Egida

Tai kaip pvz.kombainas kainuoja 10000,o jeigu pukotukas norėjo nupirkt už 5000 tikimybė didelė kad gali nesusikalbėti

Tai kaip pvz.kombainas kainuoja 10000,o jeigu pukotukas norėjo nupirkt už 5000 tikimybė didelė kad gali nesusikalbėti

Tai kaip pvz.kombainas kainuoja 10000,o jeigu pukotukas norėjo nupirkt už 5000 tikimybė didelė kad gali nesusikalbėti

Tai kaip pvz.kombainas kainuoja 10000,o jeigu pukotukas norėjo nupirkt už 5000 tikimybė didelė kad gali nesusikalbėti

Diena tą sykį, pamenu, išpuolė ne iš gražiųjų – protarpiais vis palynodavo, pūtė žvarbus vėjas. Nors sveikata buvo tokia pat pizdavota kaip ir oras, pataisyt ją šansai buvo menki.  Iš vakaro su Pralgauskiu patvarkėm visą jo užpiltinę, kaip kokie asilai pamiršę bent lašą pasilikt pusryčiams.  Brigadininkui buvau pasižadėjęs sėkmingai baigt traktoriaus remontus, nes ne už kalnų jau buvo pirmieji pavasario darbai, bet nuo saldžios, iš gryno spirito ir uogų pagamintos užpiltinės galva barškėjo taip, kad tie pažadai man buvo giliai dapizdy. Kad atrodyčiau smarkiai dirbantis, pamirkęs ranką atrabotkėj, išsiterliojau veidą ir pusę ryto prasismaukiau po dirbtuves ieškodamas ką čia išrijus.  Mano nelaimei, sausra dirbtuvėse buvo kaip Afrikoj...
Staiga lauke išgirdau burzgiant mašiną. Išlindęs pasicekavyt pamačiau, kad į kiemą kaži ko užsuko viliukas.  Jo šoferį, durpyne dirbantį Praną, gan neblogai pažinojau. 
 „Sveikas, Pranai. Kaip žmonikė, kaip vaikai? Kokio bybio tau čia mūsų dirbtuvėse prireikė?“ - priėjęs mandagiai pasiteiravau, suprasdamas, kad negražu pradžioj pult prie kalbų apie reikalus.
„O, Vaciuk, sveikas gyvas“ – ištiesė ranką Pranas ir kaip mat ją patraukė, pamatęs, kad aš tepaluotas visas kaip velnias. „Gerai žmona laikos, septintas mėnuo jau eina...“
„Pizdu, paskui, papasakosi“ – nutraukiau bičiulį. „Gal turi bardačioke ar po sėdynę ką užsikišęs? Aš, žinok, viena koja grabe nuo ryto“
Mano dideliam džiaugsmui, Pranas turėjo. Be žodžių kaliau penkiasdešimt, ir prisidegęs cigaretę, giliai įtraukiau dūmą. 
„Ooo... zajebys... vėl spalvotai  matyti pradedu“ – atsidusau. „Dabar jau galim kalbėtis. Ale, žinai, įpilk, Praneli, gal dar vieną...“
Man baigus sveikatinimosi procedūras, pradėjom šnekėtis. Pranas ėmė pasakotis apie šeimyną, nėščią žmoną, darbus. 
„Šiandien načialnikus vežiau į Rėkyvą“ – nusižiovavęs pradėjo pasakot bičiulis. „Ir žinai ką mačiau? Ten krautuvėj apelsinų buvo išmetę. Eilė jobanyj vrot kokio ilgumo buvo...“
Čia pat Pranas pridūrė, kad biški pažįsta tos parduotuvės vedėją – esą  ana kartu su jo žmona prekyboj mokinos, ir Pranas pradžioj ją kadrino. Bet dėl kaži kokių priežasčių, liaudiškai tariant, b****  gavos... Žodžiu, vedėja prasitarė, kad prekyboj apelsinai greit baigsis, bet sandėly dar jų liks. Gal rytojui, gal geriem žmonėms, gal dar kam...
„Žinai, žmonai dabar vitaminų reikia, tai sutarėm, kad po pietų atvažiuosiu paimt. Nenorėjau prie  valdžios jų vežtis“ – paaiškino bičiulis.
„Suprantu.. suprantu..“- numykiau. Tuo tarpu mano galvoj užsisuko minčių karuselė... „Jobšikmat, apelsinai! Vaisių vaisiai!  Už patį vaisių karalių – vaisių vyną gardesni! Net nepamenu kada valgiau juos paskutinį sykį“ – galvojau sau, tik viena ausim beklausydamas, kaip apie savo nėščios žmonos poreikius kažką pasakoja Pranas.
„Nepyk Praniuk, turiu lėkt, kurviškai šikt užsimaniau“ – staiga sumelavau. Atsisveikinom ir nuskuodžiau į dirbtuves. Apsiplovęs rankas gazoliu, sėdau ant dviračio ir numyniau tiesiai į fermas. Galvoj jau buvo užgimęs  apelsininis planas...  Susiradęs Eleną išsivedžiau ją į lauką ir, pavaišinęs kišenėj turėtu saldainiu, užklausiau:
„Tai kaip tau, Elenyte, darbas sekasi? Seniai kažkaip bebendravom. Sakė, laikrašty įdėta buvai?“ 
„Buvau įdėta. Ir ne veltui“- išdidžiai tarė Elena. „ Pats žinai, kad ilgą laiką dirbau pamainine melžėja, bet va, paskui pasiprašiau pirmaveršių grupės. Ir man davė dvidešimt penkias telyčias! Pradžioj sunku buvo žinot jų produktyvumą, todėl įsipareigojau primilžti iš kiekvienos po 3900 kilogramų. Bet jau per pirmą pusmetį primelžiau po 3050 kilogramų, todėl metiniai įsipareigojimai pernai buvo įvykdyti su kaupu!“
„O tu jobtvaimat, man tuoj vėl pradės galvą skaudėt...“ – sumurmėjau sau tyliai po nosim.  „Klausyk, Elena, man reikia tavęs kaip moters. Važiuojam į Šiaulius. Dabar. Dviese...“
„Ką? Kaip? Kas?“ – melžėjos pirmūnės akys vos neiškrito lauk iš akiduobių. Supratau, kad reikia atskleisti kortas.  Paaiškinau Elenai, jog yra galimybė Rėkyvoj gaut apelsinų, bet tam man reikia jos pagalbos. Kurį laiką it telyčia pamykusi, ji galiausiai sutiko. 
