Forumai

Valstybė, kuri šildėsi savo ateitimi Viename Lietuvos kaime gyveno vyrukas, kuris po tėvų mirties paveldėjo gražią, išpuoselėtą sodybą. Tėvai visą gyvenimą sunkiai dirbo, statė namus, sodino medžius, puoselėjo žemę ir kaupė turtą, kad jų vaikui būtų lengviau gyventi. Tačiau sūnus buvo kitoks. Dirbti nenorėjo, ūkiu nesirūpino, o apie ateitį negalvojo. Jam atrodė, kad tėvų sukaupto turto užteks visam gyvenimui. Atėjo pirmoji žiema. Lauke spaudė šaltis, o malkų vyrukas nebuvo pasiruošęs. Užuot ėjęs į mišką ar ieškojęs darbo, jis nusprendė sukūrenti sodybos tvorą. Žiema praėjo. Namuose buvo šilta, o vyrukas džiaugėsi, kaip sumaniai išsprendė problemą. Tik nepastebėjo, kad kartu su malkomis sudegino dalį savo turto. Atėjo antroji žiema. Tvoros jau nebebuvo, todėl šį kartą vyrukas pradėjo kūrenti tai, kas dar buvo likę kieme – ūkinius pastatus, seną daržinę ir kitus medinius statinius. Ir vėl išgyveno žiemą. Net gyrėsi kaimynams, kad puikiai tvarkosi ir geba rasti sprendimus net sunkiausiomis aplinkybėmis. Trečiąją žiemą deginti lauke jau beveik nebuvo ko. Tuomet vyrukas nuplėšė namo langines, išardė laiptus ir pradėjo kūrenti grindų lentas. Namuose darėsi vis šalčiau, nes pro nesandarius langus ir išardytas grindis skverbėsi šaltis. Tačiau kuo labiau šalo, tuo daugiau savo namų jis degino. Kiekvienas jo sprendimas trumpam išspręsdavo problemą, bet kartu sukurdavo dar didesnę. Atėjo ketvirtoji žiema. Nebebuvo nei tvoros, nei ūkinių pastatų, nei langinių, nei laiptų. Liko tik pats namas. Tuomet vyrukas paėmė kirvį ir pradėjo kapoti namo sienų rąstus. Kiekvieną vakarą jis kūreno vis didesnę ugnį, kad sušildytų vis labiau griūvantį namą. Ir vieną dieną nebeliko nieko. Nei namų, nei ūkio, nei turto, kurį tėvai kūrė visą gyvenimą. Liko tik tuščia žemė ir žmogus, kuris taip ir nesuprato, kodėl jam nepavyko išsaugoti to, ką buvo gavęs. Tada vyrukas susikrovė paskutinius daiktus ir išėjo į platųjį pasaulį ieškoti geresnio gyvenimo. Jis išėjo ieškoti to, ką pats buvo sudeginęs. Ši istorija – metafora apie valstybę. Tėvų palikimas – tai ankstesnių kartų sukurtas turtas, infrastruktūra, gamybiniai pajėgumai, žmonių žinios ir bendruomenės. Tvora – pirmieji prarasti ištekliai, kurių netektis iš pradžių atrodo nereikšminga. Ūkiniai pastatai – nykstantys verslai, gamyba ir darbo vietos. Langinės ir laiptai – silpnėjantys regionai, viešosios paslaugos ir valstybės gebėjimas pasirūpinti savo žmonėmis. O namo rąstai – patys valstybės ekonomikos pamatai. Valstybė gali kurį laiką gyventi iš anksčiau sukaupto turto, tačiau negali amžinai finansuoti šiandienos poreikių naikindama rytojaus galimybes. Didžiausia tokio šeimininkavimo tragedija ne ta, kad vieną dieną pritrūksta malkų. Tragedija ta, kad kiekvieną žiemą sudegindamas dalį savo namų žmogus įsivaizduoja, jog sėkmingai sprendžia šildymo problemą. Ir kai galiausiai namas sugriūva, jis iškeliauja ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Tik kas liks kurti ateitį ten, kur nebeliko nei namų, nei žmonių?

Aš dar purkšiu, esu ne kartą prieš užšalant nupurškęs, pavasarį viskas ruda, nors iš pradžių atrodo kad nesuveikia. 

Auga neblogai. Bet kur sėta po lietaus ten sudygimas tolygesnis 

Zemes plotus jau rezervavo kas nors?

Asmenines piezastys, ar tiesiog nebesiskaiciuoja?

20 metu ukininkavimo, aygalinkystes ūkis, nutraukiama veikla visai.

Rimvydai kiek hektarų taip pasėjot?