vk_

Jei vieta lėkšta ir gruntiniai vandenys aukštai, tai vienas iš variantų būtų auginti pakeltose lysvėse.

Mano supratimu, kalbant apie durpyną, realus klausimas yra tik dėl rūgštingumo. Bet ir tai tai pataisoma. Aš labiau rūpinčiausi, kokiame gylyje ten stovi gruntiniai vandenys, kaip būtų galima laistyti ar pan., o dėl tinkamumo auginimui beveik neabejočiau. Rūgštingumą galima matuoti specialiais prietaisais, jie daug kur parduodami, čia tik pavyzdys: http://www.noriuuogu.lt/dirvozemio-tyrimu-prietaisas-4-funkciju

Mano dvi didesnės lysvės, kurių nuotraukas dėjau aukščiau, užpildytos juoda supuvusia durpe. Kodėl? Todėl, kad: 1) aplink mane nėra rudų durpių durpynų ir tokių juodų durpių nusipirkti man gavosi maždaug 5 kartus pigiau; 2) tada sodindamas dar buvau nematęs šio Kaimietukės filmuko: Tiesa, sodindamas sodinukus aplink juos dar truputį rudų durpių įterpiau, bet nedaug. Plius vėliau pamulčiavau žievėm ir dar vėliau pjuvenomis. Ir šilauogės auga. Galbūt rudose durpėse augtų geriau, bet auga ir manose. Beje, šiaip dabar manau, kad idealiausia būtų, jog substrato pagrindas iš rudų durpių, bet į jį vertėtų pridėti ir truputį juodų durpių, kuriose yra daugiau augalams lengvai prieinamų medžiagų. Patikslinu savo klausimą dėl žiedinių pumpurų - kaip manote, ar gali šilauogė pavasarį žydėti, kai žiemą ant jos nesimato jokių didesnių žiedinių pumpurų?

Turiu dar vieną keistą klausimą. Daugelyje filmukų rodo šilauogių sukrautus žiedinius pumpurus, sako, kad jos prieš metus sukrauna pumpurus. O viename filmuke autorius teigia, kad tokie matomi žiediniai pumpurai dar ne viskas, kad pavasarį susidaro dar tokių pumpurų ir žiemą pagal sukrautų pumpurų skaičių spręsti apie galimą būsimą derlių yra per anksti. Kaip manote, ar visus žiedinius pumpurus matome žiemą, ar dar kažkas gali susidaryti arba yra nematoma dabar?

O jei durpė netinkamo rūgštingumo, tai yra per mažo rūgštingumo, tai vistiek turbūt galima sodinti, tik tada reikėtų ją papildomai parūgštinti. Nelabai įsivaizduoju geresnio substrato ar bent jau substrato pagrindo šilauogėms už durpes. Viename filmuke aiškino, kad durpyne susigulėjusiose durpėse susidarę kapiliarai, kuriais drėgmė iš gilumos pakyla į paviršių ir tokiose durpėse net per sausras išdžiūna tik jų paviršius gal iki 1 cm gylio. Bet jei jas perkasti, tai kapiliarai susiardys ir durpės džius. O nesuardytose durpėse pasodinus turbūt net nereiktų laistyti. Baltarusijoje šilauoges durpynuose kartais sodina ir teigia, kad normaliai/gerai auga.

Paprastai rekomenduoja laistyti vandeniu iš paviršinio vandens telkinio, nes iš gręžinių jis būna kietesnis, šarmingesnis. O jūs kokiu vandeniu laistote? Ar kartais rūgštinate vandenį? Ką reiškia "laiku vykdomas laistymas" - kaip nutariate, kad jau reikia laistyti? Ar daug papildomai laistėte praėjusią lietingą vasarą?

Gal kas neskaitėte - straipsniai apie Lietuvos šilauogių augintojus (spauskite ant straipsnio pavadinimo ir atsidarys straipsnis): 1) Apie Noriuuogu.lt ūkį: Nedideliame plote – pelningas verslas 2) Apie Vlado Letuko ūkį: Šilauogėmis nubarstytu verslo keliu 3) Apie Petro Basalyko ūkį: Nuo ko priklauso šilauogių derlius? Šilauogės: gausus žydėjimas pranašauja puikų derlių Neauga šilauogės? Išnyko grybelis!

