vk_

1. Jei vieta stipriai užmirksta po liūčių - tai drenažas padėtų. Geriausiai turbūt padėtų drenažinis vamzdis, nuvedantis vandenį - turbūt matei nuotrauką šioje temoje truputį atgal? Visokias žieves ir šakas naudoja, kai nori nušauti du zuikius vienu šūviu - tai yra ir tartum drenažą įrengti, ir iš jo padaryti terpę, kurioje galėtų augti šaknys. Žievių galima rasti pirkti tiek parduotuvėse, tiek pagal skelbimus, visas klausimas protingoje kainoje ir reikiamame kiekyje. Aš dabar turbūt optimaliu variantu laikyčiau ne žieves ir šakas dugne, o tiesiog durpes, o jei reikia drenažo - tai drenažinį vamzdį dugne. 2. Aš molingoje, o šiaip ir beveik bet kokioje sunkesnėje žemėje rekomenduočiau daryti pakeltas lysves - sodinti tranšėjoje, aplink kurią sukalti bortai per vieną lentą. Šonų atskyrimas padeda išlaikyti tinkamą substrato rūgštingumą. Jei neatskirsi, tai substrato prie ribos su moliu pH blogės ir nelabai galėsi jį atstatyti. Šonų atskyrimas neturėtų reikšmingai pabloginti vandens užsistovėjimo, nes vanduo lygioje vietoje turėtų susigerti per dugną. Bet daug kas šonų neatskiria ir šilauogės kažkaip auga, tad gali daryti kaip nori. Svarbiausias sodinant klausimas - iš ko darysi substratą ir kokį kiekį skirsi šialuogės krūmui.

