Verslo sinergija ūkyje.

[manttys]

prieš 20 minutes , AG Paulius pranešimas:

Taip tai bus grandininė reakcija, bet manau saugiausiai jaučiasi grūdų supirkėjai šioje situacijoje. Jei bus kontraktas pirks jei ne tada jiems neįdomu ką veikia ūkininkas.

paziurek Agrorodeo finansus. na nėra ten jokio saugumo jausmo žiūrint i jų pelno šokinėjimus  O tik grūdais ir verčiasi

 

Beje, pieno kaina irgi važiuoja žemyn. mišrūs ūkiai kentės taip pat

[Pofke]

nieko tokio yra sukaupta gera pagalve

[MFarmer]

prieš 12 minutes , Pofke pranešimas:

nieko tokio yra sukaupta gera pagalve

Gerai, kad ne dvi

[Marijus197]

https://agrobite.lt/agropolitika/politika/lietuva-patyliukais-pritare-es-sutarciai-su-mercosur?fbclid=IwY2xjawOeIbdleHRuA2FlbQIxMQBicmlkETBObzJjQ1djTDFZV1ZzR2RBc3J0YwZhcHBfaWQQMjIyMDM5MTc4ODIwMDg5MgABHvt2z-22VhYbi4fLVHZtYMnKVKtEFFZu7yL6ld99G_p0pOG5AYC8XpeT0_W__aem_p9Xrz9vsd1iuh7TVOfN51w

[AG Paulius]

Prieš 1 valandų, Marijus197 pranešimas:

https://agrobite.lt/agropolitika/politika/lietuva-patyliukais-pritare-es-sutarciai-su-mercosur?fbclid=IwY2xjawOeIbdleHRuA2FlbQIxMQBicmlkETBObzJjQ1djTDFZV1ZzR2RBc3J0YwZhcHBfaWQQMjIyMDM5MTc4ODIwMDg5MgABHvt2z-22VhYbi4fLVHZtYMnKVKtEFFZu7yL6ld99G_p0pOG5AYC8XpeT0_W__aem_p9Xrz9vsd1iuh7TVOfN51w

Ministerija dirba be strategijos, ir kyla klausimas, ar išvis supranta, kas ką daro. Kai turime progą iki galo pastovėti už savo orumą, net ir tada to nesugebame. O juk buvo kritikuojama, kad Navickas dirbo blogai, nors žmogus tikrai stengėsi.

Trumpai keli skaičiai:

• Lietuva pagamina tik apie 0,9 % viso Europos Sąjungoje pagaminamo pieno.

• Lietuvoje užauginama maždaug 2 % visos ES grūdų produkcijos.

MERCOSUR susitarimas daugiausia yra naudingas gamybos ir perdirbimo pramonei dėl pigesnės žaliavos importo ir platesnių eksporto galimybių pramonės produkcijai, įskaitant techniką ir jos dalis.
Pieno sektoriuje teoriškai gali pagerėti pieno miltelių eksporto galimybės, tačiau kartu ES įsipareigoja importuoti didelius kiekius jautienos, kurios pati ES jau nebeužaugina pakankamai. Tai darys spaudimą jautienos kainai ir atsilieps visam pieno sektoriui. 
Grūdų sektoriuje tikėtina bus importuojama soja, kukurūzai gal ir pigesni javai. Tokiu atvėju baltyminių ir pašarinių kultūrų perspektyvos tampa miglototos. 
 

 

[AG Paulius]

Nors gal miniterija turi planą. Kaip ruošiasi didinti ūkininkų konkurencingumą, globalios ekonomikos sąlygomis. 

[AG Paulius]

Šių metų gruodžio 31 d. EKOOP kooperatyvas mini 1-ųjų veiklos metų sukaktį. Tai laikas, kai galime atsigręžti į pradžią ir pasidžiaugti – idėjos, kurios atrodė drąsios, šiandien jau tapo realiais darbais ir rezultatais.

