vk_

Šilauogės dauginasi sunkiai. Jei jos daugintųsi lengvai, tai jų sodinukai būtų pigesni ir juos daugintų visokie mėgėjai. Minėtame video parodytas tik šakelių subadymas į puodelius. O toliau tuos puodelius talpina į šiltnamius, kuriuose iš apačios reikia šildyti gruntą, o viršuje vėsinti orą bei preciziškai palaikyti reikiamą drėgnumą. Sako, kad užtenka pusdieniui nukrypti nuo reikiamo režimo ir šaknijami šilauogių sodinukai gali numirti. Pats nebandžiau, bet manau, kad mums paprastiems sodininkams realiausia šilauogių pasidauginti atlankomis, kai kokį nors stiebą nulenki ir apkasi žemėmis. Bet ir tai tai nebus taip lengva kaip su serbentais ar agrastais ir užims daug laiko.

Vakar kitoje šilauogių lysvėje pasikasiau juodų durpių ir pakeičiau jas rūgščiomis rudomis, tai vėl nustūmęs pušų žievių ir pjuvenų mulčią ir pakasęs keliolika centimetrų aptikau įšalą. Mano Lietuvos gale pavasaris ateina pora savaičių vėliau nei didelėje Lietuvos dalyje. Aš dabar dar randu įšalo po durpių maišu, kai jį nuridenu ir kankorėžių krūvoje, kai nuimu viršutinį sluoksnį. Nors atviroje žemėje įšalo jau nebėra turbūt kokių 10 dienų. Mano naudoti milteliai yra ne hormoniniai augimo stimuliatoriai, o tikros trijų rūšių grybų sporos su pagalbinėmis medžiagomis. Šilauogės gerai auga tik simbiozėje su grybais, joms būtina mikorizė, tai yra grybienos susijungimas su šilauogių šaknimis, apie tai rašiau čia. Pirkdami šilauogės sodinuką, mes gauname šeimą - šilauogę ir grybieną (vazonėlio žemėje), apie tai siūlau perskaityti šią žinutę. Dalis neįprastų reikalavimų šilauogių auginimui kaip tik ir paaiškinami tuo, kad to reikia geram grybienos augimui, gyvenimui. Be grybienos (be mikorizės) šilauogė skurs ir gero augimo nebus. Prieš 2 metus šilauogėms nupirkau šį preparatą dirvos rūgštinimui su mini laboratorija. Tada pabandžiau padaryti reikiamą dirvos tirpalą ir su pridėtomis testinėmis popieriaus juostelėmis pažiūrėti rūgštingumą. Viską padariau pagal instrukciją, pamerkiu lapelį ir... nieko neišeina suprasti pagal gautą neaiškią spalvą. Tad rūgštingumo pamatuoti nepavyko. Dėl elektroninių prietaisų esu ne kartą pagalvojęs,. bet: 1) jie nerodys rūgštingumo tiesiog įbedus į dirvą. Tik įbedus gali rodyti drėgnumą, saulėtumą, temperatūrą, bet ne rūgštingumą. Rūgštingumo matavimui reiks daryti tirpalą ir labai abejotina, kiek patikimi bus rezultatai; 2) pagal atsiliepimus rūgštingumui matuoti reikia gana brangių prietaisų, o pigūs rodo nežinia ką. Todėl rūgštingumo realiai nematuoju, bet stengiuosi jį palaikyti. Minėtas preparatas dirvos rūgštinimui davė gerą rezultatą, bet jis per brangus. Dabar šilauogių substratui rūgštinti naudoju: 1) natūralias priemones mulčiuodamas (spygliai, pjuvenos, kankorėžiai. pušų žievė); 2) granuliuotą sierą; 3) minimaliai amonio sulfatą.