Mums būtų labai gerai, kad dar čia forume pasidalintum "Svarbiausiais patarimais protingam šilauogių verslui (remiantis 17 metų patirtimi versle)". Na gerai, jei ne visas, tai nors dalį savo know-how paslapčių galėtum mums atskleisti.

Prieš tai buvau įdėjęs šilauogės šaknų nuotrauką, bet ten yra tik bendras jų vaizdas, o ne tai, kaip jos realiai auga. Žemiau įdėtame filmuke matosi, kaip jos auga. Pažiūrėjus tampa gana akivaizdu, kad nėra prasmės kasti labai gilių duobių, nes vistiek visos šaknys auga paviršiniame sluoksnyje:

Alternatyvi nuomonė apie laistymą (ir orą dirvoje) Dėl šilauogių nuolat teigiama, kad jas reikia gausiai laistyti. Taip pat teigiama, kad jos nepakenčia užmirkimo, stovinčio vandens. Todėl substratas būtinai turi gerai drenuotis. Visi taip kalba vienu choru. Galima pagalvoti, kad kuo daugiau laistai – tuo geriau. Kodėl šilauogėms reikia tiek daug vandens ir ar visada gausus laistymas gerai, kai vandens perteklius nuteka nesikaupdamas? Pažiūrėkime šį filmuką maždaug nuo 2:30 iki 5:00: Akivaizdžiai matome, kad geriau auga šilauogės, kurios gauna mažiau vandens ir bent tarpais dirva pradžiūsta, o tada į dirvą patenka daugiau oro. Toliau pažiūrim šį filmuką (pirmą pusę): Vėlgi teigiama, kad daug vandens nėra gerai. Bandom pagalvoti, kam gali reikėti daug vandens? Dirvoje ištirpusių medžiagų įsisavinimui užtenka drėgnos dirvos, nereikia vandens pertekliaus. Vandens perteklius, kuris nuteka, gali išplauti ir nunešti naudingas medžiagas, o nieko naudingo jis tikriausiai negali duoti. Nebent kartu išplauti ir kažkokias blogas medžiagas, bet normaliai auginant dirvoje neturėtų būti jokių blogų medžiagų. Kam dar gali reikėti daug vandens? Grybienai? Manau, kad ir grybienai pilnai užtenka normaliai drėgnos dirvos. Vienintelis girdėtas dalykas, kuris galėtų paaiškinti didesnį šilauogių vandens poreikį yra tai, kad jų lapai, kitaip nei kitų augalų, per didesnius karščius išgarina daug vandens, nes nepriveria porų (naudotas kažkoks kitoks terminas, tiksliai nepamenu). Gaunasi, kad kiti augalai moka pasireguliuoti ir pataupyti vandenį priverdami poras ir sumažindami išgarinimą, o šilauogės to nemoka. Bet šis skirtumas realiai turi pasijausti tik esant didesnei temperatūrai ir mažesnei santykinei oro drėgmei (kai išgarinama daug vandens). O normaliomis Lietuvos sąlygomis didžiąją metų dalį nėra karšta ir oras gana drėgnas, tad lyg ir neturėtų būti didelio vandens poreikio. Tuo labiau, kad šilauogės krūmas nėra didelis medis sus didele lapija, kuris išgarintų labai daug vandens. Gali būti, kad iš tikrųjų laistoma truputį per daug. Jei šilauogė augtų smėlyje, tada taip, smėlis gali labai greitai išdžiūti. O auginant durpėse durpės pačios turi sugerti labai daug vandens ir dėl to ilgiau aprūpinti augalus. Aš savo šilauoges auginu be pastovaus laistymo, tik per didesnes sausras palaistau. Žiūrėsiu, kas iš to gausis toliau, prisisodinus daugiau šilauogių ir didėjant jų krūmams. Nors teigiama, kad suaugę krūmai kaip tik tampa atsparesni sausroms. Ir tai turi labai aiškų paaiškinimą – augant augalui išsiplėtusi grybiena labai padidina augalo galimybes pasiekti ir pasiimti vandenį. Galite apie tai paskaityti ankstesnėse žinutėse apie mikorizę. Dar vienas pavyzdys pamąstymui – natūraliai pas mus augančios avietės yra gana atsparios sausroms. Tačiau įrengus jų laistymą jos augina beveik tik paviršines šaknis ir tampa nebeatspariomis sausroms. Galbūt panašiai yra ir su šilauogėmis – pradėjus jas nuolatos laistyti jos prie to pripranta ir tampa priklausomomis. O jei jų taip nelaistyti, tai gal ir be to jos augs pakankamai gerai? Juk jos nėra kilusios iš tropikų, kuriuose lyja kasdien, jos kilusios iš panašaus į mūsų klimato.

