duomenis. Tai mano naudojimas su pertraukomis kuris per darbymety nutruksta.
Naudoju tel. placeteje, ir PC { per simuletoriu}
Pasigedau arba nerandu, statistikos buvo toks rutulys su visom kulturom suskirstytas ir surasyti kiek ko turiu.
Galetumet prikabint pardavejus, kad matytumem trasu kainas kas ka siulo. ar kokios akcijos vygdomos, prie to pacio chemija.
Irangai daugiu paveiksliuku reiketu.
Galbut praverstu uzrasu knygute su numatomais reikalingais atlikti darbais ukyje ar numatytame lauke.
Galimybe pazymeti zemelapyje objektus po zeminius akmenys suliniai kelmai... ant zeminius stulpai , medziai akmenys, grioviai, balos... prartejus gauti perspejima. {aktualiau kas naudoja vairavima }
Marskinems uzteks?
 
 
 

Pasakau, kad negeriu - visi bando prigirdyti!
Pasakau, kad "ant dietos" - visi bando privaišinti!
Pasakau, kad nėra pinigų... Gal per tyliai pasakau, o gal blogai girdi...

Žmona sau pamainos susilauke bent vaikui laiko yra kol kūlimai neprasidėjo

Nei vieno rimto argumento kad kombainas blogas, matosi iki galo gerai nesuremontuotas gerai o kad kažkas lužo tai savaime suprantama 30m kombainui. Man sietu užteko ir barstyt jo niekaip nepriverčiau o švariau kuliančio kogero akyse nemates buvau pas mane apatinis keicoamas buvo. Per 12metu ir virs 1000ha nukulto ploto apie d7000 modeli tik geri atsiliepimai 

Siaudai bunkeri tai ne kombaino kalte. Reik pasirinkt atitinkama pobugnio tarpa ir palaikyt vienoda rijamos mases kieki. Man puikiai kulia, tik siauda kita i bunkeri imeta kai galulaukese apsisuku, tada bugnas lieka be darbo, tai siaudu prilauzo. Gal sutikciau, kad sietai galetu but ilgesni, noreciau 7000S. Jei is bunkerio neispila lengvai, tai arba bunkery virs sraiges paliktas per didelis tarpas paemimo, arba elektromagnetas negauna visu 12v. As kaip nusipirkau, jam mazai ka taisiau, kas sugedo, tai daugiau del paties zioplumo. Labai priklauso, koki savininka kombainas turejo pries tave.

Vienu nuliu netyčia padauginau.. Bosh 100A generatorius iš V70 lyg

šiek tiek gal ne į temą,  bet savamoksliai gali ir nežinoti.. pernai kai pildė kondiškę, sakė, kad deguonies balionus plauna su frenou (ar kažka tokio), nes tipo jeigu tepalo likučių būtų, gali būti didelis bum. Man kažkaip neįtikėtinai atrodė, kaip taip gali būt, bet pasidomėjus visgi gali. Pridedu paveiksliuką kuo gali baigtis deguonies baliono atsukimas tepaluotom rankom..
 

 
 

Kiekvienam ne išgamai galiu asmeniškai paaiškinti kad ukiuose naudojama visa sertifikuota europos sajungoje chemija laikantis visu reikalavimu ir reikalingu išlauku.o tiems kurie netiki yra galimybė rinktis sertifikuota ekologine produkcija.taip pat eilini karta tenka pastebėti kad jus neišgamos neturite jokiu irodymu kad yra priešingai ir tauzijate bilen ka kad parodytumėt savo susireikšminusi išmanyma arba neišmanyma vienu ar kitu klausimu.

ne daviklyje problema buvo, kur spinta su saugikliais stovi, visas lizdas kur jungiasi i deze, paspaudziau i vidu daugiau ir atsigavo. 

Mano jamzo saltas apie 5 ant min ir max apsuku, prie 80 temperaturos iki 3 pakrenta ant minimaliu sukiu, bet vos pagazavus sauna iki 5. Bet pagal tavo klausima - mano netvarkingas, tepalus ryja 15ltr/300dz :D 

Be apšvietimo neleidžiu iš kiemo važiuot, yra mobilios šviesos, jei nėra ar neveikia tuo metu, užsimeta ir tada į trasą.