„Bet iki pavakario turim spėt grįžt“ – tarė ji.
„Spėsim, būk rami, čia gi pora valandžikių daugiausia“ – nuraminau. 
Elena, nors jau ir nebe mergiško amžiaus, vis dar buvo  -aitė.  Jaunystėj buvo graži merga ir kavalieriai prie jos rikiavos į eilę, bet, matyt, dėl per didelio išdidumo, nė viens jai neįtiko. Laikui bėgant tas simpatijų būrys išsisklaidė, ir Elenos širdis taip ir liko laisva. Tad visą ją atidavė darbui... 
Iš Poviliuko pasiskolintu Ižu išbirbėm po kokio pusvalandžio. Nors ir sakiau Elenai, kad apsirengtų šiltai, ta visgi išsipuošė – vietoj rekomenduotos vatinkos užsivilko ploną išeiginę kurtkelę, vietoj praščiaikų apsiavė proginius batelius. Taip apsirengus lėkt per žvarbų vėją, tegu ir lopšy, buvo tikrai šalta. Nu, bet kaip sakoma , šalta vienai, gražu visiems... Nuzvimbėm į Rėkyvą gan greit, be jokių sutrukdymų. Sustojęs prie krautuvės liepiau Elenai pasiruošt – po šikna laikytą pagalvėlę užsikišti priekin už striukės. Pats tuo tarpu nušokau nuo motociklo ir nuėjau vidun, ieškot vedėjos.
„Gera diena, gerbiamoji“- tariau ją susiradęs. „Aš - Vacys Maslionka, Čirvinskio Prano pažįstamas. Pranelis minėjo, kad apelsinų turėjot. Ir, sakė,  galit nėščioms moterims pagelbėt...“ – šelmiškai mirktelėjau akį. Vedėjai nespėjus nė išsižiot, kyštelėjau ranką į atvypusią jos chalato kišenę ir palikau ten į triubikę susuktus rublius. Tuo pat metu, it prisuktas pradėjau bėdavotis apie tai, koks sunkus manosios nėštumas – visą  laiką pykina, nepadeda jokie liaudiški metodai.  
„Socialistinio lenktyniavimo nugalėtoja, darbu pelniusi šlovę, gulinėja dabar kiauras dienas ir žiaukčioja.  Ką besuvalgytų, vis negerumas užeina. Nieko mėsiško  į burną nebeima... Vitaminų trūkumas...“ –  graužia nata užbaigiau savo monologą. Tiesą sakant, kalbėjau taip įtikinamai, kad net pats pradėjau tikėt.
Kaip tik tuo metu girgžtelėjo durys ir į krautuvę lėtai įkrypavo Elena.  Tvirto stoto melžėja su už striukės užkišta pagalvėle atrodė įspūdingai ir neleido suabejot mano pasakojimu.
„Ilgą laiką dirbau pamainine melžėja,  bet paskui pasiprašiau pirmaveršių grupės. Ir man davė dvidešimt penkias telyčias…“ – nė nepasisveikinusi, vis traukydama snarglį pradėjo pasakot mano nėščioji.  Nežinia, kiek laiko būtų skambėjusiosios didingos kalbos apie pienininkystės ūkio pirmūnės pasiekimus, bet vedėja jas greit nutraukė, mostelėjusi galva sandėlio link. Supratau, kad atvykom ne veltui...
Rėkyvą palikom su laimikiu, apie kokį negalėjau pasvajot nė slapčiausiose fantazijose – geraširdė vedėja apelsinų mums atseikėjo net pusantros dėžės! Nežinau, kas šitoj medžioklėj pamačijo labiausiai, bet buvau pasiutusiai patenkintas. Toks patenkintas, kad ryžausi Eleną nustebint maloniu siurprizu – pasukau ižą į Šiaulius. Nusprendžiau pašaut iki traukinių stoties ir ten savo kompanjonę pavaišinti beliašais...
Likimas kartais būna negailestingas. O kartais tiesiog keistas ir nenuspėjamas. Toks jis buvo ir tą syk... Mums su Elena prie motociklo beraitant po trečią beliašą (į vidų nėjom, nes buvo baugu, kad iš lopšio koks nors miesčionas neišpyzdintų apelsinų), iš už nugaros išgirdau pažįstamą balsą:
„Sveikas Vaciuk, kokiais tu čia daba vėjais?“
 Atsisukau – už nugaros stovėjo dar nuo profkės laikų pažįstamas elektrikas Vladelis. 
„Ai, va, bliacha, bobikę pas akių daktarus atvežiau“ – leptelėjau nenorėdamas išsiduot. Elena kilstelėjo akis ir, nepratardama nė žodžio, toliau godžiai pribaiginėjo beliašą. Putlios, riebaluotos lūpos spindėjo kažkaip gundančiai. Persimetėm su Vladeliu keliais žodžiais ir tas patraukė į stotį. 
„Lekiu pas brolį į Šeduvą.  Ten degtinės užvežė“ – ištarė atsisveikindamas...
„Pizė kazė, Elenyte, ant arklių! Odisėja tęsiasi“ – ryžtingai šūktelėjau kompanjonei, vos tik Vladelis nuėjo. Elena lyg ir pradėjo kažką sakyt, bet jos žodžiai prasmego ižo burbime.
Nors važiuot buvo šalta, o apelsinais apsikamšiuisiai mano kompanjonei dar ir nepatogu, reikalas buvo svarbus. Tad į Šeduvą nuskriejau it koks motociklų ralio čempionas. 
„Moku rubliais ir apelsinais“ – pasilenkęs tariau pardavėjai, kai ta žiojosi sakyt, jog degtinės jau nebėra. 
„Supratau“ – tarė ir iš po prekystalio ištraukė keturis sabonius. „Galiu tiek.“
„Žinot, kaip sakoma, geriant reikia žinoti saiką, kad netyčia per mažai neišgertum...“ – atsidusau traukdamas iš užančio apelsinus. Pardavėja šyptelėjo ir pridėjo dar du butelius... Puikus sandoris, ką bepasakysi.
 
