Srekas

Močiutė pradėjo įtarinėti, kad anūkėlė sostinėje dirba visai ne kirpėja, po to, kai ji grįžusi trumpų atostogų, pamelžė tris karves per penkias minutes.

Nedeklaruojam, neprivaloma

Kai neturi ką pasakyti, protingas žmogus dažniausiai patyli.
Supirkėją radome, ačiū parašiusiems asmenines žinutes.

Į kaimo sinagogą atvažiuoja mokesčių inspektorius. Ieško prie ko prisikabinti, neranda, klausia:
- Jūs, žydai, kai macus kepat, trupinių lieka, kur trupinius dedat?
- Kaip kur? Kraunam į maišus, siunčiam į miestą, o mums miltų macams atsiunčia.
- O kai jūs, žydai, jarmulkas siūnat, siūlų lieka, kur dedat?
- Kaip kur? Kraunam į maišus, siunčiam į miestą, o mums medžiagos naujoms jarmulkoms atsiunčia.
- O kai apipjaustymus darot, tai kas lieka, irgi į maišus ir į miestą?
- Taip, viršininke.
- Ir ką jums atsiunčia?
- Kaip kada... Dabar, pavyzdžiui, jus atsiuntė.

Į kaimo sinagogą atvažiuoja mokesčių inspektorius. Ieško prie ko prisikabinti, neranda, klausia:
- Jūs, žydai, kai macus kepat, trupinių lieka, kur trupinius dedat?
- Kaip kur? Kraunam į maišus, siunčiam į miestą, o mums miltų macams atsiunčia.
- O kai jūs, žydai, jarmulkas siūnat, siūlų lieka, kur dedat?
- Kaip kur? Kraunam į maišus, siunčiam į miestą, o mums medžiagos naujoms jarmulkoms atsiunčia.
- O kai apipjaustymus darot, tai kas lieka, irgi į maišus ir į miestą?
- Taip, viršininke.
- Ir ką jums atsiunčia?
- Kaip kada... Dabar, pavyzdžiui, jus atsiuntė.

Kalbasi du vyrai:
– Vakar vežiau dukrą į kaimą. Norėjau parodyti, kaip ožys atrodo.
– Kurių galų?
– Kad žinotų, kaip atrodo tikras ožys, nes iš motinos žodžių neteisingai įsivaizduoja.

Stefą pažįstu visą gyvenimą, nuo snarglio laikų. Dabar mums jau po 70 metų. Visada gyvenom tik per kelią viena nuo kitos. Nuo tos dienos, kai kaime įvedė elektrą, turim tradiciją: kuri vėliau atsikeliam, padegaliojam, sumirksim virtuvėj šviesom – atseit, labas.
Anądien žiūriu, žiburys pas Stefą dega, pamirksėjau, bet niekas nemirksi atgal. Po pusvalandžio vėl pamirksėjau. Niekas neatmirksėjo. Šokau į kaliošus, nulekiu- Stefa guli susirietus (kiek ji su savo kompleksija tai gali padaryt), atsikelt negali, raudona visa, spaudimas milžiniškas. Iškviečiau pagelbinę.
Neturėjau sau vietos- prigrasinau, kad jau kai žinos ką, tai skambintų. Ale kur gi… antroj dienoj tik sulaukiau: Stefa jau gyva, dar kelias dienas pabus ligoninėj.
- Atvažiuosiu, Stefute, ko atvežt?- klausiu užjausdama
-Uoj, tik nieko nevežk, aš dar tau pridėsiu visko, parveši man namo. Čia tiek maisto! Pasiimk tarbą didesnę – šaukia į ragelį man Stefa
Matyt Stefos vaikai buvo lankyt. Visi jie be tolko- į motiną, nori pasirodyt, tai amžinai perspaudžia, jau jei net tarbos reikia, tai galima įsivaizduot, kad gerai maisto privežė…. Nu bet Stefa ir pavalganti....
Šeštadienį nusilaužiau nuo palangės amarilį, susukau “Šeimininkėn” ir nuvažiavau pas Stefą. Papasakojau, ką parduotuvėj sutikau, kaip atrodė, nu ir ką ten daug šnekėtis…. Sakau – važiuoju, duok tą savo maistą, kur parvežt reikia. Einam, sako, šaldytuvan. Nu ir patraukėm abi bepliurpdamos koridorium prie šaldytuvo, kur skyriaus ligoniai bendrai sandeliuoja jiems artimųjų atneštą maistą. Stefa beapšnekėdama kažkokią sesutę “su kuodu”, man pridėjo pilną maišą gėrybių. Nu tikrai be tolko- šitiek motinai privešt, 3 vyrai tiek nesuvalgytų: dešrų, indukų su gatavais kotletais, trilitrinį sloiką kažkokių sulčių, sūrių… Iškrauk,- sako Stefa, - man namie.
Rankas ištempiau, kol parvilkau. Parvažiavau, atsirakinau Stefos trobą, atsidariau šaldytuvą ir pradėjau kraut. Bedėdama pastebėjau, kad ant dešros užklijuotas pleistras Vidmantavičienė Marytė, ant kotletų - Janina R., ant sloiko dugnuko užrašyta Jonas Abromavičius...
Skambinu Stefai:
- Tu svetimą maistą man sukrovei tarbon!!!!!
Stefa sako:
- Ne svetimą, o valdišką. Čia visi prieina ir pasiima, ko nori iš to šaldytuvo – nesuprato Stefa.
- Stefa! Neimk daugiau nieko iš to šaldytuvo! Ten žmonės, ką įsideda, tą ir pasiima, pavardės surašytos gi!!!!
- Neimk neimk... – patylėjusi suburbuliavo Stefa. – Kad nėra ką imt, viską tau sudėjau.
Aš be amo stoviu viduryj jos virtuvės, o Stefa toliau varo:
- Dar nuėjau, hajų pakėliau pas seseles, kad šaldytuvas nepapildytas, asortimentas mažas…