Mano šiemetinių eksperimentų rezultatų aprašymas Šiemet pavasaris prasidėjo liūdnai. Pirmiausia išaiškėjo, kad dėl ilgai žiemą besilaikiusio anticiklono, kai naktim būdavo minus 10, o dienom – plius dešimt laipsnių, nudžiūvo daug šilauogių šakelių, įskaitant puikiai subrendusias su žiediniais pumpurais. Niekada neturėjau tokių problemų, ši žala buvo pati didžiausia per visas žiemas, kiek auginu šilauoges. Antra, vėl pavasaris buvo vėlyvas ir šaltas, tad aktyvus augimas prasidėjo vėlai. Prisiskaitęs Johno Kempfo teorijų, noriu pasiekti, kad augalai pereitų prie biologinės mitybos: ir pasiektų bent trečią sveikatos piramidės lygį: Tam svarbiausia yra pasiekti, kad dirvožemyje susikurtų labai gausi ir gyvybinga mikroorganizmų bendrija. Ko reikia šiam tikslui? Pirmiausia, kad mikroorganizmai turėtų maisto, antra, kad jiems būtų tinkamos gyvenimo sąlygos ir trečia, kad jų niekas nenuodytų. Geriausias maistas mikroorganizmams yra augalų šaknų išskiriami angliavandeniliai, kurie ir yra skirti mikroorganizmų maitinimui. Antras pagal gerumą maistas yra mulčias. Mulčią perdirbant savaime gaunasi visokių tinkamų medžiagų augalams. O per šaknų išskyras maitindami mikroorganizmus augalai gali juos kažkiek valdyti, komunikuoti ir tikslingai gauti tokių medžiagų, kokių reikia. Kuo daugiau šaknų išskyrų – tuo daugiau mikroorganizmų, jie maitinasi angliavandeniais, iš dirvožemio išgauna mineralus ir po jų mirties, tie mineralai tampa prieinami augalams. Maža to, augalai įsisavina ne atskirus jonus, o gatavas organines medžiagas, tai augalams sutaupo ar duoda daug daugiau energijos. Įsisavinus paprastus mineralų jonus (ištirpusias trąšas) augalams dar reikia daug energijos jų perdirbimui į organinius junginius. Tad tikslas – padidinti šaknų išskyras. Tam reikia dviejų dalykų – pirma, efektyvios fotosintezės ir antra, didelės augalo lapijos. Johnas Kempfas teigia, kad daugumos pasėlių fotosintezės efektyvumas sudaro tik 15-20%, taip yra dėl to, kad augalams masiškai trūksta fotosintezei labai svarbių mikroelementų, pirmiausia geležies ir mangano. Daugelyje dirvožemių jų yra, tačiau dėl šiuolaikinio auginimo būdo dirvožemiai yra per daug oksiduoti ir dėl nuolatinio arimo, trąšų, herbicidų, insekticidų ir fungicidų naudojimo šie mikroelementai tapo netinkamos augalams formos, augalai tiesiog negali jų įsisavinti, o jei net įsisavina, tai jie negali atlikti savo darbo. Kokia išeitis? Galima nupurkšti augalų lapus mikroelementų tirpalu ir augalų fotosintezė per 1 dieną gali sustiprėti kelis kartus, pvz., nuo 15% efektyvumo pakilti iki 50% efektyvumo. Tik tam būtina naudoti chelatinę mikroelementų formą, nes kitaip nupurškus jie iškart oksiduojasi ir tampa augalui neprieinamais. Pagal teoriją, nupurškus fotosintezės efektyvumas greitai išauga, pasilaiko aukštas kelias dienas, savaitę ar kelias savaites ir po to krenta beveik iki pradinio lygio, lieka truputį aukštesnis. Jei taip nupurkšti kelis kartus, tai gaunasi, kad po kiekvieno purškimo fotosintezės efektyvumas iškart sukyla ir su kiekvienu nupurškimu jis ilgiau išsilaiko bei nukrenta mažiau nei buvo pradinis lygis. Su kiekvienu purškimu efektas laikosi ilgiau, purškimui užtenka mažesnės mikroelementų koncentracijos. Jei fotosintezė padidėja 3 kartus, tai per tą patį laiką augalas pagamina 3 kartus daugiau angliavandenilių. Kaip jis juos paskirstys? Augalas neišaugs 3 kartus didesnis ir neduos 3 kartus didesnio derliaus, bet daug didesnę dalį angliavandenilių išskirs per šaknis mikroorganizmų maitinimui. Kuo daugiau mikroorganizmų primaitini – tuo didesnį atsaką iš jų gauni reikiamų mineralų ir organinių medžiagų pavidalu. Kuo daugiau duoda mikroorganizmai – tuo mažiau reikia purškimų. Galima pasiekti tokį lygį, kai daugiau nebereiks (arba užteks labai retai) purkšti, viskuo aprūpins mikroorganizmai. Tad schema tokia – varganą augalą pradedi per lapus purkšti mikroelementais, iškart sustiprėja fotosintezė, nuo to sustiprėja augalo resursai, jis išauga stipresnis ir pradeda šerti/auginti mikroorganizmų ordas dirvožemyje. Mikroorganizmai – tai bakterijos ir grybeliai (įskaitant sudarančius mikorizę), tada visokie aukštesni mikroorganizmai, kurie maitinasi žemesniais, dar aukštesni, jau įskaitant visokius vabaliukus, kirmėliukus, sliekiukus. Ir svarbūs ne tik tie grybeliai, kurie sudaro mikorizę, bet iš esmės svarbūs visi gyvenantys mikroorganizmai, paprastai mes apie tai net nepagalvojame. Mikorizę sudaro gal kelių rūšių grybeliai, o dirvožemyje gyvena milijonai rūšių grybelių ir bakterijų. Taigi, pirmąją – mikroorganizmų maisto problemą sprendžiu sustiprindamas fotozintezę ir naudodamas mulčių, bet