EKOOP – tai naujos kartos skaitmeninis kooperatyvas, vienijantis Lietuvos ūkininkus, kurie nori veikti kartu, bet neprarasti savo sprendimų laisvės. Mes tikime, kad kooperacija turi būti ne prievarta, o pasirinkimu. Todėl kiekvienas narys pats apsibrėžia, kiek ir kokias vertes jis nori kurti kooperatyve.

Ką gauna EKOOP narys?

o   Nemokamą prieigą prie bazinės HIKOS ūkio valdymo sistemos
o   Galimybę pirkti ir parduoti per kooperatyvą – skaidriai, bendromis apimtimis, geresnėmis sąlygomis
o   Individualią pagalbą rengiant metinį ūkio biudžetą
o   Agronomines, gamybines ir investicines konsultacijas
o   Rinkos įžvalgas ir informaciją, kuri padeda priimti sprendimus

EKOOP vertybės

EKOOP nėra kooperatyvas, kuris valdo ūkininką.
Mes padedame, bet neįpareigojame.
Mes patariame, bet nevaldome.
Jūs išlaikote kontrolę ir sprendžiate patys.

Tai kooperacija, kurioje laisvė nėra pažadas – ji yra taisyklė.

Rezultatai

Per pirmuosius veiklos metus EKOOP pardavė produkcijos už 350 000 eurų.
Kitų metų tikslas – 3 000 000 eurų.

Kvietimas diskusijai

Jeigu kada nors galvojote apie kooperaciją, bet nerandate tinkamos progos ar tinkamos formos – EKOOP gali būti būtent ta vieta, kurioje jauskitės laisvai ir matysite naudą.

Kviečiu susisiekti, bendrauti, mielai atsakysiu į visus klausimus. Kooperacija prasideda ne nuo sutarties – o nuo pokalbio.

[AG Paulius]

Mieli kolegos, forumo bičiuliai,

Baigiantis metams, norisi palinkėti to, kas kiekvienam žemdirbiui yra svarbiausia – stabilumo ir gamtos palankumo.

Tegul ateinantys 2026-ieji būna dosnūs: linkiu, kad pieno ir grūdų kainos išliktų palankios, o pavasarį laukai pasitiktų sodria žole. Tegul javai Jūsų laukuose gula ne nuo vėjų, o tik nuo sunkaus ir gausaus derliaus svorio.

 Linkiu Jums neblėstančios stiprybės, kantrybės ir geležinės sveikatos. Tegul kiekvienas ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras laukuose duoda matomą rezultatą, o visos įdėtos pastangos atsiperka su kaupu.

[Marijus197]

Palaukė, kol visi po švenčių apsiramins ir ES priėmė sprendimą  

https://agrobite.lt/agropolitika/politika/lietuva-pritare-es-mercosur-sutarciai-kas-bus-toliau-ir-ka-tai-reiskia-zemes-ukiui

[AG Paulius]

prieš valandą, Marijus197 pranešimas:

Palaukė, kol visi po švenčių apsiramins ir ES priėmė sprendimą  

https://agrobite.lt/agropolitika/politika/lietuva-pritare-es-mercosur-sutarciai-kas-bus-toliau-ir-ka-tai-reiskia-zemes-ukiui