Visas švytintis grįžau pas lopšy sėdinčią sustyrusią Eleną. Pažvelgiau ir širdį suspaudė  nerimas. Kaip aš taip?.. Kaip aš taip nepagalvojau?.. Nugi neparsivešiu saugiai degtinės butelių lopšy tarp apelsinų suguldytų...  Laimei, sprendimą pasiūlė Elena – iš kiosko nusipirkom kelis „Komunizmo aušros“  numerius ir kruopščiai suvystėm į juos arielką.
„Nu va, Elenyte, į Rėkyvą atvažiavai nėščia, o iš Šeduvos jau su kūdikiais lopšy išvažiuojam“- tariau tiesdamas kompanjonei savo vatinkę. „Sėsk dabar už manęs, ir stipriai apsikabink. Lopšys tegu kroviniui lieka“
Grįžt namo teko tiesiai prieš vėją, kuris kiaurai košė pavasarinę Elenos kurtkelę. Prasidėjęs smulkus lietus pasiuto plakt veidą. Galėtum pagalvot, pizdavota situacija. Bet ji tokia nebuvo... Lopšy ritinėjosi krūva apelsinų,  saugiai suvystyti pūsojo šeši buteliai degtinės, o iš nugaros jutau stipriai prisispaudusios Elenos šilumą. Netoli Šedbarų dešinė jos ranka palengva nuslydo žemyn. Mane iš vidaus pradėjo mušti karštis... 
„Paleisk mane prie fermų. Po darbų aš pas tave ateisiu, pasidalinsim apelsinus“ – sušuko ji, kai jau buvom netoli namų.
Nieko nesakęs linktelėjau galvą ir pasukau motociklą į dumblėtą lauko keliuką.  Diena, prasidėjusi taip šūdinai, žadėjo puikią pabaigą. „Reiktų iš kažkur kokį kvietką susiveikt“-pagalvojau. „Visgi ryt kovo aštunta...“
------------------------------------
Tokia va istorija man nutiko vienais metais, kai krautuvėse beveik nebuvo apelsinų ir Gorbačiovas pradėjo savo kovą prieš alkoholį. Žiūriu dabar į naują valdžią, su užsidegimu kibusią į kovą prieš alų, vyną, cukrų, dyzelines mašinas ir dar visokius kitokius dalykus ir galvoju... Jūs kovokit, kovokit. Iš tos kovos tikriausia b**** gausis, bet užtat kiek gražių naujų istorijų liaudyje gims...