svarbiausiu laikau fotosintezės variklio pakūrimą. Johno Kempfo teigimu, mikroelementais purškiant gaunamas toks papildomų angliavandenilių išskyrimo per šaknis į dirvožemį efektas, kad ekonomiškai jis žymiai pralenkia bet kokius mėšlo, mulčiaus ar kitų organinių medžiagų įterpimo efektus. Tokia teorija, o ką aš praktiškai naudojau? Purškiau dviejų rūšių mikroelementinių trąšų rinkiniais - LEADER Rapeseed (sudėtis: azotas (N) - 32 g/, (2,1% w/w), kalcio oksidas (CaO) - 126 g/, (8,3% w/w), magnio oksidas (MgO) - 53 g/l, (3,5% w/w), siera (S) - 148 g/l, (9,8% w/w), boras (B) - 60 g/l, (4,0% w/w), manganas (Mn) - 22 g/l, (1,5% w/w), molibdenas (Mo) - 2 g/l, (0,1% w/w), cinkas (Zn) - 2 g/l, (0,1% w/w), nuoroda - https://www.fmcagro.lt/lt/produktai/trasos/leader-rapeseed/ ) ir „Micronutrient EDTA Mix“ (sudėtis: Boron (B) 1.8%, Copper (Cu) * 0.6%, Iron (Fe)* 6.1%, Manganese (Mn)* 3.5%, Molybdenum (Mo) 0.22%, Zinc (Zn)* 1.6%, nuoroda - http://amozoli.lv/shop/index.php?id_product=559&controller=product&id_lang=1 ). LEADER Rapeseed yra baltas (manau dėl kalcio) tirpalas, jį naudoti pradėjau dar pernai ir jokių problemų su juo neturėjau, purškimui darau maždaug 1% tirpalą (100 ml 10 litrų vandens). „Micronutrient EDTA Mix“ įsigijau pirmiausia dėl to, kad jame yra geležies, ko nėra pirmame mišinyje. Pavasarį su „Micronutrient EDTA Mix“ (sausos mikrogranulės) maždaug 1% tirpalu dalinai apdeginau slyvų ir dar kažko lapus, tai po to paprastai darydavau bendrą tirpalą, į kurį dėdavau maždaug 1% LEADER Rapeseed ir iš akies mažiau, gal kokius 0,5% „Micronutrient EDTA Mix“. Purškiau viską, iki ko prieidavo rankos, pradedant bulvėmis ir baigiant kedrais (šveicariškomis pušimis). Realiai didelės sistemos nebuvo, trukdė per didelis sodas ir visokios žvejybos (pvz., prieš žvejybą dar negalima purkši, nes saulė per aukštai, o po žvejybos jau visiška naktis). Kažkiek sistemingiau nupurškiau tik šilauoges, bet ir tai trukdė tai žydėjimas, tai uogų nokimas. Antra problema siekiant sukurti gausią ir gyvybingą mikroorganizmų koloniją yra jiems tinkamų gyvenimo sąlygų sudarymas. Ko jiems reikia? Oro ir vandens, kad jų ilgam neužlietų vanduo ir kad vasarą saulė neįkaitintų plikos žemės, nes įkaitus mikroorganizmai žūna, dirvožemio paviršiaus keli centimetrai tiesiog sterilizuojami. Turint omenyje, kad daugeliu atvejų pagrindinis mikroorganizmų aktyvumas vyksta viršutinių iki 15 cm sluoksnyje, tai net kelių cm sterilizavimas duos neigiamą efektą. Orą dirvožemyje duoda puri žemė, todėl supresuoto dirvožemio sluoksniai iškart mažina efektyvumą. Reikia, kad oras mainytųsi, nes mikroorganizmai sunaudoja deguonį, išskiria anglies dioksidą. Jei dirvožemis pilnai užliejamas stovi ilgiau nei parą, tai daug mikroorganizmų žūna, todėl tokiu atveju reikėtų drenažo. Mulčius padeda dirvožemyje išsaugoti reikalingą vandenį bei apsaugo dirvožemį nuo minėto saulės perkaitinimo. Tokia teorija, o ką aš praktiškai padariau? Pernai vasaros gale – rudenį aplink augančius šilauogių krūmus sukaliau pakeltas lysves – po vieną 15 cm pločio medžio kompozito pilnavidurę dailylentę. Jų viduje tiesiai ant krūmų pripyliau durpių, į kurias įdėjau truputį vermikomposto ir granuliuotos sieros. O ant viršaus pripyliau mulčiaus iš visokių susmulkintų šakelių. Tokios pakeltos lysvės užtikrina drenažą, substratas viduje niekada nebus pilnai užlietas, užtikrina gerą porėtumą ir oro mainymąsi, o mulčius apsaugo nuo išdžiūvimo ir perkaitimo. Dar reikia pridėti, kad mikroorganizmų aktyvumas labai didėja didėjant temperatūrai (pvz., dvigubai temperatūrai pakilus 10 laipsnių), tai irgi pliusas šiuo atveju, nes pakeltos lysvės greičiau įšyla. Ir dar reikia pažymėti, kad mikroorganizmai neblogai išgyvena sausras. Ilgesnių užliejimų jie bijo, o ilgesnių sausrų – ne. Trečia problema – mikroorganizmų „nenuodyjimas“. Jei fungicidai, insekticidai, herbicidai juos tiesiogiai žudo ir palieka ilgalaikį neigiamą poveikį dirvožemyje, tai netgi įprastos mineralinės trąšos jiems kenkia. Fosforo trąšos labiausiai kenkia mikorizę sudarantiems grybeliams, azoto trąšos – azotą fiksuojančios bakterijoms. Mineralinės trąšos turi daug druskų, oksiduoja dirvožemį, blogina mikroorganizmų gyvenimo sąlygas ir ardo jų simbiotinius ryšius su augalais. Aš niekada šilauogėms nenaudojau fungicidų ir panašios chemijos, o šiemet nustojau naudoti ir mineralines trąšas. Tiksliai neatsimenu, gal pačioje sezono pradžioje dar kažkiek jų užbėriau. Pradžioje neturėjau nusistatymo iškart nustoti naudoti trąšas, turėjau ketinimą tik mažinti jų naudojimą, tačiau vasarą šilauogės taip augo, kad jokių trąšų daugiau nebereikėjo. Tęsinys vėliau.