Toks jau tas gyvenimas – ūkininkas gyvena viltimi, o ta viltis dažnai ir lieka tik viltimi. Kažkada norėjosi traktoriaus, po to – daugiau žemės, vėliau – naujų padargų, dar vėliau – naujos, galingesnės technikos. Ir vis kažkada atrodė, kad kai viską turėsi, bus gera ir ramu gyventi: norėsi tik dirbti ir turtus krautis.Tačiau kiekvieną dieną susiduriame su ekonomikos varikliu, kuris viską stumia į priekį greičiau, nei pačiam pavyskta pasiekti savo „saldainį“. Tai panašu į prie šuns nugaros ant lazdos pririštą dešros gabalą – jis motyvuoja bėgti į priekį, tačiau niekaip nepavyksta jo pagriebti.
ES–Mercosur susitarimas Europos Sąjungai garantuoja apie 4 mlrd. papildomų pajamų kasmet, neskaitant naujų verslo sandorių. Iš pirmo žvilgsnio ši suma neatrodo kažkas itin reikšmingo. Tačiau pažvelkime kitu kampu: kinai aktyviai veržiasi į Afriką ir Pietų Ameriką su technika, įranga ir technologijomis, o ES su savo muitais jau buvo per ilgai „užsižaidusi“. Europos Sąjunga praranda konkurencingumą prieš JAV ir Kiniją. Manau, šis sprendimas yra naujų galimybių suteikimas ES verslams, siekiant padidinti jų konkurencingumą. ES žemės ūkis gal ir nukentės, tačiau klausimas – kaip? Mano nuomone, didžiausia įtaka gali būti cukraus ir mėsos pramonei, nes čia bus tiesioginis spaudimas. Kalbant apie grūdus, pieną ir kitas biržines prekes, vis tiek viskas bus parduodama pagal rinkos kainą.ES gali išlošti per CBAM mokesčius, kuriuos turės mokėti trečiųjų šalių importuotojai. O ką reiškia CBAM? Tai reiškia, kad valstybės turės generuoti kreditus, kuriuos parduos importuotojams – čia jau atsiranda milijardinė rinka, apie kurią kol kas beveik nekalbama.

Manau, kad ES–Mercosur, CBAM bei kitos ES strategijos yra tarpusavyje susietos ir veikia kaip kompleksinė visuma, kuri padės apsaugoti ES gamintojus.

[ceck]

Prieš 1 valandų, AG Paulius pranešimas:

Toks jau tas gyvenimas – ūkininkas gyvena viltimi, o ta viltis dažnai ir lieka tik viltimi. Kažkada norėjosi traktoriaus, po to – daugiau žemės, vėliau – naujų padargų, dar vėliau – naujos, galingesnės technikos. Ir vis kažkada atrodė, kad kai viską turėsi, bus gera ir ramu gyventi: norėsi tik dirbti ir turtus krautis.Tačiau kiekvieną dieną susiduriame su ekonomikos varikliu, kuris viską stumia į priekį greičiau, nei pačiam pavyskta pasiekti savo „saldainį“. Tai panašu į prie šuns nugaros ant lazdos pririštą dešros gabalą – jis motyvuoja bėgti į priekį, tačiau niekaip nepavyksta jo pagriebti.
ES–Mercosur susitarimas Europos Sąjungai garantuoja apie 4 mlrd. papildomų pajamų kasmet, neskaitant naujų verslo sandorių. Iš pirmo žvilgsnio ši suma neatrodo kažkas itin reikšmingo. Tačiau pažvelkime kitu kampu: kinai aktyviai veržiasi į Afriką ir Pietų Ameriką su technika, įranga ir technologijomis, o ES su savo muitais jau buvo per ilgai „užsižaidusi“. Europos Sąjunga praranda konkurencingumą prieš JAV ir Kiniją. Manau, šis sprendimas yra naujų galimybių suteikimas ES verslams, siekiant padidinti jų konkurencingumą. ES žemės ūkis gal ir nukentės, tačiau klausimas – kaip? Mano nuomone, didžiausia įtaka gali būti cukraus ir mėsos pramonei, nes čia bus tiesioginis spaudimas. Kalbant apie grūdus, pieną ir kitas biržines prekes, vis tiek viskas bus parduodama pagal rinkos kainą.ES gali išlošti per CBAM mokesčius, kuriuos turės mokėti trečiųjų šalių importuotojai. O ką reiškia CBAM? Tai reiškia, kad valstybės turės generuoti kreditus, kuriuos parduos importuotojams – čia jau atsiranda milijardinė rinka, apie kurią kol kas beveik nekalbama.

Manau, kad ES–Mercosur, CBAM bei kitos ES strategijos yra tarpusavyje susietos ir veikia kaip kompleksinė visuma, kuri padės apsaugoti ES gamintojus.