Kiek girdėjau MPK labai didele rinka susirado pas kinus ir dar kažkur.Tai kiek man pasakojo laborantai,tai kaina planuoja kelt.Bet čia tik planuoja.Žiūrėsim kas bus už gegužę

Va su kokiu agrowilas laukus trešia

Šūdinas pavasaris.Žirniams žemę bandžiau pradirbti,tai nu ir nafik.Germineratoriu įkišau į žemę,dulkės kyla,o volai pilni šliuko.Nedirba,o tik kai su plentvoliu volina.

Šūdinas pavasaris.Žirniams žemę bandžiau pradirbti,tai nu ir nafik.Germineratoriu įkišau į žemę,dulkės kyla,o volai pilni šliuko.Nedirba,o tik kai su plentvoliu volina.

Prieš kelis metus visokie klerkai iš ŽŪR ir ŽŪM iš tribūnų šaukė ieškokit alternatyvos kad amortizacija prie pieno kainų kritimo būtų.Tipo užsiimkit kokia kita veikla.Tai kai paklausiau ar eit vyžų pint ar klumpių drožt,tai nutilo.

Pagaliau atvyko ir pas mus nauja technika. Pirmi ispudziai tikrai geri. Kinkem i 8 korpusu pluga, tempe be vargo, kartais pabuksuodamas kur slapiau. Minkstas traktorius, jaucias ta keturiu tasku amortizacija. Pats vaziavimas ir valdymas gan paprastas. Tik kompa biski sunkiau perprast, bet perkasim reikia tik knyga skaityt

Turėtum jau žydinčius rast.

Turėtum jau žydinčius rast.

Einu fotkinti vakarykcio sejimo.. : D

Pasėsim.Anksčiau ryte atsikelsim,vėliau vakare atsigulsim.

Pasėsim.Anksčiau ryte atsikelsim,vėliau vakare atsigulsim.

Penkis metus ant 820 Padago krautuvas uždėtas ir dirbu beveik ištisus metus kiekviena diena ir niekas dar nėra lūžes.

Diedukas su bobute baisiai mėgo žaisti slėpynių.
Ryte bobutė kavodavo nuo senio samagoną,o jeigu diedukas rasdavo,tai vakare bobutė ieškodavo kur pačiai pasislėpt.

rąstinis namas niekada nebus šiltas lyginant su kito tipo statyba.
o pirtyje net ir bet kaip sukirtus, bus šilta. na kitaip ir būt negali. pirties ir pirtininkų poreikiai yra kiti.