Apie tręšimą ir rūgštinimą Dar viena šilauogių ypatybė yra jų tręšimas. Galima rasti įvairios informacijos dėl jų tręšimo, siūlomos įvairios trąšos – kompleksinės, amonio sulfatas, kalio sulfatas, fosforo trąšos, specialios trąšos šilauogėms ir t.t. Galima rasti aprašymų, kokių reikia mikroelementų ir kaip augalai atrodo, kai jų trūksta. Dar kai kur sakoma, kad šilauogėms netinka organinės trąšos ir reikia naudoti tik mineralines trąšas. Atrodo gana painu. Dar painiau ima atrodyti, kai skirtingai nei kitiems augalams dėl šilauogių nuolat perspėjama, kad jas tręšti reikia labai mažai, nes kitaip galima pakenkti. Tai kaip jas patręšti viskuo, kuo reikia, ir tuo pačiu jų nepertręšti? Va šitame filmuke yra įdomi mintis: Amerikonas sako, kad tyrė daug šilauogių įvairiais jų augimo momentais, buvo tiriamas visų pagrindinių medžiagų trūkumas augale ir tyrimai parodė, kad medžiagų trūko tik tam tikrais atvejais ir visada buvo tik vienos medžiagos – azoto – trūkumas. Todėl amerikonas teigia, kad daroma klaida šilauoges tręšiant kompleksinėmis trąšomis, išties užtektų jas tręšti tik azoto, tai yra amonio sulfato trąšomis. Antras įdomus dalykas yra tai, kad mikorizės dėka per grybieną augalas gali gauti daug daugiau medžiagų iš substrato nei galėtų įsisavinti pats. Pavyzdžiui, grybiena sugeba chemiškai paveikti substratą ir iš jo paimti, berods, fosforo junginius, kurie šiaip yra netirpūs ir augalas negalėtų pats jų įsisavinti. Sakoma, kad išsiplėtus grybienai nebūna jokių kalio, fosforo trūkumo problemų. Trečia idėja dėl pertręšimo žalos. Kodėl šilauogėms kitaip nei daugeliui kitų augalų pavojingas pertręšimas? Todėl, kad šilauogės stipriau nei kiti augalai priklauso nuo mikorizės, o trąšų (ir kitų cheminių medžiagų) perteklius pirmiausia žudo grybieną, o ne pačią šilauogę. O pažeidus grybieną ima blogiau augti ir pati šilauogė. Ketvirta idėja, kodėl kartais sakoma, kad šilauogėms netinka organinės trąšos ir reikia naudoti tik mineralines? Todėl, kad šilauogėms netinka klasikinės organinės trąšos – mėšlas, kompostas, žolė, juodžemis. Ir kartais žmonėms lengviau nurodyti mineralines trąšas, kurios tinka šilauogėms (daugelis mineralinių trąšų taip pat netinka šilauogėms), nei išaiškinti, kokios organinės trąšos tinka šilauogėms. Iš tiesų šilauogėms puikiai tinka visos organinės trąšos, kurios rūgština substratą – spygliuočių pjuvenos, nukritę spygliai, kankorėžiai, šakelės, žievės. Todėl ir rekomenduojama jas kasmet mulčiuoti tokiomis medžiagomis, kurios po truputį pūdamos nuolat patręšia šilauoges. Pradžioje minėtos klasikinės organinės trąšos netinka, nes jos šarmina substratą, lygiai dėl tos pačios priežasties netinka ir pelenų naudojimas šilauogėms. Apibendrindamas manau, kad pasodinus šilauoges į tinkamą substratą dar reiks kažkiek laiko, kol plačiai išaugs grybiena. O po to, kai grybiena jau išplitusi, šilauogėms turi užtekti visų medžiagų, tręšti beveik nereikia, nebent labai mažai azotu ir tai turbūt būtų geriausia, jei azotą gautų per pūvantį organinį mulčią, o ne kaip mineralinių trąšų tirpalą. Čia dar turbūt verta pastebėti, kad tikriausiai visokias šilauogių augimo problemas sukelia ne medžiagų trūkumas substrate, o netinkamas rūgštingumas. Medžiagų įsisavinimas labai susijęs su rūgštingumu. Taip pat su rūgštingumu susijęs grybienos gyvybingumas. Todėl daugelį tokių problemų būtų galima išspręsti ne papildomu tręšimu, o reikalingo rūgštingumo atstatymu parūgštinant substratą. Dar verta paminėti, kad tręšimai mineralinėmis trąšomis ir rūgštinimai turi šalutinį poveikį, kad jų pasekmėje substrate lieka netirpių druskų. Sakoma, kad mineralinėse trąšose būna iki 30% netirpių druskų. Taip pat sakoma, kad rūgštinant kai kuriomis rūgštimis substrate susidaro ir lieka netirpios druskos. Kol tokių druskų nedaug – tol lyg ir viskas gerai. Bet susikaupus didesniam jų kiekiui dirva ima prarasti gyvybingumą. Yra buvę atvejų, kai po kelių tokios priežiūros metų augalai ėmė blogai augti ir degraduoti nepaisant visapusiško jų tręšimo. Išvada – siekiant išvengti tokio neigiamo poveikio negalima be saiko tręšti mineralinėmis trąšomis ir rūgštinti rūgštimis, o tam mineralines trąšas gali ir turi pakeisti išvystyta grybiena, o papildomų rūgštinimų poreikį galima ir reikia sumažinti pasodinant į tinkamą substratą, tą substratą atribojant nuo kitos dirvos bei naudojant natūralius rūgštinimo būdus kaip, pavyzdžiui, mulčiavimą pjuvenomis.

