vk_

Pažiūrėjau įdomų Donato video. Dėl apšalimų manau, kad tai pernykštės vasaros pasekmė. Pernai buvo šalta lietinga vasara, šilauogės augo gana menkai, stipriau sušilo tik rugpjūtį vienai ar dviem savaitėms, o po to vėl staigiai atšalo. Todėl antrinis šilauogių augimas vyko vėlai vasaros gale ir paprasčiausiai nespėjo sumedėti ūgliai. Pas mane irgi pora šilauogių taip stipriai vasaros gale paaugo, o šiemet, deja, tie dideli nesumedėję ūgliai nušalo. Toks nesumedėjusių ūglių nušalimas yra taisyklė, nesumedėję ūgliai nušals net ir šiltą žiemą. Ir būtent dėl to sakoma, kad negalima tręšti po Joninių, nes kas iš to, kad vėlai gerai augs, jei po to žiemą visi tie vėlyvi ūgliai nušals. Kiek matau Donato video, tai pas jį nušalę vien nesumedėję ūgliai, išskyrus Pink Lemonade. Bet Pink Lemonade nedengiama jam kasmet nušals maždaug taip pat beveik iki žemės. Donato versija, kad rudenį sprogo pumpurai ir dėl to nušalo, gali suveikti sausmedžiams, bet ne šilauogėms. Ir pas mane rudenį buvo, kad sprogsta pumpuriukai ir auga mažos šilauogių šakutės, bet, mano supratimu, čia sprogo ne pavasariui suformuoti pumpurai, o tretinio augimo pumpurai. Kas yra tretinio ar antrinio augimo pumpurai? Vienų augalų šakelės auga be sustojimo, o kitų augalų kažkiek išauga ir sustoja, toliau augti jos nebegali, tada jos suformuoja pumpuriukus, jie išsprogsta ir iš jų vėl auga naujos šakelės. Taip gaunasi pirminės pavasarinės šakelės, po to suformavus pumpurus auga antrinės šakelės, o dar vėliau gali augti ir tretinės šakelės. Šilauoges augina ir daug šaltesniame klimate nei Zarasai. Tinkamos šilauogių veislės Zarasuose augs be jokių problemų nedengiamos ir nušalinės tik nesumedėję ūgliai. O kad nebūtų nesumedėjusių ūglių, nereikia per vėlai tręšti. Plius vasaros gale, matant, kad ūgliai vis auga ir gali nesumedėti, galima paprasčiausiai nugnybti ūglio galą, tada jis nebeaugs ir greičiau sumedės. Jei ką domina labai šalčiui atspari šilauogė, kuriai dar užtenka trumpo vegetacijos periodo ir kuri yra derlinga, tai galiu parekomenduoti veislę Northland. Kalbant apie Zarasus sutikčiau su mintimi, kad juose vegetacijos periodas truputį trumpesnis, nei didesnėje Lietuvos dalyje. Nustebino, kad pas Donatą gana dideli šilauogių krūmai, bet mažai žydi. Gal tai dėl veislių ypatybių, gal labiau ims derėti senesni krūmai. Pas jį praktiškai gausiai žydi tik Reka. Tai dar sykį patvirtina šios temos rekomendaciją pradžioje sodinti Rekas, kurios nereiklios ir greit bei daug dera. Beje, Donatai, kuo kaip tręšei pernai šilauoges? Dar nustebino, kad Donatas pasodino daug vėlyvų šilauogių veislių. Lietuvoje rekomenduojamos ankstyvos ir vidutinės, o vėlyvos, ypač tokią vasarą kaip pernai, gali arba išvis neprinokti, arba spėti pamėlynuoti, bet nespėti įgauti gero skonio.