.ES gali išlošti per CBAM mokesčius, kuriuos turės mokėti trečiųjų šalių importuotojai. Klausimas kas mums žemdirbiams iš to?  Manau nieko 

[AG Paulius]

prieš 25 minutes , ceck pranešimas:

.ES gali išlošti per CBAM mokesčius, kuriuos turės mokėti trečiųjų šalių importuotojai. Klausimas kas mums žemdirbiams iš to?  Manau nieko 

Pagal CBAM (Carbon Border Adjustment Mechanism) logiką, prekyba taršos leidimais ir kreditais iš esmės yra valstybių kompetencija. Būtent valstybės, siekdamos dekarbonizacijos tikslų, tampa pagrindinėmis „kreditų gamintojomis“ ir reguliuotojomis. Tai reiškia, kad anglies kreditų rinka neturėtų būti palikta vien privačioms iniciatyvoms – ypač žemės ūkio sektoriuje.
Dirbant dekarbonizacijos darbo grupėje ministerijoje, jau buvo teikti pasiūlymai ir priimta nemažai netiesioginių sprendimų, tokių kaip:
tiesioginių sėjamųjų įsigijimo kompensacijos,
mažesnės dirvos dirbimo intensyvumo technikos skatinimas,
dyzelino akcizų didinimas,
dyzelinių transporto priemonių apmokestinimas.
Tačiau visi šie sprendimai iš esmės veikia per sąnaudų didinimą, o ne per ūkininko sukuriamos vertės monetizavimą.
Mano vienas iš pagrindinių siūlymų: valstybinė žemės ūkio anglies kreditų metodika.
Vienas iš esminių, bet iki šiol neįgyvendintų sprendimų – valstybinės žemės ūkio anglies kreditų metodikos sukūrimas, leidžiantis:
sertifikuoti ūkininkų vykdomą veiklą pagal vieningą valstybės standartą;
fiksuoti ir apskaityti „pagamintus“ anglies kreditus valstybinėje apskaitos sistemoje;
sudaryti galimybę šiuos kreditus naudoti ar realizuoti per viešą, reguliuojamą mechanizmą.
Technologiškai ši sistema nėra sudėtinga:
pasėlių struktūra ir plotai – jau deklaruojami,
ūkinės praktikos – aiškiai apibrėžtos,
skaitmenizacija ir stebėsena – iš esmės jau egzistuoja.
Tai nėra teorinis modelis – tai administracinis sprendimas, kuriam trūksta tik politinės valios.
Problema: privačių interesų dominavimas
Didelis pasipriešinimas šiai idėjai kilo iš privačių anglies kreditų iniciatyvų lobistų, kurie šiandien:
kaupia anglies kreditų portfelius,
kuria uždaras metodikas,
perima ūkininkų sugeneruotą vertę,
palieka valstybę stebėtojo, o ne reguliuotojo vaidmenyje.
Rezultatas – privatus kapitalas kaupia ilgalaikį turtą, o ūkininkas gauna trumpalaikę, dažnai neadekvačią naudą arba tampa priklausomas nuo vieno tiekėjo.
Strateginė nauda ES ūkininkams
Jeigu anglies kreditų sistema veiktų valstybės lygiu, ūkininkai galėtų:
gauti papildomas pajamas pagal dirbamą plotą ir taikomas praktikas;
kompensuoti augančias trąšų, kuro ir technologijų sąnaudas;
sumažinti priklausomybę nuo tiesioginių subsidijų;
tapti aktyviais dekarbonizacijos dalyviais, o ne jos kaštų nešėjais.
Tokiu principu būtų galima realiai stiprinti Europos ūkininkų konkurencingumą globalioje rinkoje, kartu išlaikant klimato tikslus ir socialinį teisingumą.
Esminė tezė
Dekarbonizacija žemės ūkyje turi tapti pajamų šaltiniu ūkininkui, o ne vien papildomu mokesčių ir apribojimų paketu.

