vk_

Spalio vidurys, o šilauogės dar pusiau žalios: Prisirinkau lapų iš nuraudusių šilauogių: Kaip ir iš daugumos lietuviškų vaistažolių gavosi šviesi arbata su silpnu skoniu ir silpnu kvapu. Vėliau dar pamėginau užsiplikinti puodelyje-termose. Šįkart geriau pritraukė ir arbata gavosi tamsesnė. Bet ypatingo skonio ar kvapo nėra. O kiek ji sveika – sunku pasakyti, išgėrus nieko neatsitiko. Reiks ilgesnį laiką pagerti, gal tada kas pasijaus. Turėjau likusį durpių pusmaišį, galvojau, kad gal kur sukris substratras ir reiks papildyti, bet nesukrito. Tai išpyliau aplink šilauoges užpildydamas sodinant laistymui padarytas duobutes. Nugriebinėjant mulčią pasimatė šilauogių šaknys – netikėtai toli išaugo per vieną vasarą. Į kaimą važinėju per pušyną, tai dar prisirinkau pušų žievių vietose, kur buvo sukrauti išpjauti rąstai. Rąstus krauna su mechaniniais griebtuvais, tai pritrupina daug žievių. Papildžiau mulčią, nes visgi mulčias šilauogėms labai svarbus – po juo mažiau svyruoja temperatūra, gerai išsilaiko drėgmė ir daug mažiau auga piktžolės. Ir vėl išdygo naujas grybukas:

Ar kas bandėte užsiplikinti arbatai šilauogių lapelių? Kaip tik dabar juos paraudusius tam reikia rinkti. Jau kelintą kartą girdžiu apie šilauogių arbatą, bet nė karto nebandžiau. Reiks ryt pabandyti.

Kuo pakeisti mineralinės trąšas šilauogems?

Pasivaikščiokim po ukrainiečio šilauogyną:

Truputį ne vaismedis, bet gražu:

Dar dviejose vietose prie šilauogių grybukų pridygo:

Dar noriu pridurti, kad didesne substrato rūgštingumo sumažėjimo priežastimi gali būti ne jo laistymas vandeniu iš šulinio, o substrato neatskyrimas nuo dirvos plėvele arba pasodinimas į nepakankamai rūgštų substratą, kai, pavyzdžiui, naudojama daug žemės, nerūgščios durpės ar dar kokios nors medžiagos. Neatskyrus substrato negali būti taip, kad eina normali nerūgšti žemė ir staiga prasideda rūgštus substratas. Kai nėra atskyrimo, tai viskas susimaišo ir savybės suvienodėja, iš dirvos ateis medžiagų, kurios sumažins substrato rūgštumą, o dirva aplink kažkiek parūgštės. Bet kadangi dirvos daug, o substrato mažai, tai visada gausis, kad tiesiog prarandamas substrato rūgštumas. Tokiais atvejais parūgštinimas turi būti naudingas, ką jau rašė Vigintas - skaitykite cituojamą žinutę.