Kalbasi du vyrai:
– Vakar vežiau dukrą į kaimą. Norėjau parodyti, kaip ožys atrodo.
– Kurių galų?
– Kad žinotų, kaip atrodo tikras ožys, nes iš motinos žodžių neteisingai įsivaizduoja.

Kalbasi du vyrai:
– Vakar vežiau dukrą į kaimą. Norėjau parodyti, kaip ožys atrodo.
– Kurių galų?
– Kad žinotų, kaip atrodo tikras ožys, nes iš motinos žodžių neteisingai įsivaizduoja.

Na aišku, laimingiausi visi, kad gauna nelegalias pajamas ir VMI, bo viskas ant bliūduko pateikiama.. 
Vyrai, man atsibodo iš metų į metus kartot tą patį - turit n būdų susimažint apmokestinamą pelną ir tuo nesinaudojat. Čiuptelėjo VMI griežčiau už kiaušų, jūs jiems kepurę nukėlėt ir dar prišikt davėt.   Jie neturi jokios teisės reikalaut išimt nuomos sąnaudas iš apskaitos. Yra sutartys, yra mokėjimai. Ir jei VMI pati nesusitvarko su nuomotojais, tai prie ko čia jūs? Man visada tokiu atveju stebuklingai suveikia vienas vienintelis klausimas - "kokio įstatymo pagrindu aš privalau pateikt tokią informaciją". Ir jei jie atras, tada tegul daro kokį operatyvinį patikrinimą, o jūs tvarkingai pateikiat nuomos sutartis. Ir jokių lentukių. Aišku, RC tikrintis jie negali, bo ten pinigai kainuoja. Čia tik mūsų darbo laikas nulinės vertės šokant pagal jų dūdelę. 

O kur ta gera naujiena? Nes tai anei naujiena, nei gerumo čia nėra jokio - jau dabar Mano VMI ir EDS nuolat stringa, neįmanoma pateikti dokumentų, perskaityti gautų, nuolat ir be reikalo siunčiami pertekliniai pranešimai ir priminimai ir t.t. Kas bus, kai "pakabins" visus duomenis? Kokia nauda iš "PSF" projekto, jei jau dabar VMI darbuotojai patys pripažįsta, kad nebus, kas pateiktas deklaracijas peržiūri? O ir su duomenimis FR0600 nesulygins, nes pardavimai eina per kasos aparatus, ne tik per sąskaitas, o pirkimų registre irgi reikia registruoti ne viską (pvz., nereikia kuro čekių). Taipogi formų FR0671 ir FR0672 pildymas reikalauja papildomų išlaidų diegiant papildinius programose (pas mane tai atsieina 260eur+PVM) - nauda kam? Programų platintojams ir prižiūrėtojams. Be abejo, galima pildyti rankyte... kokius 50 ar 100 deklaracijos lapų...
Ne nuo to galo reformos pradedamos, o milijonai eilinįkart bus į vandenį...