Ziurint koks kombainas, bet bugno apsukos mazos (pas mane 800), pobugnis atidarytas max, sietai irgi atidaryti ir oras max

Bandysim šį sezoną mažiau prakaituot

Bandysim šį sezoną mažiau prakaituot

Jei traktorius tvarkingai sutvarkytas, manau nera blogas. Faktas, kad reikia prie jo nagu prikist, bet kaiip ir visai technikai reikia skirti daug demesio tvarkant. Jei sazninigai kapitaliai pereitas, problemu daug nekelia. Aisku yra vietu kur reikia ir pasitobulinti.  O niuansu kaip ir visi turi. Lyginant su savo detaliu pigumu ir galimybe greit pasileist po gedimo, tai superinis variantas. Su vakarieciu aisku ner ka lygint, bet ir pinigine situacija taipogi  

Nupirkau donorą pigiai su užsikirtusiu varikliu, bet pusėtina dėže ir sveiku rėmu. Išardžiau gabalais ir iš dviejų vieną susikroviau, mat maniškio rėmo kniedes galima pirštais sukiot, bet motoras jamz, perrinktas galinis tiltas ir naujas šarnyras, bei sutvarkyta kabina. Tai donoro panaudojau tik priekinį rėmą ir dėžę. Po sezono ramiai antrą pusantrinį susikrausiu. Originalų motorą planuoju perrinkt ir uždėjus starterį gal kam parduosiu.  Frankenšteinas jau spėjo beveik 200ha apdirbt.

Neziurek tu valandu, ziurek kaip dirba.. 