[AG Paulius]

Valstybė, kuri šildėsi savo ateitimi

Viename Lietuvos kaime gyveno vyrukas, kuris po tėvų mirties paveldėjo gražią, išpuoselėtą sodybą. Tėvai visą gyvenimą sunkiai dirbo, statė namus, sodino medžius, puoselėjo žemę ir kaupė turtą, kad jų vaikui būtų lengviau gyventi.

Tačiau sūnus buvo kitoks. Dirbti nenorėjo, ūkiu nesirūpino, o apie ateitį negalvojo. Jam atrodė, kad tėvų sukaupto turto užteks visam gyvenimui.

Atėjo pirmoji žiema. Lauke spaudė šaltis, o malkų vyrukas nebuvo pasiruošęs. Užuot ėjęs į mišką ar ieškojęs darbo, jis nusprendė sukūrenti sodybos tvorą.

Žiema praėjo. Namuose buvo šilta, o vyrukas džiaugėsi, kaip sumaniai išsprendė problemą.

Tik nepastebėjo, kad kartu su malkomis sudegino dalį savo turto.

Atėjo antroji žiema. Tvoros jau nebebuvo, todėl šį kartą vyrukas pradėjo kūrenti tai, kas dar buvo likę kieme – ūkinius pastatus, seną daržinę ir kitus medinius statinius.

Ir vėl išgyveno žiemą. Net gyrėsi kaimynams, kad puikiai tvarkosi ir geba rasti sprendimus net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Trečiąją žiemą deginti lauke jau beveik nebuvo ko. Tuomet vyrukas nuplėšė namo langines, išardė laiptus ir pradėjo kūrenti grindų lentas.

Namuose darėsi vis šalčiau, nes pro nesandarius langus ir išardytas grindis skverbėsi šaltis. Tačiau kuo labiau šalo, tuo daugiau savo namų jis degino.

Kiekvienas jo sprendimas trumpam išspręsdavo problemą, bet kartu sukurdavo dar didesnę.

Atėjo ketvirtoji žiema.

Nebebuvo nei tvoros, nei ūkinių pastatų, nei langinių, nei laiptų. Liko tik pats namas.

Tuomet vyrukas paėmė kirvį ir pradėjo kapoti namo sienų rąstus.

Kiekvieną vakarą jis kūreno vis didesnę ugnį, kad sušildytų vis labiau griūvantį namą.

Ir vieną dieną nebeliko nieko.

Nei namų, nei ūkio, nei turto, kurį tėvai kūrė visą gyvenimą.

Liko tik tuščia žemė ir žmogus, kuris taip ir nesuprato, kodėl jam nepavyko išsaugoti to, ką buvo gavęs.

Tada vyrukas susikrovė paskutinius daiktus ir išėjo į platųjį pasaulį ieškoti geresnio gyvenimo.

Jis išėjo ieškoti to, ką pats buvo sudeginęs.

---

Ši istorija – metafora apie valstybę.

Tėvų palikimas – tai ankstesnių kartų sukurtas turtas, infrastruktūra, gamybiniai pajėgumai, žmonių žinios ir bendruomenės.

Tvora – pirmieji prarasti ištekliai, kurių netektis iš pradžių atrodo nereikšminga.

Ūkiniai pastatai – nykstantys verslai, gamyba ir darbo vietos.

Langinės ir laiptai – silpnėjantys regionai, viešosios paslaugos ir valstybės gebėjimas pasirūpinti savo žmonėmis.

O namo rąstai – patys valstybės ekonomikos pamatai.

Valstybė gali kurį laiką gyventi iš anksčiau sukaupto turto, tačiau negali amžinai finansuoti šiandienos poreikių naikindama rytojaus galimybes.

Didžiausia tokio šeimininkavimo tragedija ne ta, kad vieną dieną pritrūksta malkų.

Tragedija ta, kad kiekvieną žiemą sudegindamas dalį savo namų žmogus įsivaizduoja, jog sėkmingai sprendžia šildymo problemą.

Ir kai galiausiai namas sugriūva, jis iškeliauja ieškoti geresnio gyvenimo svetur.

Tik kas liks kurti ateitį ten, kur nebeliko nei namų, nei žmonių?