Dalinai pjuvenomis, kankorėžiais ir spygliais apmulčiuota lysvė: Baigta sodinti (gale paskutinės dvi šilauogės pasodintos) ir pratęstas eksperimentavimas - šįsyk pagal ukrainiečių pavyzdį viršus apmulčiuotas pušų šakelėmis:

O va ir "Bakcharskij velikan", tikras milžinas. Pardavėjas sakė, kad jis augs gana greit ir kitais metais jau žydės.

Tiesa, vakar sodindamas (kaip ir žadėjau anksčiau) panaudojau specialų grybų užkratą, skirtą erikiniams augalams (šilauogėms). Pakelyje radau du maišelius - viename smulkūs milteliai, panašūs į durpes, o kitame skaidrus skystis. Supyliau juos į 1.5 l vandens, išmaišiau. Iš pradžių buvo visiškai skysta, kaip vanduo, bet vėliau sutirštėjo maždaug kaip kisielius. Tai prieš sodindamas įmerkdavau sodinuko šaknis į šį tirpalą, jos aplipdavo kaip kisieliumi ir tada sodindavau. Žiūrėsiu, kas gausis, kažkokio ypatingo efekto nesitikiu. Antras įdomus atradimas vakar buvo, kai pakasiau pernai pasodintą savo šilauogių lysvę. Norėjau iš jų paimti juodų durpių, kurias panaudojau truputį primaišydamas prie rudų durpių sodindamas naujus sodinukus. Tai į šoną nustūmus mulčių ir pakasus kokius 12 cm atsirėmiau į įšalą. Pasirodo, kad mulčias ir durpės gerai izoliuoja ir todėl lig šiol neištirpęs įšalas.

Toro laikoma nauja perspektyvia veisle, kuri gali pakeisti Bluecrop versliniuose soduose. Aš irgi ją šiemet sodinu, atsisiunčiau internetu, o savaitgalį nueinu turgun - ir parduoda Toro (ūkininkas G.Cijūnaitis) bei dar sodinukai didesni ir gražesni. Dėl šaknų kedenimo - seniau nekedendavau, o vakar keliems sodinukams atsargiai pakedenau, paskleidžiau šaknis kiek plačiau. Turbūt tai svarbiau, kai šaknys labai peraugusios, o kol dar gana normaliai vazonėlyje atrodo, tai gal nėra būtina.

Tranšėjas kasiau ir toliau kasiu 1 metro pločio, tik dabar dar gylį sumažinsiu - jei prieš tai kasiau 50 cm, tai dabar sumažinsiu turbūt iki 45 cm (galima mažinti ir iki 40 cm). Mane išgelbėjo, kad turiu daug kitų medžiagų - šakų, pjuvenų, spyglių, kankorėžių. Nes realiai "250 l" durpių maišo talpa yra bent dvigubai mažesnė. Paklausiau durpių gamintojų, kaip tai suprasti, tai atsakė, kad maždaug tokį maišą pagamina supresuodami 250 l durpių ir tokie užrašai atitinka Lietuvos standartų reikalavimus bei taip pat pripažino, kad maišą prapjovus durpės tik truputį atstato tūrį ir tikrai jokių ten 250 l nesigauna. Manau, kad skaičiuojant durpių tūrį galima drąsiai dalinti iš dviejų. todėl, pavyzdžiui, duobei 1m x1m x 0,5 m reikėtų ne 2-ų, o net 4-ių "250 l" maišų durpių, jei dėti tik durpes. Na bet tiek vienai šilauogei skirti gaila, per brangu, ir realiai šilauogė turi gerai augti jai skiriant vieną ar du tokius maišus. Kai iš augintojo atsivežu šilauogių sodinuką, kurio aukštis virš 1 metro, o jis auga 2 litrų vazonėlyje, tada tampa akivaizdu, kad jam skyrus vieną maišą durpių ir tinkamai pasodinus jis tikrai daug metų turi puikiai augti.