„Labas, Vaciau, a dar, žalty, miegi?“ – skardus Aniceto Mažeikos balsas nugriaudėjo per visą gryčią taip stipriai, kad net suvirpėjo langai.
„Ne, tamsta burtininke, nemiegu, biški tik šiaip snūstelt pagriuvau“ - sunkiai besiorientuodamas aplinkoj, pašokęs iš sukuisto guolio puoliau ant šono šukuot susivėlusius plaukus ir iš bakenbardų krapštyt sudžiuvusią miežinę košę, kuria vakar užkandom šlykščią Šimkiuko arielką. „Ai, Anicetai, čia tu.... B****, burtininkus kažkokius sapnavau. Baisiai tikroviškas sapnas. Nemiegojau žinok, tik snaudžiau“
„Kaži kaži“ – nusišypsojo į ūsą Anicetas. „Kiaulės tavo kaip velniai žviegia. Matyt dar nešertos nuo ryto?“
„b**** į šikną tom kiaulėm. Jos estradinės dainos konkursui ruošias“ - burtelėjau prilaikydamas nuo per staigių judesių apsisukusią galvą. Rūkas nuo akių pamažu ėmė slinkt, ėmiau suprast kuriam esu pasaulyje, tad apsidairiau - jei ne ant stalo pūpsantis miežinės košės katilas, keli ant grindų snūduriuojantys rauginti agurkai ir lygtai biški privemtas gryčios kampas, chuj pasakytum, kad vakar čia nauja Šimkiuko skalbimo mašina buvo laistoma. Suėmė visus taip pasiutusiai greit, kad nei padainuot, nei susimušt, nei ką kitą gero ir smagaus nuveikt spėjom... Teisybę, sakant, užmigau net kairio kaliošo nusiaut nesuspėjęs.
„Pyzdon tokius laistymus, ir tokią garbačiovinę arielką. Musėt bledyna iš kokio deguto varyta, kad taip visus išguldė. Kaip kokia denatūra... “ – laižydamas sukepusias lūpas suburbėjau sau po nosim.
„Kokiais tu čia vėjais nuo labo ryto?“ – čia pat pasisukęs į Anicetą paklausiau. „Kaip bliacha įėjai?“
„Tai kad durys praviros, Vaciau, buvo. Smagus čia balius, matau, vakar vyko, prie gonkos visi serbentai išgulėti.“
„Šuns birka, o ne balius“ – atsidusau.
„Aš su prastom naujienom, Vaceli“ – prisėdęs ant taburetės tarstelėjo Anicetas. „Dėdės Jurgio nebėr... Amžiną atilsi...“
„Vaje... Kaip?“
„Paprastai... pavalgė pietum virtienių su varške, atsigėrė raugintos sulos, užmigo ir užmigo... Su visam, kaip sakant...“
„Nu tu matai... amžinatilsį...“ – atsidusau akimis bėgiodamas po kambarį ir ieškodamas rendelio vandeniui iš kibiro pasisemt. Jaučiau, kad jei tuoj pat neatsigersiu, prisijungsiu prie dėdės Jurgio.
Teisybę sakant, dėdė Jurgis man nebuvo dėdė. Šiaip kažkoks tolimas giminaitis, devintas vanduo nuo kisieliaus, kaip sakoma. Bet mano tėvukas su juo gerai sueidavo, nuo mažų dienų jį buvau įpratęs vadint dėde, tad taip visą laik ir vadinau. Geraširdis, meniškos dūšios žmogelis ans buvo, bet truputį čiūdnas. Gal dėl tokio užgimimo, o gal karo metu patirtos kontūzijos, smarkiau išgėrus karts nuo karto užplaukdavo dėdei Jurgiui lengvi debesėliai. Sykį per Jonines užpylęs, pamenu, čiupo po pažastim armoniką ir išėjo laukais grodamas. Grįžo po trijų dienų, be batų, armonikos ir poros priekinių dantų. b**** žino, kur bastėsi ir ką veikė. Niekam nei aiškinosi, nei pasakojo. Tiesiog grįžęs pavalgė ir lyg niekur nieko, pasiėmęs dalgį, išėjo papjaut triušiams pienių. Nieko nuostabaus, kad jo žmona Adelė kaip įmanydama stengėsi dėdę Jurgį nuo arielkos laikyt kuo atokiau. Bet per ilgą gyvenimą nutiko visko. Tai žiūrėk baliuj prie stalo besėdėdamas ans kokios garbios moteriškės mandagiai paprašo duot pūkuotukę pačiupyt, tai šiaip kokias nedideles muštynes be aiškios priežasties sukelia...