[M&M]

Prieš 17 valandų, AG Paulius pranešimas:

Tik kas liks kurti ateitį ten, kur nebeliko nei namų, nei žmonių?

tai atvažiuos inžinieriai ir gydytojai iš Pakistano, Uzbekistano, Šri lankos...

[grazbek]

Prieš 4 valandas, M&M pranešimas:

tai atvažiuos inžinieriai ir gydytojai iš Pakistano, Uzbekistano, Šri lankos...

jau vieni atsivežė iš malaizijos  po 1700 už štuką tik darbo inspekcija gerus norus apibiletavo baudomis.

[M&M]

Prieš 4 valandas, grazbek pranešimas:

jau vieni atsivežė iš malaizijos  po 1700 už štuką tik darbo inspekcija gerus norus apibiletavo baudomis.

Tai veža kas netingi ir fūrų firmos, ir statybų firmos, viešbučiai... vieša paslaptis...

[AG Paulius]

Broliai artojai, kada pagaliau pradėsime kurti vertę sau, o ne kitiems?

Prieš gerą savaitę Briuselyje kartu su Europos jaunųjų ūkininkų organizacija CEJA diskutavome apie Europos žemės ūkio ateitį. Vėliau turėjome susitikimą su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žemės ūkį ir maistą.

Kalbėjome apie naująjį ES biudžetą, Bendrosios žemės ūkio politikos ateitį ir jaunųjų ūkininkų perspektyvas.
https://sc.bns.lt/view/item/540666 

Žinutė, kurią išsivežiau iš Briuselio, nėra maloni. Žemės ūkiui numatomi dideli finansiniai pokyčiai, didės konkurencija dėl lėšų, o jų paskirstymas gali vis labiau priklausyti nuo nacionalinių politinių prioritetų. Kyla klausimas, kokį vaidmenį šiame procese turės Finansų ministerija ir kiek sprendimo galios išsaugos Žemės ūkio ministerija.

Praėjusią savaitę Lietuvoje teko susitikti ir su Nyderlandų delegacija. Olandai aktyviai lankosi mūsų šalyje, susitinka su įvairiomis organizacijomis, domisi rinka, jos dalyviais ir ekonominėmis galimybėmis.

Ir tam yra priežasčių.

Lietuvoje planuojamas Nyderlandų kapitalo projektas – baltymų ir kitų maisto ingredientų gamybos įmonė Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Su projektu siejamas vienas didžiųjų Nyderlandų žemės ūkio kooperatyvų, kurio metinė apyvarta siekia milijardus eurų. Kalbama apie galimas investicijas iki 100 mln. eurų.

https://www.careersatcosun.com/en/about-cosun 

Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau paskelbė apie projektui suteiktą stambaus projekto statusą. Tačiau man kyla klausimas: kokias konkrečias valstybės paskatas gaus investuotojai ir kokia šio projekto ekonominės naudos dalis liks Lietuvos ūkininkams? 
https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/3035030/stambaus-projekto-statusa-gavusiai-cosun-ingredients-vadovauja-vladimiras-vinokurovas?srsltid=AYCX9vLB5M6Hj0brhtZfG0DrsqXOVh_k2YUr45n0ZYlv9n-DornihZlF 

Nesu prieš užsienio investicijas. Priešingai – Lietuvai reikia modernios pramonės, technologijų ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybos.

Tačiau kodėl tai, ką Nyderlandų ūkininkai sugeba sukurti per savo kooperatyvus, Lietuvos ūkininkams vis dar atrodo nepasiekiama?

Olandų ūkininkai jungiasi, valdo perdirbimo įmones, investuoja į technologijas ir dalyvauja paskirstant visoje vertės grandinėje sukuriamą ekonominę naudą.

O ką darome mes?

„Agrokoncernas“ kuria savo verslo grandinę. „Linas Agro“ – savo. Skandinavijos ir Danijos kooperatyvai plečia savo veiklą. Dabar Lietuvoje gali atsirasti ir Nyderlandų ūkininkų kooperatyvo valdoma perdirbimo gamykla.