Šioje temoje minėjau mikorizę. Bet esu tikras, kad daugelis gerai neįsivaizduoja, kas ta mikorizė yra. Tad šiandien plačiau apie mikorizę. Šilauogių suaugusio krūmo šaknų sistema – kelios pieštuko storio inkarinės šaknys (siekia 60-80 cm ilgį) ir plonos siūliškos siurbiančios šaknys, išsidėsčiusios viršutiniame 10-20 cm dirvos sluoksnyje. Šilauogių šaknys neturi šakniaplaukių, jų vaidmenį atlieka augalo epidermio ląstelės ir grybo micelis (pav.). Pav.: Sodinės šilauogės šakninės sistemos dalis Grybiena hifų pavidalu įsiskverbia į šilauogių šaknis, tokiu būdu padidindama šaknų siurbiamąjį paviršių. Aprūpindamas augalą vandeniu, azotu ir kitomis mineralinėmis medžiagomis, grybas gauna augalo ląstelėse susintetintų angliavandenių. Tokiu būdu šilauogės geriau auga buvusio miško žemėje negu dirbamuose laukuose. Esant išvystytai mikorizei, augalai geriau ir greičiau auga, tačiau sumažėja antžeminės (ūglių) ir požeminės (šaknų) sistemų santykis. Simbiozėje dalyvauja grybai Phoma radices-vaccinii, Rhizoctomia rūšys. Sėkmingai mikorizei plisti reikalingos optimalios sąlygos. Ji sutrinka, jei: • netinkama dirvos drėgmė, • dirvoje daug azoto, fosforo junginių, • dirva labai derlinga, • naudojama daug pesticidų. Mikorizė padidina augalo šaknų paviršinį imlumą, todėl augalas gauna daugiau vandens ir mineralinių medžiagų. Kaip fizinis barjeras ji apsaugo augalą nuo kenkėjų, padeda išgyventi sausrą, nes grybo hifai įsiskverbia į siauriausias dirvožemio poras. Augalo naudingumas grybui pasireiškia tuo, kad grybas gauna daugiau fotosintezės produktų (redukuotos anglies junginių), kurie reikalingi jo struktūrai vystyti. Taigi, augindami erikinius augalus, atkreipkime dėmesį ne tik į dirvožemio rūgštingumą, drėgnumą, augalui būtiną šviesą ar nedidelį pavėsį, trąšas, bet ir į sąlygas mikorizei susiformuoti – pagerės augalo augimas ir derėjimas, prigijimas po persodinimo. Skaitykite daugiau: http://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/straipsniai/mikorizės-formavimasis-erikinių-mikorizė Mikorizė - efektyvus biologinis mechanizmas, didinantis augalų produktyvumą ir sumažinantis stresą nepalankiomis aplinkos sąlygomis. Botaniškai mikorizė yra mutualistinė (ne patogeninė) simbiozė tarp dirvožemio grybų ir augalų šaknų. Mikorize išvertus iš graikų kalbos, reiškia „grybų šaknys". Grybų sporos sudygsta ir pradeda augti susitikusios su augalo šeimininko šaknimis. Jei atitinkamų rūšių grybai netinka augalui šeimininkui, šaknų išskyros slopina sporų dygimą. Grybų hifai apraizgo augalų šaknis, į jas įsiskverbia ir praplečia augalo šeimininko šaknų sistemą - rizosferą. Rizosfera nuo simbiozės su grybu gali padidėti nuo kelių iki kelių šimtų kartų, dėl to augalas turi kur kas geresnes sąlygas pasiimti iš dirvožemio vandenį, ypač sausros metu. Išskirdamas rūgštis bei fermentus, grybas skaido dirvožemio organinius junginius ir padaro juos prieinamus augalui, pagerina mineralinių medžiagų, ypač fosforo, prieinamumą, kaip fizinis barjeras apsaugo augalą šeimininką nuo patogenų ir kenkėjų. Augalas aprūpina grybą fotosintezės produktais, angliavandeniais (cukrumi, redukuotais anglies junginiais), kurių grybas, neturėdamas chlorofilo, negali pasigaminti. Dar viena svarbi šių grybų savybė - dirvos struktūros palaikymas. Grybų hifai ir grybienos gaminamas glikoproteinas glomulinas sujungia dirvožemio daleles į agregatus. Glomulinas atrastas tik prieš 20 metų. Tai viena iš pagrindinių organinių medžiagų, kuri neleidžia dirvai suslūgti, sukristi, sumažina erozijos žalą ir didina dirvožemio anglies atsargas. Skaitykite daugiau: http://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/augalininkyste/3416-mikorize-vertinga-augalu-sajungininke

