vk_

Žiūrim į faktus - visokie versliniai šilauogynai neturi jokio substrato atskyrimo nuo likusios dirvos, bet jie ir dažnai rūgštinami. Jei neatskirsi, tai substrato susidūrime su dirva vyks difuzija, dalelių pernešimas, po didesnio lietaus gali nemažai skysčio pertekėti. Dėl tokių mainų susidūrime mažėja savybių skirtumai, jos supanašėja. Rezultate tavo substrato rūgštingumas sumažės, o dirvos padidės. Kokia prasmė iškasti visą dirvą ir vietoj jos supilti visiškai kitokių savybių substratą, jei jų neatskiriame ir leidžiame savybėms supanašėti? Todėl, mano supratimu, tikrai verta atskirti substratą, o versliniuose šilauogynuose jo neatskiria ne dėl to, kad to neapsimokėtų daryti, o dėl to, kad jiems tai per sudėtinga, per daug kainuoja, per daug darbo reikia įdėti. Substratą galima atskirti labai įvairiomis medžiagomis, vakare surasiu ir įdėsiu nuorodą filmuko, kur apie tai kalba. Manau, kad šonus tikrai reikia atskirti, o dėl dugno atskyrimo būna įvairių nuomonių. Per dugną tikrai reikalingas geras nutekėjimas pertekliniam vandeniui po didesnio lietaus. Taip pat po didelio lietaus ar pavasarinio sniego tirpimo gali būti laikinas gruntinio vandens pakilimas, kuris užlieja dalį duobės. Ar gali būti kažkokie mainai per dugną, kurie sumažina substrato rūgštingumą? Gal kažkiek ir gali, bet šiaip jau kažkokios dalelės pačios viršun prieš gravitacijos jėgą nelips, praktiškai tokie mainai vyks tik per vandens lygio pasikeitimus-užliejimus, kurių beveik neįmanoma išvengti. Todėl aš pasirinkau šonus pilnai izoliuoti be jokių skylių kaip kartais rekomenduoja, o dugno nedengiu jokiom plėvelėm.

Elektrolitą naudoja, nes jis yra 30% sieros rūgšties (H2SO4) ir vandens (H2O) tirpalas. Man šioks toks klausimas kyla, ar į elektrolitą nėra pridėta kokių nors papildomų medžiagų siekiant pagerinti jo darbines savybes. Juk jis nėra skirtas maistui, tai techninis produktas (ir gal net laikomas pavojinga atlieka). Gali būti, kad jo savybėms pagerinti prideda kokio nors priedo labai mažą dalį, galbūt tik šimtąsias procento dalis, nuo ko jis tampa labiau tinkamu akumuliatoriams, bet netinkamu maistui. Tiksliai nežinau, reiktų žiūrėti sudėtį, bet net ir joje gali būti nenurodyta, nes tai ne maisto produktas ir reikalavimai ne tokie griežti. Viename filmuke mačiau, kaip vienas iš didžiųjų lietuvių šilauogių augintojų pasakojo, kad jis pats parūgštinimui naudoja tik natūralias priemones, nenaudoja chemijos ir minėjo, kad kai jo pažįstamas, matyt, per daug parūgštino naudodamas rūgštis, tai augalai gerai augo, bet uogos buvo taip pat rūgščios, neskanios. Tirpalai su rūgštimis staigiai ir stipriai rūgština, geriau naudoti rūgštinimą per mulčią arba sieros miltelius/granules, nes tada gaunasi ilgalaikis pastovus poveikis, išvengiama staigių rūgštingumo svyravimų. Sieros milteliai/granulės vandenyje netirpsta ir neveikia taip, kaip skystos rūgštys, jie ima rūgštinti tik tada, kai juos perdirba mikroorganizmai, todėl poveikis lėtas ir ilgalaikis, pavyzdžiui, įterpus sieros granulių efektas gali tęstis 2 metus. Kiek žinau, Kaimietukė iš noriuuogu.lt nenaudoja skysto rūgštinimo, apsieina pjuvenomis. Aš irgi gana kreivai žiūriu į tokius skystus rūgštinimus. Galbūt jų labiau reikia, kai blogai pasodinta – substratas neatskirtas nuo dirvos ir greit išsiplauna rūgštingumas, kai daug laistoma šarmingu vandeniu ir rūgštingumas greit sumažėja. Jei pamatai, kad augalas skursta ir net pageltonavęs dėl blogo rūgštingumo, tada taip, skubiai gelbėjant verta greitai parūgštinti. Dar kitas dalykas, kai verslininkai įsirengę laistymo sistemas ir jiems patogu tręšti ir rūgštinti per tas sistemas bei kai jie suinteresuoti maksimaliu uogų kiekiu, o ne jų kokybe. O auginant šilauoges sau tikrai bandyčiau apsieiti be skystų rūgštinimų, ypač techninėmis nemaistinėmis rūgštimis. Tiesa, dar papildomą rūgštinimą duoda trąšos – amonio sulfatas, specialios trąšos šilauogėms. Priminsiu minėtą idėją, kad šilauogių tręšimui užtenka tik amonio sulfato (arba specialių trąšų šilauogėms, kurios kainuoja daug brangiau už am. sulfatą, bet tikriausiai nuo jo beveik nesiskiria ).

