Forumai

100

Siekiamybė paprasta mano galva, biurokratinis mechanizmas nepajėgūs mūsų visų sukuruoti, apskaičiuoti ir t.t. kam tikrinti 30 ūkių jai galima 2,  kiek pvz yra tikrinusi NMA tai sutapimas ar ne, bet isinekejus vis pakliūva naujokai, kitose įstaigose speju irgi taspats, žmonių rotacija  didelė, patys nesugeba išlaikyti savo mechanizmo nes jie patys savim užsieme ir nebėra kada į mus tiek žiūrėt. Privačiam kapitalui reikia klijantu, valstybiniam tik kuo mažiau tuo geriau     

Mentalitetas, tu teisus dėl jo Lietuvoje liks kokie 3 tuks ūkių kurie turės tempti agro sektoriaus paslaugų ir prekybos ekonomiką. O prie to sparčiai prisideda ir politikai. 

Mentalitetas ne tas, pradžiai reikia užsukti kranas europiniu projekų nes tas rinkos iškreipimas pjudo visus tarpusavi kaip tai durnai be skambėtų, su eko išmokom taip pat, visos pagalbinės priemonės kelia pertekline konkurencija delko net rankos vienas kitam paspaut nebegali kaimynai.  Technikos pardavėjai prie to irgi prisideda, kaimynas turi tai tada permušt reik, su naujasniu traktorium, nors seno pilnos akys dar 5m i prieki, ir vėl pinigu nematyt kelis metus. Šitas vietas eleminavus po kokiu 5-10 metu gal kažkas pradėtu remt pečius 

Ar tikrai Nyderlandų ūkininkai yra geresni už Lietuvos ūkininkus, ar tiesiog žaidžiame skirtingomis ekonominėmis sąlygomis? Praėjusią savaitę susitikimas su Nyderlandų delegacija paskatino mane visą savaitgalį analizuoti Europos Sąjungos ekonomiką, demografiją, geografiją ir žemės ūkio struktūrą. Norėjau suprasti, kodėl vienos valstybės sugeba sukurti milžinišką ekonominę vertę, o kitos, nepaisant investicijų ir pastangų, nuolat vejasi lyderes. Skaičiai verčia susimąstyti. Nyderlanduose gyvena apie 4 % ES gyventojų, tačiau ši valstybė sukuria apie 6,2 % viso ES BVP. Lietuvoje gyvena vos 0,64 % ES gyventojų, o mūsų ekonomika sudaro tik apie 0,45 % ES BVP. Dar įdomesnis žemės ūkio palyginimas. Pagal pateiktus 2023 m. duomenis, vienam Nyderlandų ūkiui tenkanti metinė žemės ūkio produkcijos vertė siekia apie 821 tūkst. eurų, Lietuvoje – vos 36,6 tūkst. eurų. Skirtumas daugiau kaip 22 kartai! Tačiau ar tai reiškia, kad Nyderlandų ūkininkas dirba 22 kartus geriau už lietuvį? Žinoma, ne. Šie skaičiai atspindi skirtingą ūkių struktūrą, specializaciją, gamybos intensyvumą ir ekonominę aplinką. Be to, produkcijos vertė nėra tas pats, kas pelnas ar pridėtinė vertė. Ir štai čia prasideda esminis klausimas – geografija. Pažvelkite į Europos gyventojų ir BVP pasiskirstymo žemėlapius. Nyderlandai įsikūrę viename ekonomiškai stipriausių Europos regionų. Šalia – Vokietija, Belgija, Prancūzija ir didžiulė vartotojų rinka, pasižyminti aukšta perkamąja galia bei išplėtota infrastruktūra. Ten nereikia įveikti tūkstančio kilometrų vien tam, kad pasiektum pagrindinius Europos vartojimo centrus. O dabar pažvelkime į Lietuvą. Vakaruose mus riboja Baltijos jūra, rytuose – geopolitinės sienos su Rusija ir Baltarusija, o pagrindinis sausumos kelias į Vakarų Europos rinkas driekiasi per Lenkiją, kuri pati yra stipri žemės ūkio produkcijos gamintoja ir eksportuotoja. Mes konkuruojame toje pačioje ES bendrojoje rinkoje, tačiau mūsų geografinės ir ekonominės starto pozicijos nėra vienodos. Pridėkime dar vieną problemą – demografiją. Pagal pateiktus 2025 m. rodiklius Lietuvoje 100 mirčių teko vos 47 gimimai. Nyderlanduose – 95. Tai reiškia, kad Lietuvoje natūrali gyventojų kaita yra gerokai nepalankesnė. O mažėjantis gimstamumas ilgainiui kelia iššūkių darbo jėgos pasiūlai, regionų gyvybingumui ir kartų kaitai žemės ūkyje. Ir dabar grįžkime prie Nyderlandų delegacijos. Jų ūkininkai prieš daugelį metų suprato, kad vien užauginti produkciją nepakanka. Jie susivienijo į kooperatyvus, investavo į perdirbimą, technologijas, mokslą ir prekybą. Šiandien jų kooperatyvai valdo milijardinės apyvartos verslus ir ieško naujų investavimo galimybių užsienyje, taip pat Lietuvoje. O mes? Mes vis dar pernelyg dažnai investuojame tik į pirminę gamybą. Perkame vis modernesnius traktorius, kombainus, didiname derlingumą, tačiau užaugintą produkciją parduodame kaip žaliavą. Už logistiką mokame. Už džiovinimą mokame. Už valymą mokame. Už sandėliavimą mokame. O didesnę ekonominės vertės dalį, kuri gali būti sukuriama perdirbant ir parduodant galutinį produktą, dažnai pasiima kiti. Paradoksas paprastas: ūkininkas prisiima gamybos riziką, tačiau ne visada turi galimybę dalyvauti paskirstant tolesnėje grandinėje sukuriamą ekonominę naudą.