Teorija (ką filmuke rodo) pasitvirtino, va mano gyventojai: 1) Karkvabalio lerva 2) Bronzinio vabalo lerva iš mano komposto krūvos Beje, kasinėdamas prieš du metus pasodintą šilauogių lysvę radau apie 20 lervų, jos buvo įvairaus dydžio, bet visos jos buvo... bronzinio vabalo lervos. Primenu, kad karkvabalio lervos graužia augalų šaknis ir tuo daro didelę žalą jauniems sodinukams, o bronzinio vabalo lervos maitinasi tik pūnančiu augaliniu maistu, todėl jos dažnai gyvena komposto krūvose, padeda jį perdirbti ir jos žalos sodinukams nedaro. Lervas labai lengva atskirti pagal kojas ir galvą - tik pas karkvabalio lervą kyšo didelės kojos ir galva didesnė.

Užmezgė: Toks įspūdis, kad gal net ir vieną krūmą be poros apsidulkinimui būtų galima auginti.

Auginu gal kokius 9 lazdynus. Deja, kiekvieną pavasarį dalis jų apšąla: Čia tokie dalykai normalu ar kažką darau ne taip? Pirmas lazdynas Syrena, antras Webb price.

Tai žinoma, kad senos pjuvenos puikiai tinka. Jei pjuvenas dėsi duobės dugne, tai nemaišys ir pagaliai, jie tinkami apatiniam drenažiniam sluoksniui (va foto, kiek aš pagalių pridėjau), bet paviršiuje, kur auga šaknys, didesnių pagalių neturėtų būti. Dėl žemių - tai smėlis ir priesmėlis gali sudaryti iki trečdalio substrato. Molis šilauogėms blogai ir netinka, o jei kažkokia kita gana puri žemė, tai mažas kiekis tokių priemaišų gali būti.

10-15 ko?

Gerai, tik įdomiau bus vasarą, kai jau vaisiai kabės.

Aplinkoje visada yra ir bus grybelių, o didesni auginimo/pardavimo ūkiai (kaip Vitaflora) visada turės padidintą riziką kuo nors užkrėsti. Bet ne visi grybeliai yra mirtini, stiprus augalas turėtų susidoroti su daugeliu grybelių ar kitokių pažeidimų. Todėl norisi, bet nelabai realu visada gauti idealiai sveiką ir gražų augalą, o gavus neidealų augalą nėra ko skubėti nusiminti, nes daug šansų, kad normaliai juo rūpinantis jis atsigaus ir atsistatys. Manau, kad jei sodinukas išleido lapus ir ūglius, tai vėliau viskas turėtų būti gerai. Nes šilauogė laikoma vos ne amžinu augalu, jos pasenusius stiebus reikia išgenėti (stiebas turi tarnauti kokius 5-6 metus), o ataugę nauji stiebai pastoviai atnaujina krūmą. Be to, šilauogė nenualina dirvos, kurioje auga, ir todėl toje pačioje vietoje gali sėkmingai augti ir derėti 100 ar dar daugiau metų. Prieš grybelius galima nupurkšti augalus vario preparatu ar kuo kitu, bet šiuo atveju, manau, kad nieko daryti nereikia. Šiaip informacijai rimta lietuvių laida apie šilauogių ligas:

Beje, iš senesnės žinutės šioje temoje pakartosiu šilauogių augimo aprašymą, kad žinotumėte, ko toliau laukti, ir nereiktų stebėtis, kodėl kažkokiu momentu niekas neauga: "Pavasarį, balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, pirmiausia pradeda augti šakos ir intensyviai auga maždaug tris savaites. Gegužės pabaigoje iš požeminių pumpurų pradeda augti krūmą formuojantys stiebai, jie smarkiai auga apie mėnesį. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje tiek šakų, tiek stiebų augimas sulėtėja ar 1–2 savaites visai sustoja. Po 7–10 dienų pertraukos, nelygu oras, prasideda vasaros (antrinis) augimas. Stiebai auga lėtai iki pat rudens, kartais nespėja sumedėti (nepertręškime azoto trąšomis) ir todėl žiemą apšąla. Sodinių šilauogių lapai trumpakočiai, kiekvienos veislės šiek tiek skiriasi atspalviu, forma, pakraščio dantytumu, dydžiu, spalva rudenį. Pavasarį lapai pradeda skleistis balandžio trečią ar gegužės pirmą dešimtadienį. Kai sužaliuoja lapai, beveik tuo pačiu metu išsprogsta ir žiediniai pumpurai su 3–15 žiedų, sukrautų į tankias kekes. Žiedai ąsotėlio ar varpelio pavidalo, balti, žalsvai ar rausvai balti, sudaryti iš penkių suaugusių vainiklapių. Taurelė taip pat suaugusi iš penkių nedidelių taurėlapių. Žydėti pradeda gegužės pirmąją pusę ir žydi 2–3 savaites. Pirmiausia žiedynai pražysta krūmo viršūnėje, paskui – apačioje. Žiedus apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai. Prasiskleidęs žiedas gali būti apdulkintas per 3–5 dienas, o netrukus ima formuotis uogos."