Jei pasodinsi normaliai, tai gana ilgai išvis nereiks rūgštinti. Rūgštinimui yra keli variantai: 1) labai geras - natūralus organinis - rūgštinama naudojant mulčiui spygliuočių spyglius, šakeles, kankorėžius, pjuvenas; 2) taip pat labai geras - įterpiant sieros (milteliai arba granulės, kitokios granulės) 3) nelabai geras, bet greitai veikiantis - vandens tirpalai su rūgštimis, pvz., sieros, citrinos, acto rūgštimis. Vienas iš lengvų receptų - į 10 l vandens kibirą įpili 100 gramų 8% maistinio acto, išmaišai ir laistai.

Užteks... pradžiai. O po to dar pasisodinsi. Jei ne paslaptis - kokias veisles išsirinkai?

Nuo vėjų apsaugoti yra rekomenduotina, bet nėra griežtai privaloma. Neapsaugojus nuo vėjų, gali kartais labiau apšalti žiemą bei stiprus vėjas gali apdraskyti žiedus, nubirinti dalį uogų, tiesiog kažkiek prasčiau augti. Čia jau klausimas, kiek šilauogių ketini sodinti, kiek metų ketini jas auginti, kiek esi pasiruošęs investuoti dėl jų. Juk nesodinsi tujų gyvatvorės, jei ketini pasisodinti dvi šilauoges pabandymui pavalgymui. O jei ketini pasisodinti didesnį laukelį, tada tikrai vertėtų iškart susiplanuoti gyvatvorę užuovėjai ir... laistymo šaltinį. Nes šilauogės sodinamos ne 5-iems, ne 10-iai metų, o bent jau 50-iai metų.

Šitas variantas labai paprastas, bet gana geras. Netingint ir norint, galima padaryti ir dar geriau, va čia rašiau kaip ketinu šiemet sodinti. Dar noriu atkreipti dėmesį, kad šilauogės yra labai ilgaamžės, tad rinkdamas vietą joms žiūrėk, kad būtų gerai ne tik dabar, bet ir po 10 ar 20 metų. Va pas mane kur auga dvi seniausios šilauogės, tai šalia išaugo didelė vyšnia ir jau blogai, reikėjo šilauoges sodinti toliau.

Sveikas, Majau. Mano supratimu, labai paprastas, bet tuo pačiu geras variantas būtų šilauogę pasodinti į natūralias (rūgščias) durpes - nusiperki 200 - 250 litrų durpių maišą, kasi 40 cm gylio ir 80 cm skersmens duobę, jos šonus iškloji polietileno plėvele, suverti durpes, pasodini šilauogę ir viskas, belieka džiaugtis gyvenimu.

Ech, negaliu neįdėti filmukų apie mano mėgstamiausią šilauogių veislę Reka:

Šilauoges galima auginti ir taip - konteineriuose: P.S.: filmuke kalbama apie veislę Draper, ir čia ne vienintelis filmukas, kuriame minima, kad ši veislė gali apšalti.

Kodėl šilauogių substrate būtinai reikia durpių? Todėl, kad durpės nesupus keliasdešimt metų, o pjuvenos, spygliai ir panašūs dalykai supūna per kelis metus, tada substratas susislegia, tampa kietas, nepurus ir šilauogės vėl auga blogai. Buvau šilauoges pasodinęs į tokių nukritusių spyglių mišinį su priesmėliu, tai šilauogės gerai augo tik vienus metus.