Aš vakar pasodinau 11 šilauogių. Vaizdas panašus kaip Kęsto. Tranšėjoje durpės iš maišų labai sausos, tai aplink kiekvieną šilauogę padariau ratu pylimėlį, kad laistant vanduo nenutekėtų (nespėjau nufotografuoti, nes sutemo). Ir tada sūnus apmulčiavo tranšėjos paviršių, išskyrus laistymo duobutes, apmulčiavo spygliais, kankorėžiais ir pjuvenomis. Dar turiu pušų žievių krūvelę, bet jomis pamulčiuosiu pačioje pabaigoje, kai jau visas šilauoges pasodinsiu ir sunaudosiu visas kitas medžiagas. Galvoju kad ir pas mane su laiku atsiras kaupelis, laikas nuo laiko pamulčiuojant pjuvenomis ar durpėmis. Dėl tranšėjos sukritimo: šilauogininkai iš noriuuogu.lt sakė, kad jie tranšėjos dugne suberia 30 cm pjuvenų. Klausiau, ar vėliau dėl to nekyla problemų, kai pjuvenos supūna ir jų vietoje turi likti tuštuma. Tai sakė, kad vistiek reguliariai reikia pamulčiuoti ir taip darant problemų nekyla. Kęstui variantas būtų pamulčiuoti praeitų metų pjuvenomis, išskyrus kaip pas mane ratelius aplink pačias šilauoges, kuriuose galbūt galima būtų pamulčiuoti tomis pačiomis durpėmis, bet tiesiog jas labai puriai paberiant, o ne suspaudžiant kaip tranšėjoje. Beje, Kęstai, ar duobių šonus kuo nors atskyrei? Aš sau iš seniau auginu: Reka – 7 vnt., Bluecrop – 2 vnt., Northland – 2 vnt., Hardyblue, Bluejay, Patriot, Bluegold, Duke, Spartan ir nežinomos veislės – po 1 vnt. Ir šiemet pasisodinsiu: Reka – 6 vnt., Patriot – 6 vnt., Toro – 4 vnt., Bluecrop ir Draper – po 2 vnt., Chandler – 1 vnt. Pas mane dvi seniai pasodintos šilauogės, o visos kitos susodintos per du metus - 2016 ir 2017 m. po 8 vnt. ir šiemet virš 20 vnt. (21 jau turiu, bet gal dar porą kitokių veislių dasipirksiu). Pas mane dar ne visos jos derėjo, dar anksti man daryti išvadas. Man labiausiai patinka Reka - gerai auga, gerai dera, labai graži (ir lapai rudenį, raudoni ūgliai). Sūnui patinka Patriot - uogos didesnės. Northland lyg ir atkreipia dėmesį - kasmet nuo pačio pasodinimo dera, jai užtenka trumpo vasaros sezono normaliam augimui. Šilauogės būna pietinių ir šiaurinių kraštų, mums tinka šiaurinių, iš šio mano sąrašo abejonių kelia turbūt tik Draper - ji gali apšalti. Tik pradedant šilauoges sodinti verta pradėti nuo Reka ir Patriot veislių, o toliau pasirinkimas didelis. Kaip sakoma, būna neskanių obuolių, o neskanių šilauogių nebūna.

Šilauogės mėgsta, kai substratas purus, laidus orui ir dar nuolat drėgnas. Padarius kaupelį bus puru ir oro bus, bet bus sunkiau su drėgnumo palaikymu. Galima sodinti į kaupą, bet dabar jau pasodinai lygiai, tai neskubėk labai storai apkaupti. Kasmet po truputį apmulčiuojant galima suformuoti kaupelį, bet pasodinus lygiai po to iškart storai apkaupti neverta. Sodinti kaupuose ar iškeltose lysvėse dar rekomenduojama, kai būna aukšti gruntiniai vandenys. Nes šilauogių šaknys numirs, jei kelias savaites bus pilnai užlietos vandeniu. Naudojant šviežias pjuvenas jos pradžioje savo puvimui naudoja azotą, kurį paima iš substrato. Todėl naudojant pjuvenas rekomenduojama padvigubinti azoto trąšų normą.