*****
Į Liolius, į pagrabą nusigavau tik gerokai vakarop, nes nuo tos bledynos Šimkiuko arielkos taip traukė prie žėmės, kad iki pat pietų pratįsojau lovoj. Teisybę sakant, ir ten nuvykus savijauta tebebuvo smarkiai pizdavota. Pareiškęs tetai Adelei užuojautą, kiek leido sveikata , pakiurksojau prie nabašniko ir po kurio laiko patraukiau lauk parūkyt. Tarpdury teta Adelė čiupo mane už parankės:
„Vaciuk, Jezusmarija, matau kaip tu pergyveni dėl amžinatilsį Jurgelio. Visas perbalęs, iš veido iškritęs, susisukęs. Einam į kamarą, įpilsiu čierkelę nuo nervų“
„Įpilk, tetule, jei turi. Taip širdį spaudžia, net kvėpuot sunku. Gal biškį venas praplės, atpalaiduos“ – susuokiau nutaisęs graudulingą balsą. Patraukėm į kamarą.
„O, pagaliau, nuo krūtinės sunkumą lyg su ranka nuėmė“ – užkąsdamas raugintu agurku trečią čierką tariau tetulei. „Va, uždarykit, palikit likusią giedorkom, kad balsai labiau susiderintų ir nežviegtų kaip mano kiaulės šį rytą“...
Akyse tikrai prašviesėjo, pradėjom kalbėtis. Teta Adelė ėmė pasakot, kad paskutiniu metu prieš smertį jos Jurgis pasidarė visai keistas. Kone kasdien nuo pat ryto šliauždavo į savo dirbtuvėles, ir ten užsidaręs kiauras dienas iš medžio droždavo visokius balbokus.
„Kai užklausdavau, ką ans ten tiek drožia, atsakydavo, kad aš per durna ir nesuprasiu. Sykį lyg ir užsiminė, kad dievus kažkokius. Bet, eik tu Vaciau, kokie ten dievai... Nei tai kaliausės, nei tai velniai. Balbokai kažkokie ir tiek... Paskui vieną dieną jais visą kiemą apstatė. Ir uždraudė iš vietos pajudint. Aš tai mysliju, kad prieš smertį matyt vargšui Dievas protą atėmė... Ech..“
„Tai jau tikrai“ – pritariamai linktelėjau. Galvoje ėmė suktis mintis apie ketvirtą čierką.
„Ai! Bliacha, nuo tų liūdnų kalbų ir vėl kažkoks akmuo krūtinę užspaudė. Aš dar vieną paimsiu“ – tariau tiesdamas ranką butelio link. „Užteks giedorkom dar vistiek.“
„Imk, Vaceli, imk. Turiu dar daug butelkų pasizapasijus.“
Ir čia tetulė išdavė savo mažytę paslaptį... Kadangi stojus Gorbačiovui reikalai su valstybine arielka pasidarė pizdavoti, Adelė, vos tik atsirasdavo proga, vilko ją namo. Nes dalykas svarbus, ir nežinai gi žmogus, kiek ir kada jo prireiks. Žinodama, kad dėdei Jurgiui nuo jos užeina prietemos, įsirengė slaptavietę, kurioj ir suslėpė visą lobį.
„Iš viso trisdešimt du butelius pakavojus turiu ten. Šitas, trisdešimt trečias nebetilpo, tai savo pasoginėj skrynioj laikiau. Tai va, rytoj želauniems pietums užteks tikrai. Ir liks dar.“
Išgirdęs tokią žinią net švilptelėjau iš nuostabos.
„Ir dėdė neužtiko slėptuvės?“ – vis dar negalėdamas patikėt paklausiau.
„Ne. Vis patikrindavau. Visi buteliai vietoj, pilni.“
Organizmas jau senokai bebuvo gavęs valstybinės. Pajutau, kad vien nuo minties apie trisdešimt du butelius krūtinę užplūdo kaži kokia maloni šiluma. Pagerėjusia sveikata ir nuotaika patraukiau atgal prie nabašniko....
*****
Palaidojom dėdę Jurgį gražiai, taip kaip ir pridera. Kartu su Anicetu prikirtę beržiukų papuošėm į paskutinę kelionę dėdę vežusį gaziką, iš jo paskos ėję dūdoriai grojo taip nuoširdžiai, kad ašara riedėjo net atsitiktiniams laidotuvių procesiją stebėjusiems praeiviams... Žodžiu, liko tik paskutinis dalykas – želauni pietūs.
Po laidotuvių giminių, draugų ir šiaip visokių už dyką norinčių išgert bybių prisirinko pilna gryčia. Nerimastingai skaičiuodamas juos ėmiau galvot, kad padlos tikriausia nujaučia apie tetos Adelės lobį, ir kad būtent ta nuojauta, o ne didelė pagarba amžinatilsį dėdei anuos čia atviliojo.