Va čia (nuo 4:00) pasakoja apie šilauogių auginimą durpynuose:

Kaina priklauso nuo to, iš kur ir kokiom sąlygom pirksi. Man su atvežimu į vietą gavosi 8.50 euro už 250 litrų maišą.

Gavau užsisakytas durpes: Čia nuotrauka iš praplėšto maišo, apačioje matosi balto polietileno kraščiukai. Šilauogėms geriausia ne tik rūgščios, bet dar ir didelės frakcijos (nesusiskaidžiusios, su visokiais siūliukais ir gabaliukais) durpės. Klausinėjau Sulinkių durpyno darbuotojų, ką parekomenduotų šilauogėms, tai kaip geriausiai tinkamą rekomendavo "Durpių mišinį rododendrams", kurio čia nuotrauką ir įdėjau.

Beje, vakar vardindamas šilauogių privalumus pamiršau pasakyti, kad jos labai skanios. Ir kad dažnai parduotuvėje nusipirktos šilauogės neturi pilno skanumo, nes dažnai jos nuskintos per anksti ir dar neįgijusios viso savo saldumo. Tai dar viena rimta priežastis šilauoges augintis patiems.

Taigi, kodėl verta sodinti šilauoges? Tam yra net trys labai svarbios priežastys: 1) jų uogos yra pats sveikiausias maistas, koks tik gali būti; 2) jas galima auginti nenaudojant jokių cheminių priemonių nuo ligų ir kenkėjų; 3) jos atrodo gražiai/dekoratyviai visus 4-is metų sezonus. Šilauogių uogos - pats sveikiausias maistas Sodinės šilauogės uogos ne tik skanios, dr. Laima Česonienės nuomone, jos išsiskiria iš kitų uoginių kultūrų ir vertinga chemine sudėtimi, todėl dažnai laikomos jaunystės uoga. Šilauogių uogose yra didžiulė įvairovė biologiškai aktyvių medžiagų – antocianinų, polifenolių, flavonoidų, įvairių organinių rūgščių (citrinos, gintaro, chino, obuolių), vitamino C (askorbo rūgšties), iš angliavandenių daugiausia yra gliukozės ir fruktozės (sacharozė sudaro mažiau negu 10 proc. nuo bendro cukraus kiekio), taip pat pektinų, turinčių kraujo klampumą mažinantį poveikį, padedančių pašalinti radionuklidus. Iš šilauogių uogų išskirti net 25 skirtingi antocianinai. Kokybine antocianinų sudėtimi šilauogės yra nepakeičiamos mūsų regėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, saugo žmogaus organizmą nuo kenksmingo užterštos aplinkos poveikio, gerina kraujagyslių būklę, reguliuoja virškinimo sistemos darbą. Tinka vartoti diabetu sergantiems bei alergiškiems žmonėms. Šilauogės dėl jose esančių antocianinių naudojamos kaip natūralūs dažai maisto produktų nuspalvinimui. Šilauogės yra vartojamos įvairiai, skaniausios yra šviežios, nenumėlina dantų (kaip mėlynės). Jas galima šaldyti, perdirbti – trinti su cukrumi, smulkesnes – džiovinti. Beje, dėl savo specifinės cheminės sudėties šilauogių uogas galima ilgai laikyti net kambario temperatūroje, žymiai ilgiau nei braškes, avietes, serbentus ar šaltalankius. Dar svarbus šilauogių privalumas, kad jas galima valgyti nenaudojant jokio papildomo apdorojimo ar perdirbimo: 1) jos skanios šviežios, nereikia dėti cukraus kaip valgant kai kurias kitas rūgštesnes uogas; 2) jos labai ilgai laikosi šviežios nuskintos tiek šiltai, tiek šaldytuve, todėl vėlgi be jokių priedų ir apdirbimo galima jas ilgai valgyti šviežias; 3) jos puikiai atlaiko užšaldymą ir skanios atšildytos, tad vėlgi galima šaldyti be jokio cukraus ir nesutrinant. Šilauoges galima auginti nenaudojant jokių cheminių priemonių nuo ligų ir kenkėjų Kelis metus augindamas šilauoges nė karto jų nepurškiau jokiomis cheminėmis apsaugos priemonėmis. Jas tik truputį puolė amarai, buvo pasirodę ant kelių lapų, bet jie neišplito ir rimtesnių problemų nesukėlė. Šiaip savo sode auginu tik ekologiškus ligoms atsparius augalus, bet, pavyzdžiui, amarai taip puola juoduosius serbentus, trešnes, obelis, slyvas, kriaušes, kad nepurkšti jų insekticidais beveik neįmanoma. O šilauogių jokie kenkėjai ir ligos nepuolė, kad jas reikėtų purkšti chemikalais, tad tai yra svarbus jų privalumas. Šilauogių krūmai yra dekoratyvūs augalai Šilauogių krūmai yra ir dekoratyvūs augalai, kai pavasarį apsipila baltų ar balsvų varpelių žiedais, žaliais blizgančiais lapais, vasarą – uogų karoliais, rudenį – ryškiaspalve lapija, žiemą – puošniais raudonais stiebais. Kadangi šilauogės mėgsta rūgštų substratą, todėl sodyboje ar sode galima sodinti greta rododendrų ar spanguolių bei bruknių. Žemaūges šilauoges tinka auginti alpinariumuose. Taigi, šilauoges realiai galima sodinti netgi gėlyne (prie rododendrų). Dalis teksto paimta iš čia: http://www.manonamai.lt/mano-sodas-ir-kiemas/sodas/tinkamiausios-silauogiu-veisles-lietuvoje.d?id=75605109