Mano sodinukų nuotraukoje (nuotraukos apačioje, pasididinus geriau matysis) matosi, kad yra nedideli sodinukai su pusiau prasiskleidusiais pumpurais, kuriuose vien žiedai. Paklausiau pardavėjų, ką jie siūlo su žiedais daryti, ar reikia visus nukirpti. Tai atsakė, kad siūlo dalį jų nukarpyti, bet ne visus. Taip ir darysiu, kai turiu jau gana daug šilauogių, tai nebūtina kažką aukoti dėl greitesnio užaugimo, galiu leisti derėti ir mažesnėms.

Teoriškai kuo mažesnės - tuo lengviau prigyja. Bet praktiškai visos gerai prigyja, jei pasodintas reguliariai palaistai. Todėl verta pirkti didesnes - prigyja vistiek gerai, o didelės greitai ima normaliai derėti.

Taip, tame filmuke "pacanas" mažokai durpių dėjo, labai jau ekonomiškai norėjo pasodinti. Bet dėl šaknų formavimosi, tai šilauogių beveik visos šaknys formuojasi paviršiuje iki kokių 30 cm, na maksimum iki 40 cm gylio. Todėl nėra prasmės kasti gilios duobės, geriau duobę kasti mažiau gilią, bet truputį platesnę. Ar duobė 50 cm gylio, ar 70 cm gylio - vistiek šaknys bus tik iki 30-40 cm gylio. Truputį gilesnę nei 40 cm duobę aš kasu tik tam, kad būtų geresnis vandens nubėgimas, drenažui. O daug kas kasa tik 40 cm gylio duobę ir nesuka sau galvos. Todėl vietoj 60 cm pločio ir 60 cm gylio geriau būtų 70 cm pločio ir 50 cm gylio arba 80 cm pločio ir 45 cm gylio duobė. Šitose Kęsto nuotraukose labai gražiai pasodinta, puiku, kad aptverta. Draugas žiemą šilauoges eglišakėm aprišo, tai sakė, kad stirnos švariai nukramtė viską, kas kyšojo iš eglišakių. Dabar pas Kęstą turbūt vertėtų ne dar truputį durpių pridėti, o kuo nors apmulčiuoti. Nes durpės tamsios ir gali stipriai džiūti. Jei apmulčiuoti kokiomis nors pušų žievėmis, spygliais, pjuvenomis, tai tas mulčias padės išlaikyti drėgmę viduje ir sumažins temperatūros svyravimus, kas palankiai veiks tiek pačio augalo šaknis, tiek mikorizę (grybieną).

Va dėl ko kasu tas tranšėjas: Beje, dabar yra labai geras laikas saikingai patręšti seniau pasodintas šilauoges (šiemet pasodintų šilauogių tręšti nereikia). Tręšti reikia arba amonio sulfatu, arba specialiomis trąšomis šilauogėms, vienam krūmui užteks arbatinio šaukštelio trąšų.

Kasu kastuvu. Giminaitis siūlė kasimui bobcatą išsinuomoti, bet aš iškasęs žemę išrenku akmenis (kai kur jų labai daug) ir žemę vežu į visokias vietas sklypui palyginti. Man daugiau vargo ne su iškasimu, o su išvežiojimu ir išlyginimu. Yra vargo, bet tai vienkartinis vargas, o va rezultatai džiugins visą likusį gyvenimą.

Aš irgi su šilauogėmis kapstausi. Iškasiau ir užpildžiau dvi (10 ir 3 m ilgio) tranšėjas. Eksperimentuoju toliau - ant dugno pridėjau daug šakų, toliau pildydamas durpes sluoksniais maišiau su pjuvenomis, kankorėžiais, spygliais. Įbėriau truputį granuliuotos sieros vėlesniam rūgštinimui. Išaiškėjo viena mano klaida - galvojau, kad "250 l" durpių maišas ir yra 250 litrų talpos, bet pildau tranšėją ir žiūriu, kad kažkodėl reikia daugiau tokių maišų. Apmatuoju maišą, tai realiai jo tūris gal tik 115 litrų. Perpjovus maišą presuotos durpės kažkiek pasipučia, na bet ne tiek, kad pasiektų 250 l tūrį.