Mūsų darbovietėje tokia taisyklė: nusikeikei - meti į taupyklę 10 centų. Pirmadienio rytą susirinkom, vienas darbuotojas tylėjo, tylėjo, po to neiškentė, įmetė į taupyklę 10 eurų ir papasakojo, kaip savaitgalį su uošviene praleido. Išklausėm, susimetėm po 5 eurus, pakomentavom

Mūsų darbovietėje tokia taisyklė: nusikeikei - meti į taupyklę 10 centų. Pirmadienio rytą susirinkom, vienas darbuotojas tylėjo, tylėjo, po to neiškentė, įmetė į taupyklę 10 eurų ir papasakojo, kaip savaitgalį su uošviene praleido. Išklausėm, susimetėm po 5 eurus, pakomentavom

Mūsų darbovietėje tokia taisyklė: nusikeikei - meti į taupyklę 10 centų. Pirmadienio rytą susirinkom, vienas darbuotojas tylėjo, tylėjo, po to neiškentė, įmetė į taupyklę 10 eurų ir papasakojo, kaip savaitgalį su uošviene praleido. Išklausėm, susimetėm po 5 eurus, pakomentavom

Mūsų darbovietėje tokia taisyklė: nusikeikei - meti į taupyklę 10 centų. Pirmadienio rytą susirinkom, vienas darbuotojas tylėjo, tylėjo, po to neiškentė, įmetė į taupyklę 10 eurų ir papasakojo, kaip savaitgalį su uošviene praleido. Išklausėm, susimetėm po 5 eurus, pakomentavom

-Brangusi, tu tapsi tėčiu.
-Tu nėščia???
-Ne, blyn, iš Vatikano skambino.

Žurnalistas klausia ūkininko:
- O kaimynai iš jūsų nevagia?
- Nevagia.
- O kodėl tada prie vištidės padėtas šautuvas?
- Va todėl ir nevagia...

Išties šitoj vietoj įdomiai gaunasi... Nes 2015-06-17 Vyriausybės nutarimu už laikotarpį nuo 2015.01.01. iki 2015.06.30. taikomas iki 2015.06.30. galiojęs einamųjų 2015 metų draudžiamųjų pajamų dydis (431eur/mėn), o nuo 2015.07.01. iki 2015.12.31. - 434eur/mėn. Išeitų 5190eur. Sodra gi 2015-12-21 išleido nutarimą, kad 2015m. draudžiamosios pajamos - 433eur/mėn. Išeitų 5196eur.
Kas LT aukščiau - Sodra ar LR Vyriausybė, pamatysim, kai Sodra priskaičiuos mokesčius

Po to, kai man pasakė, kad mano kiaušų vaizdas primena seną rastamaną, aš nusprendžiau imtis ryžtingų veiksmų ir įsigyti tą depiliacijos kremą, nes ankstesni bandymai nusiskusti nebuvo sėkmingi, be to aš vos nugaros nepribaigiau bandydamas pasiekti sunkiai prieinamas vietas… Aš šiek tiek romantiškas, todėl sugalvojau apdaryti tai žmonos gimtadienio dieną – na, tipo dar viena dovanėlė!

Iš anksto užsakiau tą gelį. Kadangi laikiau save kietu vyru ir maniau, kad visus tuos atsiliepimus rašo kokios nors apgailėtinos ofiso žiurkės…. Ak, mano nelaimės broliai, kaip aš klydau… Aš palaukiau, kol mano antroji pusė nueis miegoti ir metęs užuominą dėl ypatingos staigmenos nuėjau į vonią. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Aš užtepiau gelį ant reikiamų vietų ir pradėjau laukti… Ir sulaukiau labai greitai…

Pradžioje pajutau šilumą, kurią po kelių sekundžių pakeitė stipriausias deginimas ir jausmas, kurį galiu palyginti nebent su tuo jausmu, kai tau staiga užmautų apatinius iš dygliuotos vielos tuo pačiu bandydami pamėtėti tave iki lubų.