Pagal ką sprendi, kad kažkas blogai? Pagal stiebų spalvą? Stiebų spalvos, priklausomai nuo amžiaus, būna visokių spalvų, tai pagal tai sunku ką nors nuspręsti, jei nesi šilauogių auginimo daktaru. Man pirmu požymiu, kad kažkas blogai, būtų blogai augantys lapai ir ūgliai, o tavo nuotraukose lyg ir normaliai auga šilauogės? Gal kažko neįžiūriu. Jei yra kažkokių, pavyzdžiui, mechaninių stiebų pažeidimų, bet augalas žaliuoja, tai nėra ko labai pergyventi, nes išleis augalas naujus stiebus iš žemės ir senus blogus bus galima paprasčiausiai nukirpti ir išmesti. Bet jei ant jų ūgliukai auga normaliai, tai tada išvis nekreipčiau dėmesio.

Normalios tos Kero vyšnios, tvirtumu panašios į įprastas vyšnias, gal kiek "mėsingesnės", ką laikau privalumu. Galėsiu šiemet tau jų uogų Zarasuose paragavimui užvešti, tik primink, kai jos prinoks.

Aš balinu vieninteliu tikslu - tam, kad išvengti žievės pažeidimų pavasarį, kai dienomis įkaitina saulė, o naktimis būna šalnos. Jau esu minėjęs, kad būtent tokie pavasariniai žievės nudegimai yra didžiausi mano sodo pažeidimai. Todėl mano tikslui medžio dažai tinka idealiai.