Per didelius vargus, šiaip ne taip, visi kaip silkės susispaudėm už stalo, ir atrodė jau būt galima pradėt kalbėt poterius, bet... trūko tetos Adelės. Po keleto nerimastingų laukimo minučių, nujausdamas kažką negerą, pakilau nuo stalo ir išslinkau laukan. Radau tetą kamaroj, klūpinčią prie išrikiuotų trisdešimt dviejų butelių valstybinės.
„Ot pyzda senis, ot kad užtaisė... ot žaltys...“ – pasikūkčiodama aimanavo ji...
Puoliau klaust kas nutiko. Teta padavė man kažkokį lapelį ir vargais negalais, vos gaudydama kvapą, apipasakojo visą situaciją.
„O tu jobtvaimat, o čia tai bėda...“ - nevalingai riktelėjau išklausęs pasakojimą. Pajutau, kad nuo padėties siaubingumo rankų plaukai atsistojo piestu. Priklaupiau prie butelių ir žiūrėjau į tai juos, tai į lapelį, nežinodamas nei ką daryt, nei ką pasakyt...
Nušvitimas atėjo staiga.
„Nepergyvenk, teta, viską tuoj sutvarkysiu. Nešk ant stalo butelius, aš tuoj ateisiu. Poterių be manęs nepradėkit! Ir pasakykit šeimininkėm, kad dar palauktų su karštu“
Teta Adelė, matyt pati sunkiai suvokdama ką daro, klusniai prisikrovė glėbį butelių ir nukrypavo vidun. Tuo tarpu aš žaibo greitumu aplėkiau sodybą, surinkau dėdės drožtus balbokus, prisigrūdau kibirą trupučiu dyzeliu apšlakstytų šiaudų, pasičiupau krūvą žvakių, prie butelių tetos rastą popiergalį ir apsigaubiau užuolaida. Apsirūpinęs patraukiau vidun. Mane išvydę troškulio ir alkio kankinami susirinkusieji lengviau atsiduso.
„Brangūs giminės, artimieji, draugai ir kaimynai. Brangūs susirinkusieji“ – vos įvirtęs kambarin garsiai pradėjau. „Galbūt ne visi mane pažįstat, tad prisistatysiu - esu Vacys Maslionka, artimas velionio giminaitis. Susirinkome čia dar kartą atsisveikinti su mūsų visų mylimu ir gerbiamu amžiną atilsį Jurgiu. Tačiau... Jūs jau tikriausia matėt, kad jo žmona Adelė atėjo į kambarį ašarotu veidu... Amžiną atilsį Jurgis paliko užrašytą paskutinį, priešmirtinį savo norą. Jis gali pasirodyti keistas, bet velionio valią reikia įgyvendinti... Daugumai jūsų tikriausia ne paslaptis, kad velionis paskutiniu metu buvo įtikėjęs į senovinius dievus ir juos garbino... Tad, žinokit, ir paskutinis jo noras yra jam skirtus gedulingus pietus palaiminti taip, kaip juos laimindavo žyniai senovėje“
Susirinkusieji, nieko nesuprasdami ėmė žvalgytis viens į kitą, o aš kibau į darbą. Užtraukiau užuolaidas, išdalinau žvakes, jas uždegiau, kambario kampe pastačiau kibirą su šiaudais. Jį pakūręs, pasišviesdamas sau panosėj žvake vis garsiau ir garsiau iš lapelio pradėjau skaityti maldą:
„Uairėgši asiv akleira o suj sovruk abad tikreg inednav ! Uairėgši asiv akleira o suj sovruk abad tikreg inednav ! “
Senųjų dievų garbinimo kalbos nemokėjau, tad pirmi pakartojimai gavos su užsikirtimais. Bet netrukus įsivažiavau, ir ėmiau melstis vis sklandžiau ir sklandžiau, vis garsiau ir garsiau. Gryčia ėmė pildytis smilkstančių šiaudų dūmais, visi su žvakėm rankose stovėjo subybėję iš baimės ir nuostabos. Nusprendęs, kad pasirodymas baigtas, įjungiau šviesą. Lyg pagal užsakymą, jungiant viena iš liustroj buvusių lempučių sprogo... Pradaręs duris pakviečiau šeimininkes nešt karštą.
Gedulingi pietūs vyko visiškoje tyloje, visi valgė nepratardami nė žodžio. Nurijęs kelis kotleto kąsnius nusprendžiau, kad atėjo metas arielkai.