Apie šilauogių gražumą, o ne auginimą:

Kodėl verta auginti šilauoges? Todėl, kad jos pirma žydi 6 savaites: Po to dera 2 mėnesius: O po to vėl puošia aplinką:

Jei jau tiek 2016 metų duobės fotkių pridėjau , tai reikia ir su rezultatu įdėti (praėjusio rudens fotkė): Ir 2017 m. nauja lysvė: Bei paskutinė:

Mano planas toks (pavasarį darydamas nufotografuosiu ir įdėsiu fotkes): Iškastą tranšėją jau matėt, toliau palyginsiu jų kraštus ir visus šonus uždengsiu stora polietilenine plėvele. Tada ant tranšėjos dugno dėsiu spygliuočių šakų, toliau dėsiu rudas durpes, kurias maišysiu su iš eglyno atsineštais konkorėžiais, spygliais, smulkiomis šakelėmis (na visokiais krituoliais) ir kažkiek į šitą substratą dėsiu žemių bei pjuvenų. Konkorėžius su spygliais man gaila giliai užkasti, kur jų nepasieks šilauogių šaknys (duobės gylis 50 cm, o šilauogių beveik visos šaknys gylyje iki 30 cm), todėl juos daugiau dėsiu viršutinėje substrato pusėje. Tikiuosi, kad tokie papuvę spygliai su konkorėžiais padės greit išplisti grybienai ir sutvirtėti mikorizei. Dar į substratą įdėsiu granuliuotos sieros, kad mikroorganizmams ją perdirbant rūgštintųsi substratas. Baigdamas užpildyti tranšėją palei šonus sudėsiu 25 cm aukščio plastmasinius vejos bortelius, kuriuos virš žemės galvoju iškišti kokius 5-7 cm. Kad patikimai ilgam atskirti nuo kitos dirvos, kad būtų patogiau prižiūrėti, kad į tranšėją neliptų žolės ir iš tranšėjos į lauką nebyrėtų mulčias. Planuoju, kad kasmet pamulčiuojant apie krūmus susidarys šioks toks kaupelis. 2016 metais dariau dalinai panašiai (tik blogiau) ir su juodomis durpėmis:

Jei ilgai gailėti šakelių ir laiku negenėti šilauogių, tai po to gaunasi maždaug toks rezultatas:

Čia sodinam grynai sau suvalgymui. Sau - tai mano šeima, uošvių šeima, žmonos brolio šeima, mama, sesuo ir taip toliau ir taip panašiai... Su giminaičiais pasidaliname tuo, ką turime, o sodininkystės hobio kiti giminaičiai neturi. Blogiausiu atveju, jei kažkada kils problemų suvalgant, reiks didesnius šaldiklius įsigyti. Dar vienas klausimas - daug kur ruošiant substratą šilauogėms rekomenduoja iki 1/3 dėti smėlio. Tai va galvoju, kokia nauda iš to smėlio ir ar tikrai jis reikalingas? Kažin, ar pačiame gryname smėlyje yra maisto medžiagų šilauogėms. Va jei koks negrynas smėlis, tada kokių nors įsisavinamų mineralinių medžiagų turėtų būti. Dar sako, kad smėlis substratą padaro puresniu. Na, lyginant su kokiu moliu, tai padarytų puresniu, bet jei lyginti su rudomis durpėmis, tai kažin, kokia nauda iš to smėlio. Dabar galvoju, ar verta pavasarį sodinant šilauoges į durpes primaišyti žemių ir jei verta, tai kokią dalį primaišyti. Ką manote, ką patartumėte?

2016 m. pažiūrėjęs šį filmuką: http://sodoexpertai.lt/kaip-auginti-silauoges/ kasiau tokio dydžio duobę šilauogėms: O šiemet daugiau pasidomėjęs kasu jau nebe tokias gilias duobes: Progresas.

Kiek rūgšties dedi į vandenį rūgštindamas, Vigintai? Sakai, kad pradėjus rūgštinti ėmė gerai augti, o kiek laiko nuo pasodinimo nerūgštinai ir į ką sodinai? Ar pjuvenas šalia augalų verti nuo pat jų pasodinimo?

Daugelyje filmukų primygtinai rekomenduoja iš vazono išėmus sodinuką išpurenti ir į šonus nukreipti jo šaknis. Pavyzdžiui, ypač išsamiai tai rodoma šiame filmuke nuo 27 minutės: Kaip manote, ar tai būtina daryti? Kaip jūs sodinate?

Šilauogės kilusios iš Šiaurės Amerikos, tad pažiūrim kaip jas geni amerikietis fermeris, kuris savo patirtimi dalinasi atvažiavęs į Baltarusiją: Reiks arčiau pavasario ir man rimčiau savo šilauoges pakarpyti, per daug šakų jose yra palei pat žemę.