Kas dar verti dėmesio mūsų soduose? Ogi abrikosai! Prieš kelis metus prisiskaičiau, kaip lengva auginti abrikosus ir kaip jie pas mus be reikalo neauginami: „Abrikosai - vieni vertingiausių (o gal ir patys vertingiausi) ir universaliausių kaulavaisių, kaip ir vieni lengviausiai auginamų. Kilo iš Šiaurės Kinijos ir Mongolijos, auginami visame pasaulyje, ir yra kur kas ištvermingesni šalčiui, nei šiltesnių kraštų kaulavaisiai (trešnės,persikai). Dauguma abrikosų savidulkiai, gerai deri ir augdami po vieną. Jie pakenčia prastesnes dirvas, gerai auga palyginti nederlinguose priesmėlio dirvožemiuose, jiems tinka neutrali ar net silpnai rūgšti dirva. Reikalauja mažai priežiūros, mažai genimi. Abrikosai, kaip ir slyvos bei trešnės dera tiek ant pernykščių ūglių, tiek ir ant senesnių. Abrikosų kamienų negalima žiemai aprišinėti, nes jie jautroki žievės ligoms, iššutimui. Šis ne tik vertingas, bet ir labai gražus medis vertas atsirasti jūsų sode.“ Ir nutariau pasisodinti abrikosą. Maniau, kad svarbiausia jo atsparumas šalčiui, tai išsirinkau „Šiaurės triumfą“, kuris atlaiko šalčius gal iki -40 laipsnių. Pirmas dvi žiemas jis pas mane peržiemojo gana normaliai, net spėjau vieną abrikosiuką suvalgyti. O po to pasityaikė permainingos žiemos ir išaiškėjo, kad Šiaurės triumfas nebijo didelių šalčių, bet neatlaiko permainingų žiemų. Po pirmos tokios 2016 m. žiemos nušalo pusė medžio, nebežydėjo, pavėluotai išsprogo iš atsarginių pumpurų ir daugmaž ataugo šakos, nes jie greitai auga. Bet sekančią 2017 m. žiemą vėl apšalo ir dar stipriau, tad tapo aišku, kad iš jo nieko nebus. Tuo pačiu metu dar bandžiau sodinti kitas veisles. 2016 m. pasodinau du abrikosus Mordeno ankstyvasis. Deja, matyt abu sodinukai buvo blogi, nes jie abu man neprigijo nepaisant nuolatinio laistymo - išsprogo pumpuriukai, bet šakelės neaugo ir šaknų neužaugino, o buvo pasodinti plikomis šaknimis. Tada nutariau, kad darau paskutinį bandymą ir jei nepasiteisins, tai daugiau su abrikosais neeksperimentuosiu, ir 2017 m. pasodinau, galima sakyti, vietines veisles – abrikosus „Kaunas“ ir latvišką „Dzintars“. „Dzintars“ pasodinau iš vazono, todėl iškart ėmė greitai augti, „Kauną“ pasodinau plikomis šaknimis, tad pusę vasaros prigijinėjo, o po to greitai išaugino didelius ūglius. Šiemet žiema buvo permaininga, bet rezultatas labai geras – abu abrikosai visiškai neapšalę, puikiai išsprogo ir labai greitai auga. Maža to, jie abu jau žydėjo ir užmezgė abrikosiukus. Dar ankstoka daryti išvadas, bet yra daug vilčių, kad šie abrikosai pilnai pasiteisins. Mano "Kaunas": "Kaunu" pavadinta veislė, kuri yra nežinomos kilmės, tiesiog kažkur Kaune jau daug metų auga, nieko neapšąla ir sėkmingai dera abrikosas, tai vėliau jo šakeles ėmė skiepyti ir dauginti profesionalūs sodininkai bei pavadino šią veislę "Kaunu".

Pink Lemonade neskirta mūsų klimatui, ji skirta šiltesniems kraštams. Todėl ji ir turi apšalinėti. Ją reikėtų kažkuo pridenginėti ir aprišinėti žiemai. Geriausia tai tokios veislės išvis nesodinti pas mus. Ji tau ir persodinus kaime apšalinės, jei neapdenginėsi. O Sierra neturėtų apšalinėti. Jei per 3 metus nieko neužaugo, tai, sakyčiau, kad arba į blogą substratą pasodintos, trūksta rudų durpių, arba substrato rūgštumas išsiplovė. Šiaip molis blogiausia žemė šilauogėms, bet jei molį iškasi ir pakeiti durpėmis ar substratu, tai tada nebesvarbu, kas ten buvo. O kurmius nesunku spąstais išgaudyti, kai išmoksti.

Tai mūsų atvejai panašūs. Aš irgi rimčiau šilauoges ėmiau sodinti 2016 metais - tada 8 pasodinau ir irgi iš Vitafloros. Po to 2017 m. dar 8 pasodinau ir šiemet pasodinau 23 šilauoges. Turbūt užteks. Dėl lazdynų, tai jie pas mane kasmet apšąla, galvojau sodinu atsparius augalus, su kuriais nebus jokių problemų, o gavosi, kad jie yra patys lepiausi mano sode ir kasmet kurie nors apšąla. Man atrodo, kad šilauogės skurdžiai atrodė dėl sausros. Vakar gerai palijus jau ir šilauogės tartum išsiskleidė ir ėmė kur kas geriau atrodyti. Iš tavo išvardintų veislių mane vis kažkiek domina Rubel, kuri sukurta net 1900m. ir yra pirmoji kultūrinė šilauogė, šiuolaikinių šilauogių motina. Jos uogos turėtų būti smulkios, bet kvapios ir skanios.

Puiku, Donatai, pasidalink savo patirtimi. Kaip seniai pasodinai šilauoges? Ir kas tave paskatino jas pasodinti?