Va ta videoapžvalga aukščiau man padėjo suprasti, kad actu praskiestas vanduo beveik nerūgština. Realiai maždaug įpylus acto į labai šarmingą vandenį jis taps tinkamesniu laistymui, bet actu nepavyks padidinti substrato rūgštingumo. Jei reikia parūgštinti patį substratą, tada reikia rimtesnių priemonių ir labai prieinama, pigi ir patogiai naudojama yra būtent citrinos rūgštis. Kiti galimi variantai - pavyzdžiui, akumuliatorių elektrolitas man kelia įtarimų dėl galimų pašalinių priedų, rūgštynių rūgšties nežinau, kur gauti. Amonio sulfatas labai tinkamas kaip trąša, bet, pasirodo, beveik visiškai nerūgština. Labai gera priemonė rūgštinimui, turbūt pati geriausia, idealiausia yra grynos sieros (granuliuotos ar miltelių pavidalu) įterpimas, bet ši priemonė ima po truputį veikti tik tada, kai ją skaido mikroorganizmai. Todėl ji neveiks greitai ir jei subtratui trūksta rūgštingumo, tai tada pirma reikia parūgštini kuo nors kaip citrinos rūgštimi, o jau po to galima tikėtis, kad įterptą sierą po truputį perdirbinės mikroorganizmai ir tokiu būdu bus palaikomas reikalingas rūgštingumas, jis nemažės. Vanduo su citrinos rūgštimi veikia (rūgština) akimirksniu, o sieros granules mikroorganizmai gali skaidyti net ir kokius du metus. Beje, sieros pliusas ne tik tai, kad parūgština, bet ir ji pati labai naudinga šilauogėms kaip mikroelementinė trąša. Reikia žiūrėti tavo minėtų miltelių rūgštinimui sudėtį. Beje, mano minėtų MKDS miltelių (kuriuos laikau brangiu etalonu) sudėtis nėra tiksliai nurodyta. Jei teisingai pamenu, tai ant kibiriuko parašyta, kad sudėtyje yra sieros ir azoto junginiai ar kažkas panašaus. Toliau bandom spėti, kas ten gali būti. Pirma versija - grynos sieros milteliai, kurie lėtai veiks skaidant mikroorganizmams. Miltelius greičiau skaido, nei granules, tai veiks kažkiek greičiau, bet vistiek gana lėtai. Antra medžiaga, jei ten tikrai yra azoto, tai gali būti amonio sulfatas. Vėlgi puiku, šilauogių augimą labai paskatina amonio sulfatas ir lapai tampa žalesni per kelias dienas. Bet tokias azoto trąšas galima naudoti iki birželio pabaigos, vėliau jos pavojingos, nes perdaug paskatinus augimą vėliau nesumedės ir nušals. Vėlyvą rudenį pasibaigus augimui azotas jau tokio poveikio nepadarys, bet jis, greičiausiai, paprasčiausiai per žiemą išsiplaus ir bus prarastas be jokios naudos. Kas dar gali būti tuose milteliuose, kad greitai rūgštintų? Spėčiau, kad kažkas panašaus į citrinos rūgštį, nes kitaip greitai nebus efekto. Tie MKDS milteliai būtų puikus dalykas, jei ne jų kaina, atskirai perkant minėtas medžiagas jos kainuos daug pigiau nei MKDS kibirėlio kaina. Čia gaunasi panašiai kaip nusipirkti brangių firminių miltelių nukalkinimui, o tada pamatyti, kad jų sudėtis yra 100% citrinos rūgštis. Bet tiesiog perkant citrinos rūgštį kaina būtų kelis kartus mažesnė. Įtariu, kad būtent dėl šios priežasties MKDS ir slepia šių miltelių sudėtį.

Prikeliu video apžvalgą apie rūgštinimo būdus ir jų efektyvumą.

Manau, kad šilauogei tinkamas pH reikalingas ne tik augimo metu vasarą, bet ir ramybės metu žiemą. Gerame pH turi geriau peržiemoti ir būti stipresnės tiek šilauogės, tiek grybiena. Todėl verta parūgštinti, jei manai, kad rūgštingumo trūksta. Kitas klausimas, kuo parūgštinti? Kas yra tavo minėtų miltelių sudėtyje? Šiaip paprastas ir efektyvus būdas parūgštinimui yra 10 litrų kibire ištirpinti du arbatinius šaukštelius be kaupo citrinos rūgšties ir tuo vandeniu palaistyti šilauoges.