Dešimt pradedančiųjų šilauogių augintojų klaidų Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo sodinės šilauogės. Gal ir ne be reikalo. Jų uogos išties skanios, o mokslininkų teigimu ir labai naudingos sveikatai dėl savo unikalios sudėties. Tačiau pasisodinę vieną ar kelis šilauogių krūmus augintojai dažnai nusivilia: derlius nedidelis, uogų kekės ne tokios įspūdingos kaip rodoma kataloguose. Kodėl taip atsitinka? Priežasčių gali būti įvairių: 1. Nerūpestingai parinkta vieta. Sodinės šilauogės nelepios, bet joms reikia purios, laidžios žemės. Visiškai netinka sunki žemė, pavyzdžiui moliai. Žinotina, kad šilauogės toje pačioje vietoje gali augti 20-30 metų. Todėl parinkti tinkamą vietą labai svarbu, nes padarytų klaidų, įveisę šilauoges, jau negalėsime pataisyti. Šilauogės - šviesomėgiai augalai, todėl pasodintos sode, kur joms šviesą užstoja dideli medžiai ar vaismedžiai, derės prastai. Parinkite saulėtą vietą. Sodo sklype šilauoges galima auginti bet kokioje žemėje, žinoma, jeigu kiekvienam augalui kasamos duobės ir pripildomos jam tinkamo substrato. 2. Netinkamas dirvožemio rūgštingumas, t. y. pH Sodinės šilauogės yra specifiniai augalai, nes joms augti būtinas rūgštus dirvožemis, kurio pH 3,5-4,8. Net ir nedidelis pH nuokrypis į vieną ar kitą pusę mažina krūmo gyvybingumą ir produktyvumą. Augalai skurs ir menkai derės. Todėl prieš sodinant šilauoges būtina gerai ištirti dirvožemį: gerai būtų nustatyti ne tik pH, bet ir humuso, fosforo, kalio kiekius. Dirvožemio pH patartina stebėti nuolat, ypač jei šis rodiklis yra arti šilauogėms tinkamos ribos. Šilauogėms gerai tiktų substratas sumaišytas iš 1 dalies durpių ir 2 dalių pjuvenų. Jeigu dedama toks kiekis pjuvenų, būtina įberti šiek tiek azoto trąšų, reikalingų medieną skaidančių bakterijų veiklai. 3. Prasta sodinamoji medžiaga. Nors šilauogės laikomos nelepiais augalais, vienas jų „minusų“ – sergamumas įvairiomis grybinėmis ligomis. Plečiantis pramoniniams šilauogynams, deja, gausėja ir ligų. Grybinių ligų sukėlėjai gali pažeisti įvairias augalų dalis: stiebus, jaunus ūglius, lapus, žiedus. Todėl auginant šilauoges labai svarbu sveika sodinamoji medžiaga. Prieš įsigydami įsitikinkime, kad sodinukai sveiki, neužsikrėtę. Gerai išsivystę augalai turi turėti 2-3 ūglius, jų aukštis 40-50 cm. Pasirinkdami sodinamąją medžiagą taip pat apžiūrėkime ar nėra apšalusių ūglių, ar gerai išsivysčiusios šaknys. Pasodinus ligotą sodinuką, tikėtis gausaus derliaus neverta. Versliniuose šilauogynuose augintojai per vegetaciją krūmus ne vieną kartą purškia fungicidais. 4. Netinkamai paruoštos šaknys prieš sodinimą Prieš sodinimą augalus reikia gerai palaistyti. Sodinant iškastus augalus, šaknis tvarkingai paskirstykime ant duobės paviršiaus. O augintų konteineriuose sodinukų šaknų gumulą atsargiai praardykime, kad prigijusios šaknys galėtų laisvai skleistis. Pasitaiko atvejų kai sodinukas auginamas per mažame konteineryje, jo šaknys tankiai susipina. Nieko gero nebus, jeigu tokį augalą tiesiog iškelsime ir įstatę į duobę užpilsime žemėmis. Konteineryje suspaustas sodinukas net ir laisvėje nebepajėgia kaip reikiant išskleisti šaknų į šonus ir įsitvirtinti. 5. Per giliai pasodinti sodinukai. Krūmeliams reikia iškasti tinkamo gylio (iki 0,5 m) ir pločio (1m) duobes, o jų dugne būtina įrengti drenažą (įpilti sluoksnį žvyro), ypač jei sodo dirvožemis sunkus, nelaidus. Geriausia kai duobės paruošiamos rudenį, pripildomos substrato, o sodinama pavasarį, kai jis susiguli. Jeigu krūmus mulčiuosime, sodinukus sodinkime tokiu gyliu, kokiame jis augo iki tol. Jeigu nemulčiuosime, į nuolatinę vietą sodinkime 2-3cm giliau. Patariama mulčiuoti, nes po mulčo sluoksniu geriau pasiskirsto drėgmė, augalų šaknys geriau apsaugomos nuo išdžiuvimo. Be to, mulčiuotoje dirvoje mažiau svyruoja temperatūra. 