Pasodinau du sausmedžius "Karina" ir "Nimfa". Dar į kompaniją jiems nupirkau, bet dar nepasodinau sausmedį "Bakcharskij velikan". Žiūrėsim, kas čia gausis.

Sveikas, Kęstai. Šilauoges sodinant reikia orientuotis pagal tai, kaip jos augo vazonėlyje: 1) jei neplanuoji jų mulčiuoti, tada sodinant galima jas pasodinti 1 ar 2 cm giliau, nei jos augo vazonėlyje; 2) jei mulčiuosi, tai tada jos sodinamos tokiame pačiame lygyje kaip augo vazonėlyje, o viršuje dar užberiama mulčio. Jei jas pasodinti gerokai giliau, nei augo vazonėlyje, ir dar užberti sunkia žeme, tai jos po to beveik neaugs. Per gilus pasodinimas yra rimta klaida, dėl kurios augalas gali daug metų beveik neaugti. Per giliai pasodinus, geriau jau iškasti ir iš naujo pasodinti kaip reikia, nei palikti kaip yra. Va šitame video apie tai pasakoja:

Apleisto šilauogyno atgaivinimas:

Kaip išsirinkti šilauoges ir kada jas sodinti? Parodos „Ką pasėsi“ dalyvės patarimai https://www.15min.lt/video/silauogiu-metas-kaip-ir-kada-sodinti-sodinukus-133600

Įdomi versija - šilauogėms panaudoti vermikompostą, tai yra sliekų perdirbtą kompostą: Vermikomposto turiu (laikau Kalifornijos raudonuosius sliekus) virš 20 metų, tai reiks išmėginti šią versiją. Čia yra vienas prieštaravimas - paprastai rekomenduoja komposto šilauogėms nenaudoti, nes jis nerūgštus. Tačiau vermikomposte yra labai daug gerų medžiagų ir mikroorganizmų, todėl turbūt jį verta naudoti išmaišius su rūgščiu substratu - tada gaunam daug mikroorganizmų, daug lengvai įsisavinamų medžiagų augalams ir dar pakankamai rūgščią terpę.

Beveik atėjo pavasaris. Pasibaigus šalčiams ir nutirpus sniegui yra pats geriausias metų laikas šilauogių genėjimui. Kaip jas reikia genėti yra aprašyta čia. Jei kas žiemą dengėte augalus eglišakėmis, tai neišmeskite jų – jos puikiausiai tinka šilauogėms. Sodinant galima eglišakes užkasti, o jei augalai jau pasodinti, tai tiesiog galima eglišakes sudėti ant žemės paviršiaus aplink šilauoges, po poros mėnesių spygliai nubyrės ir tada šakas galima išmesti, jei maišo ar nepatinka. Eglių spygliai, be kita ko, yra natūrali rūgštinanti priemonė.

Neliūdim (graži muzika):

Paskutinis žiemos pasispardymas.