Iki to vakaro aš nebuvau itin religingas, tačiau tą akimirką aš galėjau patikėti bet kokiu Dievu, kad tik jis galėtų išgelbėti mane nuo to baisaus deginimo aplink šikynę ir kiaušus. Stengdamasis nenusikąsti sau apatinės lūpos aš bandžiau nusiplauti gelį kriauklėje, tačiau man tik pavyko užkimšti kriauklę kuokštu nuslinkusių plaukų….

Ašarodamas išropojau iš vonios ir nušliaužiau į virtuvę. Vaikščioti jau nelabai galėjau, tad paskutinius metrus iki šaldytuvo teko tiesiogine prasme šliaužti. Atidaręs šaldymo kamerą aš joje radau pakelį ledų, nuplėšiau dangtį ir pakišau ledus po savim… Palengvėjimas buvo fantastiškas, tačiau ledai greitai ištirpo ir pragariškas deginimas grįžo…

Pakelis buvo gan mažas, tad anuso išgelbėti nepavyko… Pradėjau raustis po kameros dėžę, vildamasis rasti bet ką – tačiau akyse jau buvo tiek ašarų, kad mažai ką temačiau… Čiupau pakelį, kuriame, kaip po to sužinojau, buvo šaldyti pupelių daigai, suplėšiau jį stengdamasis padaryti viską kuo tyliau ir nesėkmingai pabandžiau užspausti keletą daigų tarp sėdmenų… Tai nepadėjo, nes panašu, kad gelis pateko į tiesiąją žarną ir jausmas buvo toks, tarsi ten veiktų reaktyvinis variklis…

Tikiuosi kad niekada neteks dar kartą taip žemai nusiristi, tačiau tuo momentu svajojau apie tai, kad virtuvėje atsirastų gėjus senis besmegenis… Vienintelis sprendimas, kurį sugebėjo priimti mano išprotėjusios nuo skausmo smegenys – įsikišti vieną tų daigų ten, iš kur dar neišdygdavo nei vienas augalas…

Deja, išgirdusi keistus garsus ir aimanas, sklindančias iš virtuvės, mano sutuoktinė nusprendė atsikelti ir išsiaiškinti, kas po velnių dedasi. Ją pasitiko įspūdingiausias vaizdas: aš, gulintis ant grindų, atkišęs šikną, per kurią laša braškiniai ledai ir grūdu į save pupeles murmėdamas „O, kaip gi gera“. Tai neabejotinai ją šokiravo ir ji pradėjo rėkti… Aš negirdėjau, kaip ji įėjo, todėl ir pats gerokai peršikau, mano žarnos suspazmavo ir…. daigas… padoriu greičiu… jos pusėn….

Taip, aš suprantu, kad pupelių daigas, kuriuo perdžiama jos pusėn vidurnaktį – tai ne visai tas siurprizas, kurio ji tikėjosi, bei kitą dieną vaikams teko ilgai aiškinti, kas gi nutiko ledams…

Žodžiu, dėka gelio galima netekti ne tik plaukų, bet ir orumo bei savigarbos…

Po to, kai man pasakė, kad mano kiaušų vaizdas primena seną rastamaną, aš nusprendžiau imtis ryžtingų veiksmų ir įsigyti tą depiliacijos kremą, nes ankstesni bandymai nusiskusti nebuvo sėkmingi, be to aš vos nugaros nepribaigiau bandydamas pasiekti sunkiai prieinamas vietas… Aš šiek tiek romantiškas, todėl sugalvojau apdaryti tai žmonos gimtadienio dieną – na, tipo dar viena dovanėlė!