Kokį derlių gali duoti suaugęs gerai derantis šilauogės krūmas? Pažiūrim:

Ir dar viena įdomi filmukų serija apie šilauogių veisles ir jų auginimą:

Apie šilauogių veisles ir jų augimą Baltarusijoje (galima laikyti, kad atitinka mūsų sąlygas). Komentuoja mokslininkas remdamasis daugiamečiais stebėjimais, todėl tai patikima informacija. Galima pamatyti, kaip atrodo suaugę krūmai, kaip jie dera ir kokiomis ypatybėmis pasižymi.

Apie žiedinius pumpurus:

Turiu pasisodinęs dvi šilauoges Bluecrop ir dar dvi tokias pasisodinsiu šiemet. Ligšiol dar jos pas mane nederėjo, tiesa, nuo vienos mažos Bluecrop nukarpiau visus žiedus, nes buvo dar labai maža, bet aplipusi žiedais. Panašu, kad šiemet Bluecrop pas mane jau derės, matosi žiedinių pumpurų. Tad toliau mano atsakymas bus daugiau teorinis, nei praktinis: Bluecrop yra sena klasikinė ir labiausiai versliniuose soduose auginama veislė. Teigiama, kad ji užima daugiau nei pusę verslinių plotų, tai yra, jos vienos auginama daugiau nei visų kitų veislių kartu sudėjus. Kadangi paskutiniais dešimtmečiais šilauogės iš populiarėjo, tai sukurta daug naujų perspektyvių veislių. Todėl tai, kad Bluecrop auginama daugiausia, nebereiškia, kad ji geresnė už visas kitas, dabar yra sukurta naujų labai perspektyvių ir bent jau kai kuo geresnių veislių. Šilauogių sodai yra labai ilgaamžiai, jos lengvai atsinaujina, todėl laikoma, kad jų sodai yra ilgaamžiskesni už mums įprastus obelų, kriaušių ar slyvų sodus. Todėl iš inercijos Bluecrop sodai užima didelius plotus, naujos veislės palengva išsiplės tik sodinant naujus sodus. Aš laikyčiau, kad Bluecrop yra geriausio penketuko ar dešimtuko narė, bet jokiu būdu nesakyčiau, kad tai geriausia veislė. Pavyzdžiui, kiek youtube pridėta filmukų apie šilauogių naujus sodus baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, tai Bluecrop yra tik viena iš daugelio, o ne pagrindinė veislė, kurios dabar sodinamos. Pavyzdžiui, sakoma, kad nauja veislė "Toro" turėtų versliniuose soduose pakeisti Bluecrop. "Toro" skiriasi tuo, kad ji vienodžiau sunoksta ir visą jos derlių galima nuskinti per du skynimus, kai Bluecrop noksta ilgesnį laiką ir skynimų reikia daugiau. Tad šiuo atžvilgiu Bluecrop yra blogiau, jei sodinti verslui, o jei auginti sau valgymui, tai ilgesnį nokimo laikotarpį laikau tik pliusu. Kai kas sako, kad Bluecrop derliaus reikia laukti 1 metais ilgiau lyginant su kitomis šilauogėmis. Šiaip Bluecrop gera veislė, turi daug pliusų, bet dabar yra daug tokių gerų veislių. Jei būtų įdomu, tai aš sau auginu: Reka – 7 vnt., Bluecrop – 2 vnt., Northland – 2 vnt., Hardyblue, Bluejay, Patriot, Bluegold, Duke, Spartan ir nežinomos veislės – po 1 vnt. O šiemet dar pasisodinsiu: Reka – 6 vnt., Patriot – 6 vnt., Toro – 4 vnt., Bluecrop ir Draper – po 2 vnt., Chandler – 1 vnt.