Nuosekliai ir aiškiai – ką reikia žinoti, kad turėtumėte daug šilauogių Rūta ANTANAITIENĖ Jau kelerius metus šilauogės – geidžiamiausias augalas iš viso sodo asortimento. Ir iš tiesų sunku ginčytis. Juk jeigu šilauogei sode patiks, ji augs ir derės 25–40 metų. Taigi dar kartą prisiminkime, nuo ko priklauso žydėjimo intensyvumas ir derėjimas. Apie tai pasakoja bendrovės „Jūsų sodui“ direktorius, sodininkas Petras Basalykas, ne pirmus metus auginantis kelis hektarus šilauogių. Augimas, vystymasis ir žydėjimas Tai vasaržaliai krūmai šakotais, stačiais ar kiek išlinkusiais stiebais. Stiebai išauga iš krūmo pagrindo kaip šakninės atžalos ar krūmą formuojantys ūgliai. Pirmaisiais metais tokia atžala sparčiai auga ir pasiekia pusę ar net daugiau suaugusio krūmo aukščio. Kitais metais ji storėja ir išsišakoja. Senesnių krūmų jauni stiebai neilgi. Šakos išauga iš pumpurų, susiformavusių praėjusių metų vasarą arba iš senesnių miegančiųjų pumpurų. Šilauogių ūgliai skiriasi spalva, tai ypač matyti žiemą. Generatyviniai pumpurai formuojasi vienmečių ūglių viršūnėse. Pavasariop juos nesunku atskirti nuo vegetatyvinių pumpurų. Šakų ilgis priklauso nuo veislės, auginimo būdo, tręšimo ir genėjimo. Ant pernykščių stiebų prieaugio ir šakų formuojasi žiediniai pumpurai, nuo jų gausumo priklausys uogų derlius, todėl svarbu, kad vasarą augalams netrūktų drėgmės. Pavasarį, balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, pirmiausia pradeda augti šakos ir intensyviai auga maždaug tris savaites. Gegužės pabaigoje iš požeminių pumpurų pradeda augti krūmą formuojantys stiebai, jie smarkiai auga apie mėnesį. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje tiek šakų, tiek stiebų augimas sulėtėja ar 1–2 savaites visai sustoja. Po 7–10 dienų pertraukos, nelygu oras, prasideda vasaros (antrinis) augimas. Stiebai auga lėtai iki pat rudens, kartais nespėja sumedėti (nepertręškime azoto trąšomis) ir todėl žiemą apšąla. Sodinių šilauogių lapai trumpakočiai, kiekvienos veislės šiek tiek skiriasi atspalviu, forma, pakraščio dantytumu, dydžiu, spalva rudenį. Pavasarį lapai pradeda skleistis balandžio trečią ar gegužės pirmą dešimtadienį. Kai sužaliuoja lapai, beveik tuo pačiu metu išsprogsta ir žiediniai pumpurai su 3–15 žiedų, sukrautų į tankias kekes. Žiedai ąsotėlio ar varpelio pavidalo, balti, žalsvai ar rausvai balti, sudaryti iš penkių suaugusių vainiklapių. Taurelė taip pat suaugusi iš penkių nedidelių taurėlapių. Žydėti pradeda gegužės pirmąją pusę ir žydi 2–3 savaites. Pirmiausia žiedynai pražysta krūmo viršūnėje, paskui – apačioje. Žiedus apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai. Prasiskleidęs žiedas gali būti apdulkintas per 3–5 dienas, o netrukus ima formuotis uogos. Genėjimas Genėjimas padeda reguliuoti krūmo augimą ir tankumą, užtikrina nuolatinį kokybišką uogų derlių. Lietuvoje šilauoges reikėtų genėti anksti pavasarį, nuo kovo iki balandžio pabaigos. Pakirpti tik pasodinus, kaip kitus vaismedžius, šilauogių nereikia. Sodinukų žiedinius pumpurus reikia nuskabyti, kad visos maisto medžiagos būtų skirtos naujiems stiebams ir šakelėms, taip pat ir kitais metais patartina augalams neleisti žydėti. Jauni uogakrūmiai paprastai negenimi, po dvejų metų galima pašalinti prie žemės nulinkusias