Iš anksto užsakiau tą gelį. Kadangi laikiau save kietu vyru ir maniau, kad visus tuos atsiliepimus rašo kokios nors apgailėtinos ofiso žiurkės…. Ak, mano nelaimės broliai, kaip aš klydau… Aš palaukiau, kol mano antroji pusė nueis miegoti ir metęs užuominą dėl ypatingos staigmenos nuėjau į vonią. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Aš užtepiau gelį ant reikiamų vietų ir pradėjau laukti… Ir sulaukiau labai greitai…

Pradžioje pajutau šilumą, kurią po kelių sekundžių pakeitė stipriausias deginimas ir jausmas, kurį galiu palyginti nebent su tuo jausmu, kai tau staiga užmautų apatinius iš dygliuotos vielos tuo pačiu bandydami pamėtėti tave iki lubų.

Iki to vakaro aš nebuvau itin religingas, tačiau tą akimirką aš galėjau patikėti bet kokiu Dievu, kad tik jis galėtų išgelbėti mane nuo to baisaus deginimo aplink šikynę ir kiaušus. Stengdamasis nenusikąsti sau apatinės lūpos aš bandžiau nusiplauti gelį kriauklėje, tačiau man tik pavyko užkimšti kriauklę kuokštu nuslinkusių plaukų….

Ašarodamas išropojau iš vonios ir nušliaužiau į virtuvę. Vaikščioti jau nelabai galėjau, tad paskutinius metrus iki šaldytuvo teko tiesiogine prasme šliaužti. Atidaręs šaldymo kamerą aš joje radau pakelį ledų, nuplėšiau dangtį ir pakišau ledus po savim… Palengvėjimas buvo fantastiškas, tačiau ledai greitai ištirpo ir pragariškas deginimas grįžo…

Pakelis buvo gan mažas, tad anuso išgelbėti nepavyko… Pradėjau raustis po kameros dėžę, vildamasis rasti bet ką – tačiau akyse jau buvo tiek ašarų, kad mažai ką temačiau… Čiupau pakelį, kuriame, kaip po to sužinojau, buvo šaldyti pupelių daigai, suplėšiau jį stengdamasis padaryti viską kuo tyliau ir nesėkmingai pabandžiau užspausti keletą daigų tarp sėdmenų… Tai nepadėjo, nes panašu, kad gelis pateko į tiesiąją žarną ir jausmas buvo toks, tarsi ten veiktų reaktyvinis variklis…

Tikiuosi kad niekada neteks dar kartą taip žemai nusiristi, tačiau tuo momentu svajojau apie tai, kad virtuvėje atsirastų gėjus senis besmegenis… Vienintelis sprendimas, kurį sugebėjo priimti mano išprotėjusios nuo skausmo smegenys – įsikišti vieną tų daigų ten, iš kur dar neišdygdavo nei vienas augalas…

Deja, išgirdusi keistus garsus ir aimanas, sklindančias iš virtuvės, mano sutuoktinė nusprendė atsikelti ir išsiaiškinti, kas po velnių dedasi. Ją pasitiko įspūdingiausias vaizdas: aš, gulintis ant grindų, atkišęs šikną, per kurią laša braškiniai ledai ir grūdu į save pupeles murmėdamas „O, kaip gi gera“. Tai neabejotinai ją šokiravo ir ji pradėjo rėkti… Aš negirdėjau, kaip ji įėjo, todėl ir pats gerokai peršikau, mano žarnos suspazmavo ir…. daigas… padoriu greičiu… jos pusėn….

Taip, aš suprantu, kad pupelių daigas, kuriuo perdžiama jos pusėn vidurnaktį – tai ne visai tas siurprizas, kurio ji tikėjosi, bei kitą dieną vaikams teko ilgai aiškinti, kas gi nutiko ledams…

Žodžiu, dėka gelio galima netekti ne tik plaukų, bet ir orumo bei savigarbos…

Po to, kai man pasakė, kad mano kiaušų vaizdas primena seną rastamaną, aš nusprendžiau imtis ryžtingų veiksmų ir įsigyti tą depiliacijos kremą, nes ankstesni bandymai nusiskusti nebuvo sėkmingi, be to aš vos nugaros nepribaigiau bandydamas pasiekti sunkiai prieinamas vietas… Aš šiek tiek romantiškas, todėl sugalvojau apdaryti tai žmonos gimtadienio dieną – na, tipo dar viena dovanėlė!