Beje, jei planuojate sau pasisodinti pirmąsias šilauoges, tai perskaitykite šį straipsniuką: Kokias šilauogių veisles rinktis pradedančiajam augintojui? Man iš pirmųjų pasisodintų šilauogių labai gerai auga ir dera Reka. Ji mažiau reikli substrato rūgštumui, labai atspari, todėl ji pakankamai gerai augs ir ne visai teisingai ją pasodinus bei ne visai teisingai ja rūpinantis, atleis daugelį pradedančiojo klaidų. Tik ne visai sutikčiau su minėto straipsnelio žodžiais apie šilauogę "Pink Lemonade". Skaičiau, kad "Pink Lemonade" yra šiltų kraštų visžalis (tai yra išvis lapų nenumetantis augalas), jis mūsų klimate lapus numeta tik iš bėdos, todėl jis neatsparus mūsų šalčiams ir tikrai pradedantiems augintojams neverta su juo prasidėti.

Esu šilauoges pirkęs iš vitaflora.lt, noriuuogu.lt, turgaus, Moki-veži ir net Maximos parduotuvių. Atrodo, kad viskas gerai, visos prigijo, dėl veislių lygtai problemų nėra. Kadangi šilauogės dauginasi gana sunkiai, tai nėra to, kad bet kas nežinia kokių jų pridaugintų ir pardavinėtų. Manau, kad galima pasitikėti dauguma šilauogių pardavėjų, įskaitant medelynus, ūkininkus, normalesnes parduotuves ir net normalius pardavėjus turguose. Perkant vertėtų pasižiūrėti, kad ant augalo būtų etiketė su jo veisle ir pats augalas būtų sveikas ir gražus. Aš paprastai užsisakau iš internetinių parduotuvių, kad gauti norimas veisles, nes mano miestelio turguje ir parduotuvėse šilauogių veislių pasirinkimas gana ribotas. Ateinančiam pavasariui šilauogių užsisakiau iš noriuuogu.lt. Seniau siųsdavausi iš vitaflora.lt, vitafloroje didesnis veislių pasirinkimas, bet pas juos didesni/vyresni augaliukai neprotingai brangūs. Pernai gegužės mėnesį vitaflora šilauoges pardavinėjo už pusę kainos, bet nesinori prarasti pavasario belaukiant normalios kainos, geriau pasodinti kuo anksčiau. O iš noriuuogų pernai pirkti sodinukai buvo dideli ir geri, tad ir šiemet iš jų užsisakiau.

Kas kokių kainų nerašo? Jei kalbi apie paskutinį straipsnį, tai jį parašė mokslininkai, o ne verslinio medelyno darbuotojai. Šilauogių sodinukų kainas laisvai gali rasti daugelyje medelynų tinklapių.

Lietuvoje šilauogės taip pat auginamos ir tiriamos mokslininkų Botanikos sode. Vertas dėmesio jų straipsnis: TINKAMIAUSIOS ŠILAUOGIŲ VEISLĖS LIETUVOJE

Viename filmuke aiškino, kad šilauogės yra bene vienintelis augalas, kuriam visai nekenkia ir todėl puikiai tinka laistymas iš viršaus apliejant visus augalus. Sakė, kad Amerikoje daugelyje verslinių plantacijų laistoma iš viršaus. O pas mus lašelinis laistymas yra labiau paplitęs todėl, kad jis yra ekonomiškesnis ir taip laistant reikia mažiau vandens, nes laistant iš viršaus yra didesni vandens nuostoliai - daugiau išgaruoja, didesnis laistymo netolygumas, dėl kurio siekiant visur pakankamai palaistyti reikia daugiau laistyti.