Visi mato galimybę uždirbti iš Lietuvos žemės ūkio produkcijos. Tik ar ją matome mes patys – Lietuvos ūkininkai?

Mes investuojame į žemę, techniką, sėklas, trąšas. Prisiimame klimato, derliaus ir rinkos riziką. O vėliau mokame už džiovinimą, valymą, sandėliavimą, logistiką ir parduodame žaliavą tiems, kurie iš jos kuria didesnę pridėtinę vertę.

Ir kol kiekvienas atskirai skaičiuojame savo hektarus, kiti skaičiuoja milijonus, kuriuos galima uždirbti iš mūsų užaugintos produkcijos.

Broliai artojai, gal pagaliau laikas išsipurtyti utėles iš galvų?

Kol didžiausi ūkinikų atstovai, ūkininkų sąjunga užsiima pramoginiais renginiais ir politikų piarinėms šventėmis. Verslas nesnaudžia ir siekia užimti visas pelningas nišas. 

Didžiausia mūsų problema nėra vien pinigų ar technologijų trūkumas. Tai ir negebėjimas susivienyti, pasitikėti vieniems kitais bei kartu investuoti į verslus, kurių po vieną nepajėgtume sukurti.

Mes stebime, kaip kitų valstybių ūkininkai, susibūrę į kooperatyvus, ateina investuoti į mūsų šalį, o patys vis dar ginčijamės, kuris kaimynas turi daugiau žemės, geresnį traktorių ar gauna didesnę paramą.

Jeigu ir toliau taip elgsimės, liksime žaliavos tiekėjais kitų valdomai pramonei.

Ir tuomet klausimas bus ne kiek pridėtinės vertės sukuria Lietuvos žemės ūkis, o kiek tos vertės iš tikrųjų priklauso Lietuvos ūkininkams.

Nes tikroji ekonominė nepriklausomybė prasideda tada, kai valdai ne tik gamybą, bet ir tai, kas vyksta su tavo užauginta produkcija.

[AG Paulius]

Ar tikrai Nyderlandų ūkininkai yra geresni už Lietuvos ūkininkus, ar tiesiog žaidžiame skirtingomis ekonominėmis sąlygomis?

Praėjusią savaitę susitikimas su Nyderlandų delegacija paskatino mane visą savaitgalį analizuoti Europos Sąjungos ekonomiką, demografiją, geografiją ir žemės ūkio struktūrą. Norėjau suprasti, kodėl vienos valstybės sugeba sukurti milžinišką ekonominę vertę, o kitos, nepaisant investicijų ir pastangų, nuolat vejasi lyderes.

Skaičiai verčia susimąstyti.

Nyderlanduose gyvena apie 4 % ES gyventojų, tačiau ši valstybė sukuria apie 6,2 % viso ES BVP. Lietuvoje gyvena vos 0,64 % ES gyventojų, o mūsų ekonomika sudaro tik apie 0,45 % ES BVP.

Dar įdomesnis žemės ūkio palyginimas.

Pagal pateiktus 2023 m. duomenis, vienam Nyderlandų ūkiui tenkanti metinė žemės ūkio produkcijos vertė siekia apie 821 tūkst. eurų, Lietuvoje – vos 36,6 tūkst. eurų. Skirtumas daugiau kaip 22 kartai!

Tačiau ar tai reiškia, kad Nyderlandų ūkininkas dirba 22 kartus geriau už lietuvį? Žinoma, ne. Šie skaičiai atspindi skirtingą ūkių struktūrą, specializaciją, gamybos intensyvumą ir ekonominę aplinką. Be to, produkcijos vertė nėra tas pats, kas pelnas ar pridėtinė vertė.

Ir štai čia prasideda esminis klausimas – geografija.

Pažvelkite į Europos gyventojų ir BVP pasiskirstymo žemėlapius. Nyderlandai įsikūrę viename ekonomiškai stipriausių Europos regionų. Šalia – Vokietija, Belgija, Prancūzija ir didžiulė vartotojų rinka, pasižyminti aukšta perkamąja galia bei išplėtota infrastruktūra.