Vertas dėmesio augaliukas – Kero vyšnia: Pasodinau du sprindžio aukščio sodinukus, pirmais metais užaugo maždaug iki metro, antrais metais buvo keli žiedukai, net užmezgė, bet vėliau nukrito užuomazga. Trečiais metais (pernai) jau gausiai žydėjo ir derėjo. Šiemet vėl normaliai žydi. Visas šias kelias permainingas žiemas mano Kero vyšnios peržiemojo puikiai, realiai nepašalo nė viena šakutė, netgi visi pumpurėliai išsprogsta. Tad jos tikrai labai atsparios. Aprašyme teigiama, kad jos sukaupia dvigubai daugiau cukraus nei įprastinės mūsų vyšnios. Pernai (pirmas jų derlius) pas mane jos buvo tokios palyginti mėsingos, bet gana rūgščios, gal dėl šaltos ir lietingos vasaros. Žiūrėsiu, koks šiemet bus jų skonis. Auginu dvi Kero vyšnias skirtingose vietose, vieną iš jų pernai dengiau tinklu, kitos – ne, bet paukščiai jų uogų nekapojo, galima buvo nedengti. Jos savašaknės ir turi kažkiek duoti atžalų, bet pas mane jos iki šiol atžalų nedavė. Kero vyšnios aprašymas: KERO VYŠNIA Palyginti nauja veislė (1999 m.) išvesta Kanadoje, Saskačevano universitete, kryžminant sibirines mongolines vyšnias su paprastosiomis, (Prunus fruticosa x Prunis cerrasus) x Prunus cerrasus. Kryžminimą pradėjo dar apie 1940-1950 metus dr. Lesas Keras (Les Kerr), ir tai šiandien keturių universiteto mokslininkų kartų darbo rezultatas, paremtas tūkstančiais bandymų. Žemaūgis krūmas, apie 2m skersmens, lengva uždengti nuo paukščių. Genetiškai savašaknė (neskiepyta) ir tai garantuoja jos išskirtinį atsparumą. Mažai plinta šaknų atžalomis. Vaisiai labai panašūs į mums įprastas vyšnias, tamsiai raudoni, normalaus vidutinio dydžio, apie 4 gramus (= ne per dideli, tinkami iškaulinti mechanizuotai). Tačiau jie išskirtiniai. Net ir vėsesniame nei Lietuvos klimate sukaupia beveik dukart daugiau cukraus nei paprastos vyšnios. Ir jos nevandeningos, jus nustebins itin sodrus vyšnių skonis. Prinokusio minkštimo spalva tokia tamsi, kad atskiedus vandeniu 1:20, sulčių spalva bus sodresnė nei grynų spanguolių sulčių. Turi daugiau antocianinų nei tradicinės vyšnios. Sunoksta palyginti anksti, Lietuvoje - jau liepos mėnesį. Labai tinkamos ne tik pyragams, bet ir želėms ir džemams. Savidulkė. Blizgūs gražūs lapai. Ir straipsnis vietinėje spaudoje: Kero vyšnia – nauja vyšnių karalienė

Pas mane sode šiandien irgi jau gana daug amarų ant slyvų, juodųjų serbentų, vyšnių. Čia dėl karščio jų greit priviso. Gailėdamas bičių niekuo sodo šiemet dar nepurškiau, bet po kelių dienų, kai daugumoje baigsis žydėjimas, purkšiu insekticidu ten, kur rasiu amarų. Skruzdės gano amarus, bet kaip jie dauginasi, tai gerai nežinau.