Broliai artojai, kada pagaliau pradėsime kurti vertę sau, o ne kitiems? Prieš gerą savaitę Briuselyje kartu su Europos jaunųjų ūkininkų organizacija CEJA diskutavome apie Europos žemės ūkio ateitį. Vėliau turėjome susitikimą su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žemės ūkį ir maistą. Kalbėjome apie naująjį ES biudžetą, Bendrosios žemės ūkio politikos ateitį ir jaunųjų ūkininkų perspektyvas. https://sc.bns.lt/view/item/540666  Žinutė, kurią išsivežiau iš Briuselio, nėra maloni. Žemės ūkiui numatomi dideli finansiniai pokyčiai, didės konkurencija dėl lėšų, o jų paskirstymas gali vis labiau priklausyti nuo nacionalinių politinių prioritetų. Kyla klausimas, kokį vaidmenį šiame procese turės Finansų ministerija ir kiek sprendimo galios išsaugos Žemės ūkio ministerija. Praėjusią savaitę Lietuvoje teko susitikti ir su Nyderlandų delegacija. Olandai aktyviai lankosi mūsų šalyje, susitinka su įvairiomis organizacijomis, domisi rinka, jos dalyviais ir ekonominėmis galimybėmis. Ir tam yra priežasčių. Lietuvoje planuojamas Nyderlandų kapitalo projektas – baltymų ir kitų maisto ingredientų gamybos įmonė Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Su projektu siejamas vienas didžiųjų Nyderlandų žemės ūkio kooperatyvų, kurio metinė apyvarta siekia milijardus eurų. Kalbama apie galimas investicijas iki 100 mln. eurų. https://www.careersatcosun.com/en/about-cosun  Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau paskelbė apie projektui suteiktą stambaus projekto statusą. Tačiau man kyla klausimas: kokias konkrečias valstybės paskatas gaus investuotojai ir kokia šio projekto ekonominės naudos dalis liks Lietuvos ūkininkams?  https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/3035030/stambaus-projekto-statusa-gavusiai-cosun-ingredients-vadovauja-vladimiras-vinokurovas?srsltid=AYCX9vLB5M6Hj0brhtZfG0DrsqXOVh_k2YUr45n0ZYlv9n-DornihZlF  Nesu prieš užsienio investicijas. Priešingai – Lietuvai reikia modernios pramonės, technologijų ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybos. Tačiau kodėl tai, ką Nyderlandų ūkininkai sugeba sukurti per savo kooperatyvus, Lietuvos ūkininkams vis dar atrodo nepasiekiama? Olandų ūkininkai jungiasi, valdo perdirbimo įmones, investuoja į technologijas ir dalyvauja paskirstant visoje vertės grandinėje sukuriamą ekonominę naudą. O ką darome mes? „Agrokoncernas“ kuria savo verslo grandinę. „Linas Agro“ – savo. Skandinavijos ir Danijos kooperatyvai plečia savo veiklą. Dabar Lietuvoje gali atsirasti ir Nyderlandų ūkininkų kooperatyvo valdoma perdirbimo gamykla. Visi mato galimybę uždirbti iš Lietuvos žemės ūkio produkcijos. Tik ar ją matome mes patys – Lietuvos ūkininkai? Mes investuojame į žemę, techniką, sėklas, trąšas. Prisiimame klimato, derliaus ir rinkos riziką. O vėliau mokame už džiovinimą, valymą, sandėliavimą, logistiką ir parduodame žaliavą tiems, kurie iš jos kuria didesnę pridėtinę vertę. Ir kol kiekvienas atskirai skaičiuojame savo hektarus, kiti skaičiuoja milijonus, kuriuos galima uždirbti iš mūsų užaugintos produkcijos. Broliai artojai, gal pagaliau laikas išsipurtyti utėles iš galvų? Kol didžiausi ūkinikų atstovai, ūkininkų sąjunga užsiima pramoginiais renginiais ir politikų piarinėms šventėmis. Verslas nesnaudžia ir siekia užimti visas pelningas nišas.  Didžiausia mūsų problema nėra vien pinigų ar technologijų trūkumas. Tai ir negebėjimas susivienyti, pasitikėti vieniems kitais bei kartu investuoti į verslus, kurių po vieną nepajėgtume sukurti. Mes stebime, kaip kitų valstybių ūkininkai, susibūrę į kooperatyvus, ateina investuoti į mūsų šalį, o patys vis dar ginčijamės, kuris kaimynas turi daugiau žemės, geresnį traktorių ar gauna didesnę paramą. Jeigu ir toliau taip elgsimės, liksime žaliavos tiekėjais kitų valdomai pramonei. Ir tuomet klausimas bus ne kiek pridėtinės vertės sukuria Lietuvos žemės ūkis, o kiek tos vertės iš tikrųjų priklauso Lietuvos ūkininkams. Nes tikroji ekonominė nepriklausomybė prasideda tada, kai valdai ne tik gamybą, bet ir tai, kas vyksta su tavo užauginta produkcija.

Tai veža kas netingi ir fūrų firmos, ir statybų firmos, viešbučiai... vieša paslaptis...