Iš anksto užsakiau tą gelį. Kadangi laikiau save kietu vyru ir maniau, kad visus tuos atsiliepimus rašo kokios nors apgailėtinos ofiso žiurkės…. Ak, mano nelaimės broliai, kaip aš klydau… Aš palaukiau, kol mano antroji pusė nueis miegoti ir metęs užuominą dėl ypatingos staigmenos nuėjau į vonią. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Aš užtepiau gelį ant reikiamų vietų ir pradėjau laukti… Ir sulaukiau labai greitai…

Pradžioje pajutau šilumą, kurią po kelių sekundžių pakeitė stipriausias deginimas ir jausmas, kurį galiu palyginti nebent su tuo jausmu, kai tau staiga užmautų apatinius iš dygliuotos vielos tuo pačiu bandydami pamėtėti tave iki lubų.

Iki to vakaro aš nebuvau itin religingas, tačiau tą akimirką aš galėjau patikėti bet kokiu Dievu, kad tik jis galėtų išgelbėti mane nuo to baisaus deginimo aplink šikynę ir kiaušus. Stengdamasis nenusikąsti sau apatinės lūpos aš bandžiau nusiplauti gelį kriauklėje, tačiau man tik pavyko užkimšti kriauklę kuokštu nuslinkusių plaukų….

Ašarodamas išropojau iš vonios ir nušliaužiau į virtuvę. Vaikščioti jau nelabai galėjau, tad paskutinius metrus iki šaldytuvo teko tiesiogine prasme šliaužti. Atidaręs šaldymo kamerą aš joje radau pakelį ledų, nuplėšiau dangtį ir pakišau ledus po savim… Palengvėjimas buvo fantastiškas, tačiau ledai greitai ištirpo ir pragariškas deginimas grįžo…

Pakelis buvo gan mažas, tad anuso išgelbėti nepavyko… Pradėjau raustis po kameros dėžę, vildamasis rasti bet ką – tačiau akyse jau buvo tiek ašarų, kad mažai ką temačiau… Čiupau pakelį, kuriame, kaip po to sužinojau, buvo šaldyti pupelių daigai, suplėšiau jį stengdamasis padaryti viską kuo tyliau ir nesėkmingai pabandžiau užspausti keletą daigų tarp sėdmenų… Tai nepadėjo, nes panašu, kad gelis pateko į tiesiąją žarną ir jausmas buvo toks, tarsi ten veiktų reaktyvinis variklis…

Tikiuosi kad niekada neteks dar kartą taip žemai nusiristi, tačiau tuo momentu svajojau apie tai, kad virtuvėje atsirastų gėjus senis besmegenis… Vienintelis sprendimas, kurį sugebėjo priimti mano išprotėjusios nuo skausmo smegenys – įsikišti vieną tų daigų ten, iš kur dar neišdygdavo nei vienas augalas…

Deja, išgirdusi keistus garsus ir aimanas, sklindančias iš virtuvės, mano sutuoktinė nusprendė atsikelti ir išsiaiškinti, kas po velnių dedasi. Ją pasitiko įspūdingiausias vaizdas: aš, gulintis ant grindų, atkišęs šikną, per kurią laša braškiniai ledai ir grūdu į save pupeles murmėdamas „O, kaip gi gera“. Tai neabejotinai ją šokiravo ir ji pradėjo rėkti… Aš negirdėjau, kaip ji įėjo, todėl ir pats gerokai peršikau, mano žarnos suspazmavo ir…. daigas… padoriu greičiu… jos pusėn….

Taip, aš suprantu, kad pupelių daigas, kuriuo perdžiama jos pusėn vidurnaktį – tai ne visai tas siurprizas, kurio ji tikėjosi, bei kitą dieną vaikams teko ilgai aiškinti, kas gi nutiko ledams…

Žodžiu, dėka gelio galima netekti ne tik plaukų, bet ir orumo bei savigarbos…

Po to, kai man pasakė, kad mano kiaušų vaizdas primena seną rastamaną, aš nusprendžiau imtis ryžtingų veiksmų ir įsigyti tą depiliacijos kremą, nes ankstesni bandymai nusiskusti nebuvo sėkmingi, be to aš vos nugaros nepribaigiau bandydamas pasiekti sunkiai prieinamas vietas… Aš šiek tiek romantiškas, todėl sugalvojau apdaryti tai žmonos gimtadienio dieną – na, tipo dar viena dovanėlė!