„Vyrai, papilstykit“ – nukorkuodamas vieną butelį kreipiausi į stalo kolegas. Raginimas buvo išgirstas. Ir tai buvo suprantama – po tokio mano pasirodymo atpalaiduot nervus norėjos visiems.
„Nu, už amžinatilsį Jurgį“ – paraginau ir užsiverčiau čierką. Visi padarė tą patį...
Po sekundės gedinčiųjų veidus perkreipė nuostaba.
„k***, vondou“ – nusistebėjo kažkoks tai ūsuotas dėdės giminaitis. Atėjo metas antrai mano pasirodymo daliai.
„Ale tikrai!”- vaidindamas nustebusį ėmiau apžiūrinėt savo čierkelę. „Gerbiamieji, ar jūs suprantat kas ką tik nutiko? Ar suprantat? Dėdė Jurgis, visą gyvenimą kentėjęs nuo velnio lašų, norėjo, kad paskutiniai jo garbei skirti pietūs būtų be arielkos! Jis paliko mums senobinį užkeikimą. Ar jūs suprantat? Kristus pavertė vandenį į vyną. O mes pavertėm arielką į vandenį. Štai kur galia! Štai kur žygdarbis!”
Išrėkęs ugningą kalbą pajutau, kaip dar kartą į mane susmigo nuostabos kupini žvilgsniai. Situacija buvo pizdavota ir keista. Kurviškai norėjosi kalt stiklinę arielkos. Bet jos nebuvo. Buvo tik vanduo….
********
Tokia vat keista ir mistiška istorija nutiko man vieną sykį Lioliuose. Norit ja tikėkit, norit netikėkit. Bet, žinokit, religingesni žmonės tose apylinkėse kartais dar prisimena tą nutikimą ir vadina jį želaunų pietų stebuklu.... Nors, teisybę sakant, stebuklo tai ten nebuvo jokio... Mat iš tiesų tai nutiko taip, kad dėdė Jurgis vieną dieną aptiko žmonos slėptuvę ir pamažu, niekur neskubėdamas, ištiūtino visą ten sukavotą arielką. Dėdė buvo gabus ir nedurnas žmogelis, tad meistriškai nukorkavęs ir ištušinęs butelius, juos užpildė vandeniu ir taip pat meistriškai užkorkavo. O kai visą lobį užbaigė pakeisti vandeniu, paliko ten raštelį žmonai kurį ir perskaičiau to spiritizmo seanso metu. Tiesa, kad būt įspūdingiau, žodžius skaičiau iš antro galo...
Įpisus, kaip jau sakiau, dėdei neretai užplaukdavo debesėliai. Tad nieko labai nuostabaus, kad kol išpampo trisdešimt du butelius valstybinės, Jurgis pridrožė pilną kiemą kaži kokių balbokų, kuriuos pavadino dievais. Kai šitą dalyką man per pakasynas pasakė kamaroj prie išrikiuotų butelių klūpanti teta Adelė, ėmiau sukt galvą, kaip čia išsigelbėt iš nemalonios situacijos. Ir kažkaip netyčia prisiminiau sapną apie burtininkus, kurį susapnavau pririjęs su Šimkiuku techninio spirito. Tad ir suvaidinau.... Tai va...
Pabaigai norėčiau pasveikint mus visus ir mūsų garbią valdžią pasiekus reikšmingą pergalę kovoje su pijokystėm. Dabar mes, kaimo žmonės, tai tikrai nustosim gert. Tikrai tikrai. Sakau tai kaip žmogus, vienu mostu pavertęs arielką vandeniu. Nustosim ir eisim drožt medinių baibokų, pinti vyžų, siūt tautinių kostiumų ir šokt apie laužus. Rokenrolui mieste gal ir pizė. Rokenrolas kaime – tęsis!

Velenukas kur siurblius suka į šito vidurį kišas.
O kad kliba normalu čia.

Bus kaltas siurblys, man buvo taip pat, teko keist siurbli ir ok.

Tai kad i karteri vandens neleidzia,tepala varo i radijatoriu.Visu pirma pasitikrinciau kompresoriu.

Išbandžiau šitą kūrinį. https://www.skelbiu.lt/skelbimai/benzinine-auksto-slegio-plovykla-kraftwelle-23802105.html, ir likau maloniai nustebintas. Net nepamačiau, kaip nuploviau savo mtz. Draugas turi kercherį k5, tai žaislas ten atrodo prieš šitą. Kur dažyta ne orginaliai, o mano, tai lupa nesunkiai tuos dažus , kur orginalus dažymas tai reikia gerai pazulint kad nuplautų.