Jei trumpai, tai viskas labai paprasta: 1) Pasodinta į rūgščių durpių substratą; 2) Substratas atskirtas nuo paprastos žemės, 3) Apmulčiuota. Visa tai nuo pavasario detaliai aprašyta temoje ir nuotraukos sudėtos. Kokias klaidas dariau iki šių metų? 1) Gal prieš 10 metų žmona nusipirko šilauogę ir paprastai pasodino paprastoje žemėje. Nieko ji neaugo, kokią pasodino, tokia maždaug ir buvo. Kitais metais ar dar vėliau aš kartą jos vos neišroviau kaip piktžolės, bet prisiminiau, kad lygtai kažką sodino. Paklausiu žmonos, ar ten jos kažkas pasodinta, ji ilgai galvojo, po to sako „šilagėlė, oi ne šilauogė“. Vėliau ją persodinau į kitą vietą, internete paskaitęs persodinau į spygliuočių krituolius sumaišytus su žeme ir dar tręšiau specialiomis trąšomis. Pirmais metais išaugo gal 6 naujos šakos, bet jau sekančiais metais turbūt perpuvo tie spygliai, žemė gavosi kieta sunki ir šilauogė vėl nustojo augti. Vėliau nusipirkau dar vieną šilauogę, ją pasodinau šalia, abiem joms pribėriau rudų durpių. Kažkiek augo, bet gana silpnai. 2016 metais dar internete prisiskaitęs apmulčiavau šias šilauoges pušų žievėmis ir parūgštinau specialia MKDS priemone dirvos rūgštinimui, tuo pačiu jos ir pasitręšė. Dar vasarą per sausras kelis kartus palaisčiau, ko anksčiau niekada nedarydavau. Ir staiga šilauogės ėmė gerai augti. Rudenį nukrito lapai ir liko dideli pumpurai. Galvoju, kas čia? Gal erkiniai pumpurai kaip būna juoduosiuose serbentuose, gal reikia juos nuskinti. O ten, pasirodo, buvo žiediniai pumpurai, gerai, kad jų nenuskyniau. Dabar tos šilauogės gana gerai dera kasmet nuo 2017 m. Klaidos: nebuvo normalios duobės, pradžioje sodinta be durpių, nemulčiuota, šonai neatskirti, pasodinta per arti vyšnios ir trešnės, tai joms užaugus atsirado šešėlis. 2) 2016 m. pasodinau 8 šilauoges. Iškasiau duobę 2x8 m, šonus atskyriau, pripyliau juodų durpių, kurių pigiai gavau iš kasančių tvenkinius, pasodinau aplink pačias šilauoges įberdamas nedaug rudų durpių. Ne iškart, o vasaros viduryje apmulčiavau žievėmis. Didžiausia klaida – juodos durpės, jos puikios daržui, o šilauogėms į substratą galima dėti jų kokių 20%, bet ne jas grynas pilti. 3) 2017 m. balandį pasodinau 6 šilauoges. Iškasiau duobę 2x3 m. Pasodinau kaip ir prieš tai pagrinde į juodas durpes, apmulčiavau. Klaidos – juodos durpės ir, kaip jau ėmė aiškėti, kad paaugus šilauogėms tampa per ankšta sodinant dviem eilėmis kas metrą. 4) 2017 m. daugiau nebeplanavau sodinti šilauogių, bet gegužę supjovėm malkas ir liko daug pjuvenų. Tai iškasiau tranšėją 1x2 m, ją pagrinde užpildžiau pjuvenomis ir pasodinau dvi dideles šilauoges aplink pačias šilauoges įberdamas nedaug rudų durpių. Klaida – per mažai durpių įberta. Tai šiemet taisydamas klaidas ratais atkasiau substratą aplink tas seniau pasodintas šilauoges ir pribėriau rūgščių durpių, pamaišydamas su pjuvenomis, granuliuota siera ir vermikompostu. O iškastą blogą substratą – juodas durpes ir pjuvenas – subėriau į naujai sodinamų šilauogių tranšėjas, nes pamaišant tai visai puikus dalykas. Pagal dabartinį mano supratimą, į tranšėjos apačią galima pilti daug pjuvenų, net iki pusės tranšėjos, o rudas durpes galima pamaišyti pridedant juodų durpių. Bet sodinti šilauoges vien į juodas durpes ar pjuvenas nėra gerai, prie šilauogių šaknų turi būti gana nemažai rūgščių durpių substrato. Tad šiemet sodindamas išvengiau visų šių klaidų bei pasodinau atviroje vietoje, kur niekas šilauogių neužtemdys. Linijoje tarp šilauogių 1 m atstumas gana mažas, suaugusios jos susilies šakomis, bet joms pakaks šviesos, nes tarp linijų palikau didelį atstumą. Dabartinėje vietoje gal per daug vėjuota, tenka gana daug jas pririšti prie kuoliukų. Na bet iš šiaurinės pusės ten auga eglutės, vėliau bus kiek didesnė užuovėja.

Šiandien vėl radau gražią grybų krūvelę: Bet, deja, jie auga už tranšėjos ribų, tad tikriausiai jie auga atsitiktinai, o ne dėl mikorizės su šilauogėmis:

Dėkui. Turiu pripažinti, kad iki šių metų net 4 kartus šilauoges pasodinau su klaidomis. Tik šiemet, tikiuosi, pirmą sykį pasodinau jas teisingai. Todėl ir sakau, kad per brangu mokytis iš savo klaidų, geriau mokykitės iš mano klaidų.

Aš beveik garantuotas, kad kalbame apie skirtingus, o ne vienodus pagaliukus. Manau, kad tavo nurodyti yra stipresni ir gal kažkiek grubesni. Pigu.lt, atrodo, irgi būna tavo minėtų pagaliukų. Mano minėti netiks pririšti didesniems augalams kaip kokios obelaitės ar pan., nes per silpni.

Beje, gal kam bus naudinga - galiu parekomenduoti mano nuotraukose matomus žalius atraminius pagaliukus. Tie pagaliukai gražūs ir ilgaamžiai, jiems su laiku nieko nesidaro, jei jų nesulaužyti. Jie metaliniai, padengti plastiku, lenkiški. Juos perku iš čia: https://pigu.lt/lt/search?q=Plieninė+augalo+atrama Tik verta palaukti geresnės akcijos, aš pirkau po 63 centus už 1,25 m pagaliuką ir po 77 ct už 1,50 m pagaliuką. Tų pagaliukų dar storis/tvirtumas skiriasi priklausomai nuo ilgio. Dar pirkau 1,00 m ilgio - tai tie gana ploni/silpni, nelabai verta juos pirkti. O 1,25, 1,50 ir 1,75 m visi maždaug vienodo storio, tokioms aukštoms šilauogėms verta imti 1,50 m, nes dar įbedi žemėn ir virš žemės lieka mažiau. Šiemet dar juos panaudojom šiltnamyje pomidorams ir lauke žirniams - visur gerai tiko.