6. Nekontroliuojamos piktžolės, nerūpestingas herbicidų naudojimas Prieš sodinant šilauoges būtina išnaikinti daugiametės piktžoles. Jei vėliau leisime šilauogėms varžytis su jomis, be abejo, nugalės piktžolės. Reikia nepamiršti, kad pagrindinė šilauogių šaknų sistemos dalis yra iki 30 cm gylyje. Naujos šaknelės auga arti žemės paviršiaus. Todėl jei naudosime herbicidus piktžolėms naikinti, jie gali pažeisti ir šilauogių šakneles. Dažnai krūmams padaroma daug žalos nemokšiškai naudojant raundap. Todėl jį purkšti reikia taip, kad chemikalo nepatektų ne tik ant šilauogių, bet ir ant substrato virš jų šaknų. 7. Netinkamas krūmų genėjimas. Norint, kad šilauoges gerai derėtų, būtina kiekvienais metais formuoti ir genėti krūmus. Genėjimo tikslai yra keli: išlaikyti uogų stambumą ir išvengti pernelyg stipraus derėjimo; optimizuoti vainiko tankumą; pašalinti sergančias ir pažeistas šakas; pagerinti kritulių drėgmės ir išpurškiamų trąšų patekimą prie šaknų; pagerinti viso vainiko apšvietimą ir ventiliaciją. Tinkamai genint išlaikomos krūmo biologinės savybės, produktyvumas, apsaugoma nuo ligų plitimo, uogos būna kokybiškesnės. Tinkamiausias laikas genėti – ankstyvas pavasaris. Pirmiausia išpjaunami seni, apšalę ir ligų pažeisti stiebai, taip pat vienas kitą liečiantys. Bendra taisyklė tokia – krūme neturi būti senesnių kaip 4 metų amžiaus stiebų. Ypač daug ūglių išaugina jauni krūmai. Jeigu visi paliekami, sulėtėja augalo augimas, mažėja derlingumas, nes per daug sutankėję krūmai prasčiau apšviečiami ir žiediniai pumpurai formuojasi tik išorėje. 8. Vandens režimo nepaisymas. Šilauogės gana jautrios vandens trūkumai ar jo pertekliui. Ypač negerai, jeigu drėgmės trūksta pirmaisiais dviem mėnesiais po pasodinimo, taip pat augalams žydint, formuojantis užuomazgom, augant uogom. Jei sausra nokimo metu tęsiasi ilgai, sutrinka ūglių augimas ir kitų metų žiedinių pumpurų formavimasis. O tai mažina būsimą derlių. Sausrų metu nelaistomos šilauogės sunokina mažytes ir neskanias uogas. Negerai ir vandens perteklius. Jeigu šilauogių šaknys bus ilgiau kaip parą vandenyje, krūmas žus. Šilauogės laistomos tiek, kad dirva būtų drėgna, bet neįmirkusi. 9. Pertręšimas. Tai viena dažniausiai pasitaikančių augintojų klaidų. Šilauogėms šiek tiek trąšų reikia, bet jų negalima berti per daug. Negalima tręšti neprigijusių augalų. Pirmaisiais metais tręšiama taip pat labai atsargiai. Netręškime sausu ir vėjuotu oru. 10. Derėjimo pradžia. Šilauogės gali derėti jau pirmaisiais metais po pasodinimo. Tačiau to neleiskime. Paaukoję pirmąjį derlių, turėsime stipresnius ir gyvybingesnius augalus ateityje. Pirmaisiais metais reikia išskabyti žiedinius pumpurus, nes brandindami derlių dar nespėję sustiprėti augalai daug maisto medžiagų skirs uogoms ir ateityje bus gerokai skurdesni. Pirmaisiais metais būtina leisti augalams galutinai prigyti ir išauginti tvirtus ūglius. Tuomet jie augintojams už rūpestį gausiau derės kitais metais ir ateityje. Normalų derlingumą šilauoges pasiekia būdamos šešerių metų. Šaltinis: http://www.silauoges.lt/

Sodinės šilauogės genimos žiemos pabaigoje, sako Kauno botaniko sodo specialistė Laima Česonienė: Du klausimai dėl genėjimo: 1) ar genėdami paliekate centimetro nukerpamos šakelės galiuką? Taip, kaip paliekama genint vyšnias, o ne nukerpama iki galo kaip genint obelis? 2) Ar genėdami senas šakas pilnai kerpate prie žemės, ar paliekate dalį senos šakos su nauju stipresniu ūgliu? Yra idėja, kad nauji ūgliai iš žemės yra stipresni nei ūgliai, kurie išauga iš seno kamieno. Bet šitame filmuke žiūriu, kad L.Česonienė palieka dalį senų kamienų su naujais ūgliais.