šakas. Tik po penkerių augimo metų galima pirmą kartą šviesinti. Dalis ūglių pašalinama, kad likę būtų tvirtesni. Paliekami tvirčiausi, nelinkstantys į vidų ir nesikryžiuojantys tarpusavyje. Po septynerių metų reikia dar kartą šviesinti, pašalinti senas šakas, kurios menkiausiai dera. Nugenėtų krūmų derlius sumažėja, bet po dvejų metų būna didesnis. Laistymas Sodinės šilauogės mėgsta drėgmę, tiesa, užmirkimo nepakenčia. Dirva turi būti drėgna, bet neužpelkėjusi, geros aeracijos. Jau įsitikinau, kad mūsų krašte pavasarį ar vasarą ilgiau trunkanti sausra sutrikdo krūmo augimą, pakenkia derliaus kokybei. Drėgmės trūkumas ypač nepageidaujamas pasodinus krūmelius, vėliau – uogų užuomazgų formavimosi ir nokimo metu. Per sausras nelaistomame šilauogyne uogos smulkėja, praranda prekinę išvaizdą, tampa neskanios. Lietuvos mokslininkų duomenimis, sodinėms šilauogėms per savaitę reikia vidutiniškai 25–50 mm kritulių. Todėl įrengiant šilauogių plantaciją, laistymo įrenginiai būtini. Versliniame ir sodininkų mėgėjų uogyne patartina įrengti lašelinę (prie kiekvieno vaiskrūmio) ir antžeminę (2,5–3 m aukštyje) laistymo sistemas. Lašelinė laistymo sistema palaisto kiekvieną krūmą atskirai, taip sunaudojama mažiau vandens, o augalų šaknims pakanka drėgmės. Antžemine (iš viršaus) laistymo sistema augalai laistomi prieš šalnas ir papildomai per didžiąsias sausras, kai dirvoje pritrūksta drėgmės. Jei vanduo kalkingas, prieš laistymą ar tręšimą būtina jį parūgštinti iki pH 4,8–5,5. Tręšimas Šilauoges pakanka tręšti tik tris kartus: gegužės pradžioje – 0,1 proc. kompleksinių trąšų su mikroelementais rausvo „Nutrifol“ (N:P:K) tirpalu, o gegužės viduryje ir birželio mėnesį – 0,1 proc. amonio sulfato tirpalu, kurio pH 4,2–4,5. Šilauogės tręšiamos labai mažomis trąšų dozėmis ir retai. Galima naudoti specialiai šilauogėms skirtas trąšas. Bet kokių trąšų perteklius stabdo augimą ir vystymąsi. Rudenį jau nederėtų tręšti azotu, nes augalai turi nustoti augti, nebeleisti naujų ūglių, o lapai įgyti raudoną spalvą. Žali augalai gali neatlaikyti žiemos šalčių. Pertręšimas skatina ir grybinių ligų atsiradimą. Kamanės plantacijoje Kad gautume didesnį šilauogių uogų derlių, prieš pat žydėjimą uogyne statomi aviliai su bitėmis ar kamanėmis. Nors šilauogės yra savidulkiai augalai, kamanės derlių pagausina 12–15 proc., nes išauga daugiau sėklų, uogos būna stambesnės ir geresnės kokybės. 1 ha plantacijos reikia 3–4 avilių (viename būna po 200 kamanių, o bičių – kur kas daugiau). Jei aviliukai mažesni, pavyzdžiui, po 60–80 kamanių, tuomet jų reikės 4–5. Šilauogyne galima sudaryti sąlygas kamanėms veistis natūraliai. Laukines kamanes privilioja anksti žydinčios gėlės (snieguolės, krokai). Gamtoje kamanėms kenkia laukų graužikai, kurie išardo po žeme esančius jų lizdus. Kamanės darbuojasi ir vėsiomis, lietingomis dienomis, net po šalnų, esant 0 oC temperatūrai. Bitės darbščios tik ramiu ir šiltu oru, kai temperatūra siekia 12–14 oC. Daugelis šilauogių veislių savidulkės, tačiau kai kurios veislės po kryžminio apdulkinimo sunokina gausesnį derlių, uogos užmezga daugiau sėklų ir pasunkėja.

Gal iš savo sausmedžių auginimo patirties turite kokių pastebėjimų ir ką nors patartumėte? Ketinu šiemet pasisodinti du sausmedžius Karina ir Nimfa.