Šią žiemą mano šilauogės patyrė rekordinius nuostolius, bet ne apšalo, o apdžiuvo, kai vasarį laikėsi anticiklonas ir naktimis būdavo minus 10 laipsnių, o dienomis - plius 10 laipsnių ir švietė saulė. Nudžiūvo dalis šakų, kurios tikrai seniai sumedėjusios, turėjo daug žiedinių pumpurų ir nebijodavo jokių šalčių. Čia gavosi kaip būna su rododendrais - jie šalčių nebijo, bet apdžiūna, kai žiemą žemė sušalusi, vandens per šaknis gauti negali, o lapai vėjyje džiūna. Vasarį gavosi, kad dėl didelių temperatūros svyravimų oras buvo labai sausas, dienomis labai atšildavo ir džiūdavo, o žemė buvo giliai įšalusi. Tuo metu aš nuo ledo žvejodavau be striukės. Jei ir pas jus kažkas panašaus - tai negalvokite, kad apšalo. Čia kitas daug retesnis atvejis.

Drenažo vamzdis neturėtų sausinti substrato, o turėtų tik nuvesti kenksmingą vandens perteklių ir apsaugoti nuo užmirkimo. Substrato drėgmei palaikyti turbūt svarbiausias yra mulčius. Manau, kad Ricci drenažo vamzdis puikiai pasiteisins.

Šilauogių šaknims nereikalingas nei smėlis, nei tuo labiau žvyras. Jį galima pilti nebent tuo atveju, kai yra labai blogas vandens nubėgimas ir tas žvyras galėtų priimti kažkiek vandens pertekliaus po liūties. Nes jei substratas pabus porą dienų pilnai užlietas vandeniu, tai žus labai didelė dalis mikroorganizmų, o būtent mikroorganizmai užtikrina substrato derlingumą ir sveikumą. Mikroorganizmai pakankamai gerai pergyvena sausras ir žiemos šalčius, tačiau jiems labai kenkia ilgesnis (poros dienų) pilnas užliejimas vandeniu ir perkaitimas, kai, pavyzdžiui, substratas be mulčiaus ir saulės tiesioginiai spinduliai ji stipriai įkaitina. Grįžtant prie žvyro drenažui - jei dirva yra vandeniui nelaidus molis, tai žvyras pilnai negelbės ir tada geriau kasti negiliai ir daryti aukštą kaupą. Jei dirva daugmaž normali - tai žvyro dėti neverta. Pagalvojau, kad visai geras variantas būtų tranšėjos apačioje padėti drenažo vamzdį, jei yra galimybė juo nuvesti vandens perteklių, o ne pilti žvyrą ir smėlį.

Jei patiko svarainių vynas, tai logiška išvada būtų auginti... vynuoges ar iš ko ten gamina tą vyną.

Pas mane tujų siena ir šilauogės auga skirtingose vietose, bet negaliu atsistebėti kaip gerai vėją sulaiko suaugusi tujų siena. Būna didžiausias vėjas, o už tujų visai ramu - tokia užuovėja tikrai patiktų šilauogėms. Neigiamas tujų poveikis gali būti dėl šešėlio ir šaknų, bet manau, kad tos šaknys toli nenueina ir už kelių metrų neturėtų kelti jokių problemų. Dėl šešėlio - tai nevertėtų iš pietinės pusės sodinti labai arti, o iš kitų pusių neturėtų būti jokių problemų. Šalia kaimynas yra pasodinęs eglučių juostą, tai sakyčiau, kad tujų siena daug geriau sulaiko vėją.

Manau, kad Chandler nėra per vėlyva, dėl to gali drąsiai sodinti. Uogos didelės, bet man asmeniškai jų skonis nelabai patinka, aš Chandler turiu vieną krūmą ir daugiau jo nesodinau. Patriot - kaip ir viskas gerai, vienintelis ypatumas, kad kartais jų uogos nuplyšta ne sausai ir gali tepti kitas uogas. Tai trūkumas didelėse plantacijose. Toro - didelės gražios uogos, visiems patinka, sakyčiau, kad tavo atveju labai verta auginti. Su juo tik gal sunkiau gražų krūmą išauginti, kažkaip labai mėgsta šakos augti horizontaliai, o ne į viršų. Sierra - pas mane stabiliai duoda didelį derlių vidutinio dydžio uogų, bet pačios uogos man skanios ir patinka. Pliusas - uogų skonis, minusu galėtų būti vidutinis uogų dydis, jei kažkam svarbu tik didelės uogos. Sakyčiau, kad tau dar vertėtų pasodinti kitų veislių, kurios duoda nemažas uogas, pavyzdžiui, Duke, Bluecrop. Dar man patinka gana vėlyva veislė (pagal nokimą panaši į Chandler) Darrow - labai skanios uogos, kai gerai prinoksta, o dar gana didelės ir derlingi krūmai. Sau dėl įvairumo galėtum pasisodinti po vieną kitą krūmelį veislių Denis Blue, Reka, Bonus, Hahnah's Choice, Legacy, Spartan. Dar Lietuvoje atsirado labai naujos veislės Calypso, Titanium, Megas Blue - galima ir apie jas pagalvoti.