Atidavė ar pardavė,bala žino kaip ten buvo.Tik kad buvom maža valstybėlė ir nesugebėjom išsikovot sau laisvės,o ir padėt nebuvo kam.Aš kad ir gimes tuo sovietiniu laikotarpiu,bet tų kolūkių duonos kaip ir neragavęs.Bėgdavau tik paskui į dirbtuves ir per vasarą varydavau po laukus su MTZ grėbdamas šiena.O per javapjūtes paskui kombainininkus trindavaus.Išmokau kult su NIVA,ir pagarba jausdavau tam kuris gaudavo nauja traktorių ar kombainą.Vakare jau būdavai pagal prūdą ar upelį kietas prieš vasarot į kaimą atvaževusias mergas.Nors amžius buvo toks kad dar tų mergų tarpkojai nerūpėdavo bet jauteis erelis.O praėjus keliems metams po valstybės atkūrimo berods 96 teko dirbti ir mokytis vokietijoje.Tai tais metais pirmą kartą gyvenime įlipau berods į 480 lexsiona.Nauja.Ir teko gera pusdienį  pakult.Savaite laiko po to vaiksčiojau kojom žemės nesiekdamas.Atrodė kad ten kažkoks kosminis laivas.O apie niva tai net galvot nesinorėjo.Tuomet ir pradėjau mastyti kad tarybiniais laikais dirbo visi ir dėjo į vieną katilą.Daugiau nieko.Apie jokius vokiškus kombainus kolūkyje negalėjo būt net kalbos. Nes buvo fašistai,ir t.t.Turėjo būt tik rusiška technika.O jeigu koks kolūkio pirminikas ir būtų tada prakalbes per kolūkio susirinkimą apie geresnį vokišką kombainą,tai būtų išvaževes ten kur net baltos meškos neužklysta.O dabar kada dirbam kožnas į savo katilus,jau kitaip.Vienas perka ACROSA kitas LEXIONA.Kiekvienam pagal savo kišenę.
 

Manau gerai pasikuitę kokioj spintikėj rasit tų kur 40 laipsnių ant butelio rašo.

Juokais paleisiu.Tik kanapės ir aguonos.Ploto daug šitom kultūrom nereike.O iš savo varpinės tai tiek pasakysiu.Buvo laikas kai žemės neturėjau tai buvo gal 2000m.vežiau į Vilnių bulves,virtus brokus ir visokias kitokias daržoves.Ir tai atstumas buvo 200km.Apsimokėjo.Kiti laikai buvo.Litas verte turėjo.Karoliniškėse turguje savo klijentūra susiradau kad nutraukes daržininkystės veikla dar kavinių savininkai ir žmonės 2 metus skambino.Dabar nežinau ar drysčiau tokiai avantiūrai.Sakykim žmogui reikėjo žalių burokėlių,turėjau.Reikėjo virtų,ir tų turėjau.Įkandau sistema kad kiti negali jų išsivirti,ir t.t.
Čia sakau kaip pavyzdi.Kiekvienam savaip sprest.
O šiaip tai surūkytų tas kanapes ant,,smūgio,,Greit Prasimuštum.

Iš gyvenimo:
Grįžtu iš fermos dukra (5 metai) klausia:
-Kaip sekės?
-Šianakt gimė veršelis.
-O tai berniukas ar mergaitė?
-Nu tai jautis bus, nu jautukas dabar.
Po minutės
-O jautukas tai dėl to, kad jis viską jaučia?

Juokais paleisiu.Tik kanapės ir aguonos.Ploto daug šitom kultūrom nereike.O iš savo varpinės tai tiek pasakysiu.Buvo laikas kai žemės neturėjau tai buvo gal 2000m.vežiau į Vilnių bulves,virtus brokus ir visokias kitokias daržoves.Ir tai atstumas buvo 200km.Apsimokėjo.Kiti laikai buvo.Litas verte turėjo.Karoliniškėse turguje savo klijentūra susiradau kad nutraukes daržininkystės veikla dar kavinių savininkai ir žmonės 2 metus skambino.Dabar nežinau ar drysčiau tokiai avantiūrai.Sakykim žmogui reikėjo žalių burokėlių,turėjau.Reikėjo virtų,ir tų turėjau.Įkandau sistema kad kiti negali jų išsivirti,ir t.t.
Čia sakau kaip pavyzdi.Kiekvienam savaip sprest.
O šiaip tai surūkytų tas kanapes ant,,smūgio,,Greit Prasimuštum.

Tai tokie suskiai ne prie taves vieno gyvena.