Ten nereikia įveikti tūkstančio kilometrų vien tam, kad pasiektum pagrindinius Europos vartojimo centrus.

O dabar pažvelkime į Lietuvą.

Vakaruose mus riboja Baltijos jūra, rytuose – geopolitinės sienos su Rusija ir Baltarusija, o pagrindinis sausumos kelias į Vakarų Europos rinkas driekiasi per Lenkiją, kuri pati yra stipri žemės ūkio produkcijos gamintoja ir eksportuotoja.

Mes konkuruojame toje pačioje ES bendrojoje rinkoje, tačiau mūsų geografinės ir ekonominės starto pozicijos nėra vienodos.

Pridėkime dar vieną problemą – demografiją.

Pagal pateiktus 2025 m. rodiklius Lietuvoje 100 mirčių teko vos 47 gimimai. Nyderlanduose – 95.

Tai reiškia, kad Lietuvoje natūrali gyventojų kaita yra gerokai nepalankesnė. O mažėjantis gimstamumas ilgainiui kelia iššūkių darbo jėgos pasiūlai, regionų gyvybingumui ir kartų kaitai žemės ūkyje.

Ir dabar grįžkime prie Nyderlandų delegacijos.

Jų ūkininkai prieš daugelį metų suprato, kad vien užauginti produkciją nepakanka. Jie susivienijo į kooperatyvus, investavo į perdirbimą, technologijas, mokslą ir prekybą.

Šiandien jų kooperatyvai valdo milijardinės apyvartos verslus ir ieško naujų investavimo galimybių užsienyje, taip pat Lietuvoje.

O mes?

Mes vis dar pernelyg dažnai investuojame tik į pirminę gamybą. Perkame vis modernesnius traktorius, kombainus, didiname derlingumą, tačiau užaugintą produkciją parduodame kaip žaliavą.

Už logistiką mokame. Už džiovinimą mokame. Už valymą mokame. Už sandėliavimą mokame.

O didesnę ekonominės vertės dalį, kuri gali būti sukuriama perdirbant ir parduodant galutinį produktą, dažnai pasiima kiti.

Paradoksas paprastas: ūkininkas prisiima gamybos riziką, tačiau ne visada turi galimybę dalyvauti paskirstant tolesnėje grandinėje sukuriamą ekonominę naudą.

[simasd]

Mentalitetas ne tas, pradžiai reikia užsukti kranas europiniu projekų nes tas rinkos iškreipimas pjudo visus tarpusavi kaip tai durnai be skambėtų, su eko išmokom taip pat, visos pagalbinės priemonės kelia pertekline konkurencija delko net rankos vienas kitam paspaut nebegali kaimynai.  Technikos pardavėjai prie to irgi prisideda, kaimynas turi tai tada permušt reik, su naujasniu traktorium, nors seno pilnos akys dar 5m i prieki, ir vėl pinigu nematyt kelis metus. Šitas vietas eleminavus po kokiu 5-10 metu gal kažkas pradėtu remt pečius 

[AG Paulius]

prieš valandą, simasd pranešimas:

Mentalitetas ne tas, pradžiai reikia užsukti kranas europiniu projekų nes tas rinkos iškreipimas pjudo visus tarpusavi kaip tai durnai be skambėtų, su eko išmokom taip pat, visos pagalbinės priemonės kelia pertekline konkurencija delko net rankos vienas kitam paspaut nebegali kaimynai.  Technikos pardavėjai prie to irgi prisideda, kaimynas turi tai tada permušt reik, su naujasniu traktorium, nors seno pilnos akys dar 5m i prieki, ir vėl pinigu nematyt kelis metus. Šitas vietas eleminavus po kokiu 5-10 metu gal kažkas pradėtu remt pečius 

Mentalitetas, tu teisus dėl jo Lietuvoje liks kokie 3 tuks ūkių kurie turės tempti agro sektoriaus paslaugų ir prekybos ekonomiką. O prie to sparčiai prisideda ir politikai.