Kokiu tikslu sodinsi šilauoges? Jei sau valgymui - tai yra prasmės sodinti nuo ankstyvų iki gana vėlyvų, na tik pačių vėlyviausių neverta sodinti. Ankstyvos veislės pas mus gerai auga, niekas nelaksto su paklodėmis pavasariais, jos pakankamai atsparios šalčiams ir šalnos žiedų nepažeidžia, man per eilę metų nė karto nebuvo jokių reikšmingų žiedų nušalimų. Dėl apsidulkinimo, tai irgi neturėtų būti jokių problemų. Net vieną krūmelį pasodinus jis deri, tai daugiau pasodinus juo labiau problemų nebus. Veislių pasirinkimas labai svarbus, ypač sodinant didesnį kiekį. Veisles reikia rinktis pagal tai, ko iš jų nori. Dvi veislės nei ankstyvos, nei vėlyvos - optimalus variantas nebent tuo atveju, jei nori per trumpą laiką nuimti visą derlių ir jį, pvz. sušišaldyti ar parduoti.

Pas mus amerikietiškų lazdynų veislių niekas neaugina?

Revoliucinis AEA patarimas šilauogėms auginti! AEA nustatė, kad žemas pH nuo 4,0 iki 4,5, kuris, kaip manoma, yra idealus pH šilauogėms auginti, iš tikrųjų nėra joms idealus pH. Ši hipotezė dėl žemo pH išpopuliarėjo, nes šilauogėms reikalingas labai didelis mangano ir geležies kiekis, o šie elementai yra labiausiai prieinami augalams, kai dirvožemio pH yra 4,5. Tiesa, kad šilauogėms reikalingas didelis mangano ir geležies poreikis, tiesa ir tai, kad norint užauginti dideles, kokybiškas, ligoms atsparias šilauoges reikia, kad į augalus patektų kalcio, fosforo, magnio ir kalio. Jei remsimės maistinių medžiagų prieinamumo diagrama, susijusia su dirvožemio pH, tai pamatysime, kad esant 4,5 pH, kalcio prieinamumas yra labai mažas. Esant žemam pH taip pat mažai prieinami daugelis kitų elementų. AEA nustatė, kad šilauogės geriausiai auga dirvožemyje, kurio pH yra 5,8–6,2, tai yra šiek tiek mažesnis už neutralų, bet tuomet reikia papildomai purškiant per lapus maitinti manganu ir geležimi chelatinėje formoje (visokie mangano ir geležies sulfatai visiškai netinka). Šis metodas suteikia augalams prieinamą manganą ir geležį bei tuo pačiu leidžia jiems įsisavinti kalcį, fosforą ir kalį iš dirvožemio. Taikant šį metodą, AEA pavyko išauginti šilauoges, kurios buvo visiškai sveikos ir todėl atsparios kenkėjams ir ligoms. https://www.advancingecoag.com/regenerative-agriculture-berry

Įdomu:

Mikrobų metabolitai yra veiksmingesnis augalų mitybos šaltinis Įprastinis augalų mitybos modelis teigia, kad augalai per šaknų plaukelius absorbuoja tirpius mineralinius jonus iš dirvožemio tirpalo. Šiame modelyje augalai priklauso nuo tirpių jonų ir pakankamo vandens tiekimo dirvožemyje, kad šie jonai galėtų patekti į augalų šaknis. Ši priklausomybė nuo vandens ir tirpumo turi keletą galimų silpnų grandžių. Pirma, kai mineraliniai jonai yra tirpūs vandenyje ir pernešami vandeniu, jie gali išsiplauti į gruntinius vandenis ir labai lengvai palikti dirvožemį. Antra, dauguma augalų turi didžiausius mitybos poreikius, kai pildo ir nokina vaisius, o tai dažniausiai būna tuo auginimo sezono laikotarpiu, kai sumažėja kritulių kiekis ir dirvožemyje yra nedaug drėgmės. Sausos dirvožemio sąlygos gali apriboti tirpių maistinių medžiagų srautą į augalų šaknis, kai jų labiausiai reikia. Alternatyvus augalų mitybos modelis rodo, kad augalai turėtų įsisavinti didžiąją dalį savo mitybos mikrobų metabolitų pavidalu (mikrobų metabolitai yra biologinės medžiagos, susidarančios mikrobų ląstelėse, audiniuose ir organuose medžiagų apykaitos metu). Šiame modelyje dirvožemio mikrobų bendruomenė veikia kaip augalų virškinimo sistema. Bakterijos, grybai, nematodai, pirmuonys, aktinomicetai, archėjos ir kiti nežinomi mikrobai virškina ir skaido organines liekanas bei augalų šaknų išskyras. Šios šaknų išskyros turi daug energijos ir pagrinde yra sudarytos iš tokių junginių kaip angliavandeniai ir lipidai, tačiau jose yra labai nedaug mineralų, reikalingų mikrobams, kad susidarytų jų ląstelių junginiai. Norėdami gauti jiems reikalingus elementus, mikrobai išgauna mineralus iš dirvožemio mineralinės matricos, kad sukurtų savo kūnus. Šiai mikrobų populiacijai cikliškai kintant (mirštant mikrobams), jų kūnus skaido kiti dirvožemio organizmai, todėl jų kūnuose esantys mineralai tampa prieinami augalams organinių ir aminorūgščių pavidalu, kartu su mineraliniais elementais, reikalingais augalų augimui. Kol augalai priklauso nuo paprastų jonų absorbcijos (ištirpusių mineralinių trąšų), tol jie niekada neturės energijos pertekliaus. Norint įsisavinti šiuos paprastus jonus ir panaudoti juos reikalingų junginių susidarymui augalams reikia per daug energijos lyginant su mikrobų metabolitų įsisavinimu. Mitybos iš trąšų atveju augalai gauna atskirus jonus, o mitybos iš mikrobų metabolitų atveju augalai iškart gauna organines ir amino rūgštis. Šiems dviem procesams reikalingos energijos skirtumas yra panašus į namo statybą iš plytų mineralinių trąšų atveju ir į namo statybą iš iš anksto pagamintų blokų ir modulių. Šaltinis: https://www.advancingecoag.com/microbial-metabolites Išvada: net idealiai tręšiant visomis reikalingomis mineralinėmis trąšomis tai nebus geriausias variantas augalams. Geriausias variantas augalams, kai jie įsisavina ne atskirus jonus, o jau mikrobų sukurtus junginius. Todėl norint stiprių, derlingų ir sveikų augalų reikia dirvožemyje sukurti gausią mikrobų bendruomenę.

O čia pora video, kodėl tokia grybiena yra gerai:

Grybienos nuotraukos nutirpus sniegui: Čia grybiena matosi net paviršiuje. Kai kur kitur tranšėjose ji yra truputį giliau. Tranšėjose visą rudenį dėjau susmulkintas šakeles, kai ką nors apgenėdavau. Kaimynas eglutes per pusę nupjovė, tai net jų šviežias susmulkintas šakas taip pat yra apėmusi ši grybiena.

Praėjo šalčiai virš minus 15 laipsnių, buvo prisnigę maždaug 15 cm, o kai atšilo ir ištirpo sniegas, tai pasirodė, kad lapai liko gyvi: O po rododendrų krūmų gruodžio 19 d. žydi savaime pasisėjusios laukinės našlaitės:

Pas mane paprastai ilgiausiai žaliuoja Draper šilauogės. Šiemet jos irgi dar pusiau žalios, panašiai kaip nuotraukose. O nuotraukose viršutinėje yra Bluecrop, o kitose dviejose - du Hahna's Choice krūmai. Žalumo paaiškinimas - seni Hahna's Choice ūgliai jau visai be lapų, o lapai likę tik ant jaunų šiemet vasarą išaugusių ūglių (fotografavau ne visą krūmą, o tik jaunus žalius ūgliukus). Bluecrop pas mane 4 krūmai, du didžiausi be lapų, vienas dalinai su lapais, o šitas yra krūmelis, kurį šiemet bandžiau atjauninti-išauginti. Seniau jis buvo blogai pasodintas, rezultate buvo mažas, beveik neaugo, bet užmegzdavo daug žiedų. Pernai jis irgi buvo visas persikrovęs žiedais, uogytėmis, rezultate buvo mažas, nuskurdęs ir vos gyvas. Tai šiemet pavasarį nukarpiau visus žiedukus ir bandžiau gaivinti - po truputį tręšiau mineralinėmis trąšomis, cukraus tirpalu ir antroje vasaros pusėje purškiau mikroelementais. Nežinau, kas paveikė, sumoje nebuvo daug trąšų, bet po truputį įsivažiavo ir ėmė gerai augti, augo nauji ūgliukai ir iškart šakojosi - paprastai taip nebūna. Rezultatas nustebino ir pranoko mano lūkesčius, žiūrėsiu, kaip jis augs sekančiais metais. Gali būti, kad čia įtakos turėjo mikroelementinės trąšos per lapus. Šiemet vėlai jų nusipirkau ir gavau ne visai tą, ko norėjau. Kitą sezoną eksperimentus su mikroelementinėmis trąšomis pradėsiu nuo pačio pavasario ir taps aiškesnė jų įtaka.

Šiemet rudenį sukaliau pakeltas lysves aplink šilauoges, užpildžiau pirma natūraliomis durpėmis, į kurias primaišiau kelis procentus vermikomposto ir truputį sieros rūgštingumo palaikymui, tada užpyliau seno mulčiaus ir tada dėjau susmulkintas lapuočių ir spygliuočių šakeles. Tai tas paviršiuje gulinčias šakeles labai apėmė grybiena, kai kur ji net matosi virš paviršiaus, šakelės sulipusios, tarp jų balta grybiena. Paėmus tokį šakelės gabaliuką jaučiasi malonus grybų ar miško kvapas. Anksčiau niekada nieko panašaus nebuvo, nors daug mulčiuodavau spygliuočių pjuvenomis, žievėmis ir spygliuočių krituliais. Labai įdomu, kas čia gausis. Galvojau savaitgalį nufotografuoti, bet viską užsnigo.

Kai kurios šilauogės šiemet ilgai žalios:

Sveiki. Aš tik mėgėjas sodininkas, su grūdų auginimu neturiu nieko bendro, tad galite toliau nebeskaityti tie, kam svarbi asmeninė patirtis. Prisižiūrėjau Johno Kempfo video, tai galiu pasidalinti keliomis idėjomis į temą. Johnas propaguoja ne no-till, bet „regenerative“ - atkuriamąją žemdirbystę, kurios esmė augalų maitinimą pervesti iš trąšų į sukuriamą bioaktyvaus dirvožemio. Beveik pilnai sutampa su no-till, tad jo idėjos gali būti pritaikytos jūsų no-till praktikoje. Johno teigimu, didžiausią grąžą lyginant su sąnaudomis duoda dvi priemonės: 1) Inokuliantų (bakterijos ir grybeliai) panaudojimas sėjant ar iš anksto ir 2) Tręšimas per lapus. Čia pagrinde kalbama apie tręšimą mikroelementais, o ne NPK. Kas naudojate šias priemones? Teisingesnis klausimas būtų – kodėl dar kas nors nenaudojate šių priemonių? Johno idėja, kurią jis grindžia šimtais mokslinių tyrimų ir dešimtmečiais praktinio darbo, yra tokia: „augalai labiau maitina dirvožemį nei dirvožemis augalus“! Augalas fotosintezės metu sukuria angliavandenius, kurių dalį per šaknis skystu pavidalu išskiria į dirvožemį ir tuo maitina mikroorganizmus – bakterijas, grybelius. Bakterijos suvalgo angliavandenius, jų daug prisiveisia, ir jos augdamos iš dirvos paima mineralus, kurie buvo augalams neprieinamoje formoje. Bakterijų gyvenimas trumpas, jos numiršta ir tie jų iš dirvos paimti mineralai kartu su jų kūneliais tampa puikia maistine medžiaga augalams. Net daug geresne, nei ištirpintos mineralinės trąšos. Tokiu būdu vyksta abipusiai naudingi mainai – augalas maitina angliavandeniais, atgal gauna mineralus. Kaip sustiprinti šį procesą? Geriausia yra padidinti fotosintezės efektyvumą. Johno teigimu, įprastinių pasėlių fotosintezės efektyvumas sudaro tik 15-20% lyginant su jų genetiniu potencialu. Ir galima labai staigiai – per dieną – fotosintezės efektyvumą padidinti 2-3 kartus nupurškus lapus reikiamais mikroelementais. Tiesa, tas efektyvumo padidėjimas netruks labai ilgai ir vėliau reiks pakartotinių purškimų. Johno teigimu, per maždaug 3 metus galima atstatyti ar sukurti tokį bioaktyvų dirvožemį, kad jis pilnai aprūpintų augalus ir daugiau nereiktų įterpinėti jokių trąšų, jokių papildymų, nebent kažkokių mikroelementų, jei jų nėra dirvoje, bet tie papildymai reikštų maždaug gramus kas kelis metus hektarui. Bioaktyvus dirvožemis iš oro fiksuos azotą, iš dirvožemio į augalams prieinamą formą mineralizuos fosforą, kalį ir daug kitų elementų. Johnas daro augalų sulčių tyrimus ir pagal tai nustato, ko trūksta augalams. Tik sulčių tyrimas tą parodo tiksliai. To neparodo nei sudegintų augalų dalių mineralų tyrimas, nei dirvoje esančių mineralų tyrimas. Daugelis mineralų yra dirvoje, bet jie yra neprieinami augalams, dirvos tyrimas gali parodyti didelį geležies ar mangano kiekį, bet jų augalai negalės įsisavinti, nes jie bus per daug oksiduoti, pvz., valentiškumas +4, kai augalai gali įsisavinti tik +2. Ir tokiu atveju galima į dirvą papildomai įnešti daug geležies ar mangano, bet jokio efekto augalų sultyse nebus, nes įnešti elementai iškart oksiduosis ir taps neprieinami augalams. Kokia išeitis? Lapų purškimas chelatine reikiamo mikroelemento forma. Johno teigimu, virš 90% augalų trūksta geležies. Kodėl? Todėl, kad dirvos tapo per daug oksiduotomis, o taip pat blogą įtaką padarė herbicidai, fungicidai ir mineralinės trąšos. Johno teigimu, dabar dažnai blogiau yra ne kokių nors elementų trūkumas, o perteklius. Nes elementai turi panašias savybes ir tarpusavyje konkuruoja, jei kažkurio elemento yra per daug, tai jis labai sumažins kito susijusio elemento įsisavinimą. Augintojai per daug naudoja trąšų, daug naudoja trąšų, kurių trūkumo augalai išvis nejaučia. Johno kompanija pagal augalų sulčių tyrimus nustato, ko trūksta, ko yra per daug ir koreguoja augalų mitybą. Rezultate trąšų naudojimas sumažėja kelis kartus per kelis metus, bet panaudojami inokuliantai ir lapų tręšimas, o derliai išauga bei kartu išauga derliaus sveikumas ir kokybė. Johno teigimu, užtikrinus tinkamą augalų mitybą, jie nebesirgs ir jų nebepuls kenkėjai. Ką galima paminėti lyginant Johno idėjas su jūsų aptarimais? Kažkiek sureikšminate dirvos nejudinimą, bet neskiriate tikslingo dėmesio dirvožemio bioaktyvumui – turbūt mažai naudojate inokuliantus, nesistengiate padidinti fotosintezės aktyvumo, neskiriate dėmesio mikroelementiniam tręšimui per lapus, nesaugote dirvožemio gyvybės nuo neigiamo herbicidų ir fungicidų poveikio. Net tikslingai sistemingai viską darant tai užima kelis metus, o naudojant tik dalį priemonių ir rezultatas bus dalinis. P.S.: https://www.advancingecoag.com/

Nepasakei svarbiausio - natūraliai dirvožemio derlingumą ir sveikumą užtikrina jame gyvenantys mikroorganizmai ir no-till pirmiausia reikalaingas tam, kad dirvožemyje puikiai gyventų daug mikroorganizmų.

Aplink visas savo šilauoges sukaliau pakeltas lysves ir mulčiuoju susmulkintomis sode nugenėtomis šakelėmis. Šitoje foto obelų ir slyvų šakelės.

Turbūt beveik kasmet vienas kitas šilauogių žiedelis prasiskleidžia vasaros pabaigoje ar rudenį. Gal kažkiek keisčiau, kad ir trešnė sumaišė rudenį su pavasariu:

Nežinau kaip pas jus, o pas mane šilauogė nutarė pražysti:

Radau vieninteliame Parko medelyne: https://parko.lt/index.php?route=product/category&path=57_71_151&limit=100 Ten yra ir kitų naujų šilauogių veislių, bet pirkti reikia pasigilinus, nes dalis jų parduodamų veislių yra pietinių šilauogių porūšis, kuris tikriausiai neatlaikys mūsų žiemų. Gautų sodinukų kokybė gera, aš patenkintas. Tiesa, esant galimybei, pirkčiau vyresnius didesnius sodinukus, bet nėra tokios galimybės su naujomis veislėmis, kurios ką tik pradėtos platinti.