"Skruzdėlynas" nereiškia kalnelio kaip būna miške, va jei tavo smėlyje, kur matai urvelius, truputį pakasi, tai turėtum rasti skruzdėlyną - daug skruzdžių ir jų kiaušinius. Iškasus tą smėlį su skruzdėlėm, kiaušiniais ir išnešus kur toliau skruzdžių sumažėtų. Beje, gal ant tavo šilauogių yra kokių amarų? Nes paprastai skruzdės sulekia ten, kur yra amarų. Jei būtų amarų, tai tada reiktų šilauoges nupurkšti insekticidu ir žuvus amarams skruzdės taip nebelystų. Kiek suprantu, kad žiedas užmegztų, reikia, kad žiedadulkės patektų ant purkos. O apdulkinus purką, pati uoga auga gal ir iš mezginės. Kažko daugiau kovai su skruzdėmis nesugalvoju, realiausia dalį jų iškasti ir išnešti, o likusį išardytą skruzdėlyną purkšti kokiu nors aerozoliu prieš skruzdes. Šiaip internete daug patarimų kovai su skruzdėmis, tik neaišku, kas veiksminga. Va vienas įdomus: * Efektyviai skruzdes naikina mielės. Paimkite graikinio riešuto didumo mielių gabalėlį, ištrinkite su šaukštu cukraus ir šlakeliu vandens (galite įmaišyti truputį medaus arba uogienės). Masalą sudėkite į tuščias degtukų dėžutes ir pusiau praviras išdėliokite skruzdžių pamėgtose vietose. Po kelių dienų skruzdės išnyks. Va dar 12 veiksmingų būdų, kaip kovoti su skruzdėlėmis.

Šilauogės labai ilgai žydi ir ne visi žiedai vienu metu atsidaro, todėl skruzdėlės negalėjo greit visiems pakenkti, dar tikrai galima daug ką išgelbėti. Pas mane buvo skruzdėlynų šilauogių lysvėse, bet jos lygtai žiedams nieko nedarė, tik truputį graužė jau prinokusias saldžias uogas. Kaip kovoti su skruzdėlėmis, aš patirties beveik neturiu. Manau, kad reikia su jomis kovoti ne ant šilauogių ir ne ant žiedų, o ardyti skruzdėlyną, iškasti skruzdėlyną ir kur nors toliau išvežti, galbūt nusipirkti kokį nors purškalą prieš skruzdes ir juo purkšti skruzdėlyną, o ne šilauoges.

Gražu.

Šiemet atlikau eksperimentą, kuris, atrodo, pasiteisino. Realiai mano sode medžiams didžiausią žalą yra padariusi saulė, tai yra pavasariniai žievės pažeidimai, kai dieną šildo saulė, o naktį šalnos spaudžia. Balindavau medžius įprastai balinimo mišiniais. Bet jie gana greitai nusiplauna. Labiausiai nusivyliau užpraeitą žiemą, kai nubalinau medžius, o po to lietus viską nuplovė vos ne per porą savaičių. Pasižiūrėjau į nusipirktą sausą balinimo mišinį – seniai pagamintas, bet parašyta, kad galioja neribotai. Tada ėmiau ieškoti ilgiau laikančių priemonių. Radau informacijos, kad garsusis Amšiejus į balinimo mišinį deda ¼ dalį normalių baltų dažų medienai, daugiau nieko gero neradau. Paskaitinėjęs apie dažus, nutariau pamėginti medžius nubaltinti dažais medienai, kurie skirti išorės darbams, yra vandens dispersiniai ir kurie išdžiūvę sudaro plėvelę, kuri yra laidi vandens garams. Tai yra, per dažus medis gali „kvėpuoti“ (garai praeina), o skystas vanduo nepraeina. Išsirinkau tokius dažus – Liuks-M. Medžius šią žiemą baltinau vien jais, bet kadangi jie buvo gana tiršti, tai iš akies praskiedžiau juos vandeniu, gal maždaug santykiu 1:1. Rezultatas nudažius toks, kad medžiai kur kas baltesni, nei nutepus standartiniu balinimo mišiniu ir dažų sluoksnis plonesnis. Medžiai atrodo gražiau. Buvo rizika, ar tai nepakenks medžiams, bet jau nemažai laiko, kai jie atgiję, ir kol kas nemačiau nė vieno blogo požymio – pumpurai išsprogo, lapai auga, žiedai žydi ir mezga vaisius. Tad viskas puiku. O puikiausia dalis yra ta, kad toks nubalinimas turėtų atlaikyti kelis metus, tad dabar nebereiks kasmet balinti ir nebereiks taikyti tinkamo oro balinimui prieš pavasarį, kad dar liktų baltumo pavasariui, kad nenuplautų lietūs. Taip kad inovacija pasiteisino.

Reiks tau panervuoti vasarą nufotografuoti agrastų krūmą su idealiomis uogomis, kuris išvis niekada niekuo nepurkštas. Beje, realiai tai ir dabar ne vėlu agrastus sodinti, ypač, jei rasti sodinukų vazonėliuose. Pernai pasodinau du agrastus (Hinnonmaki Red ir Invicta), dabar užteks, nes iš viso auginu 6 krūmus: 2 vnt. Invicta ir po vieną Hinnonmaki Red, Captivator, Achilles ir Mucurines. Nors šiaip dar norėčiau Hinnonmaki Gelb (geltonos uogos). Pernai puikų derlių davė Invicta ir Mucurines. Mucurines uogos tokios gana žalios, atrodo kaip neprinokusios, bet saldžios. Invicta pagelsta nokdama. O Captivator užderėjo gana nedideles raudonas uogytes, kurios prinoko vėliausiai, jos gana lengvai nubyrėjo žemėn, bet buvo tvirtos, saldžios ir skanios. Achiles pas mane auga blogoj vietoj ir buvo su valktimi, tai šios veislės bent kol kas pradžiai nesodink. Hinnonmaki Red tik pernai pasodinau, tai atsiliepimas bus šią vasarą po pirmo derliaus. Pirmiausia siūlyčiau sodinti Invictą - pas mane jau keli metai kasmet gausiai dera ir nėra nė mažiausios žymės valkties. Tiesa, šių agrastų uogos laikomos desertinėmis, tai mes jas šviežias suvalgome, uogienių nevirėme. Va čia yra minėtų agrastų nuotraukų įsivaizdavimui kaip jie atrodo.

Siekiant apsaugoti agrastus nuo valkties yra tik vienas geras būdas ir keli prasti. Geras būdas yra sodinti valkčiai atsparias agrastų veisles, pavyzdžiui, Invicta, Mucurines, Hinnonmaki, Captivator. Dabar tokių veislių yra daug, pasisodini jas ir nieko nebereikia daryti kovai su valktimi, o agrastai užauga visiškai sveiki ir gražūs. O blogi būdai yra purkšti chemikalais, parinkinėti sausą perpučiamą vietą, labai prižiūrėti ir pan. Kadangi valktis yra liga, tai vienu purškimu jos neįveiksi, realiai reiktų purkšti bent kelis kartus per metus. Kam to reikia, kai agrastai auga greitai? Pasisodini atsparios valkčiai krūmą ir kitais metais valgai puikiausius vaisius. Pas mane buvo senų neatsparių ir auga naujos atsparios veislės, tai toje pačioje vietoje neatsparios veislės bus visos uogos aptrauktos valktimi, o atsparios - visiškai švarios, skirtumas įspūdingas.

Augalas stiprus, didelis, lapų yra normaliai, o žiedų palyginti mažai. Manau, kad augalui užteks jėgų ir uogų užauginti, ir dar pačiam paaugti bei naujus ūglius užauginti. Todėl aš juos palikčiau. Man yra taip derėjusios pirmais metais pasodintos šilauogės ir problemų nebuvo. Va kai pasodini šilauogytę sprindžio didumo ir visos šakelės vien žiedai, tada tai verta žiedus apkarpyti. Aš šiemet pasodinau gana nedidelių sodinukų, kur beveik vieni žiedai (čia sena nuotrauka, dabar jie žydi ir žiedų labai daug): Paklausiau pardavėjų, ką patartų, tai siūlė visų žiedų nenuskabyti, dalį palikti. Aš sodindamas pažiūrėjau, kad pas šiuos sodinukus labai geros šaknys, tai pagalvojau, kad gal paeksperimentuoti ir išvis žiedų nekarpyti, gal jiems užteks jėgų ir naujiems ūgliams užauginti. Iš dalies tai šioks toks apsileidimas, per kitus darbus nepriėjau iki žiedų paskabymo, bet gal ir taip bus gerai.