Iš anksto užsakiau tą gelį. Kadangi laikiau save kietu vyru ir maniau, kad visus tuos atsiliepimus rašo kokios nors apgailėtinos ofiso žiurkės…. Ak, mano nelaimės broliai, kaip aš klydau… Aš palaukiau, kol mano antroji pusė nueis miegoti ir metęs užuominą dėl ypatingos staigmenos nuėjau į vonią. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Aš užtepiau gelį ant reikiamų vietų ir pradėjau laukti… Ir sulaukiau labai greitai…

Pradžioje pajutau šilumą, kurią po kelių sekundžių pakeitė stipriausias deginimas ir jausmas, kurį galiu palyginti nebent su tuo jausmu, kai tau staiga užmautų apatinius iš dygliuotos vielos tuo pačiu bandydami pamėtėti tave iki lubų.

Iki to vakaro aš nebuvau itin religingas, tačiau tą akimirką aš galėjau patikėti bet kokiu Dievu, kad tik jis galėtų išgelbėti mane nuo to baisaus deginimo aplink šikynę ir kiaušus. Stengdamasis nenusikąsti sau apatinės lūpos aš bandžiau nusiplauti gelį kriauklėje, tačiau man tik pavyko užkimšti kriauklę kuokštu nuslinkusių plaukų….

Ašarodamas išropojau iš vonios ir nušliaužiau į virtuvę. Vaikščioti jau nelabai galėjau, tad paskutinius metrus iki šaldytuvo teko tiesiogine prasme šliaužti. Atidaręs šaldymo kamerą aš joje radau pakelį ledų, nuplėšiau dangtį ir pakišau ledus po savim… Palengvėjimas buvo fantastiškas, tačiau ledai greitai ištirpo ir pragariškas deginimas grįžo…

Pakelis buvo gan mažas, tad anuso išgelbėti nepavyko… Pradėjau raustis po kameros dėžę, vildamasis rasti bet ką – tačiau akyse jau buvo tiek ašarų, kad mažai ką temačiau… Čiupau pakelį, kuriame, kaip po to sužinojau, buvo šaldyti pupelių daigai, suplėšiau jį stengdamasis padaryti viską kuo tyliau ir nesėkmingai pabandžiau užspausti keletą daigų tarp sėdmenų… Tai nepadėjo, nes panašu, kad gelis pateko į tiesiąją žarną ir jausmas buvo toks, tarsi ten veiktų reaktyvinis variklis…

Tikiuosi kad niekada neteks dar kartą taip žemai nusiristi, tačiau tuo momentu svajojau apie tai, kad virtuvėje atsirastų gėjus senis besmegenis… Vienintelis sprendimas, kurį sugebėjo priimti mano išprotėjusios nuo skausmo smegenys – įsikišti vieną tų daigų ten, iš kur dar neišdygdavo nei vienas augalas…

Deja, išgirdusi keistus garsus ir aimanas, sklindančias iš virtuvės, mano sutuoktinė nusprendė atsikelti ir išsiaiškinti, kas po velnių dedasi. Ją pasitiko įspūdingiausias vaizdas: aš, gulintis ant grindų, atkišęs šikną, per kurią laša braškiniai ledai ir grūdu į save pupeles murmėdamas „O, kaip gi gera“. Tai neabejotinai ją šokiravo ir ji pradėjo rėkti… Aš negirdėjau, kaip ji įėjo, todėl ir pats gerokai peršikau, mano žarnos suspazmavo ir…. daigas… padoriu greičiu… jos pusėn….

Taip, aš suprantu, kad pupelių daigas, kuriuo perdžiama jos pusėn vidurnaktį – tai ne visai tas siurprizas, kurio ji tikėjosi, bei kitą dieną vaikams teko ilgai aiškinti, kas gi nutiko ledams…

Žodžiu, dėka gelio galima netekti ne tik plaukų, bet ir orumo bei savigarbos…

"TV pagalba" dažnai kalba nesąmones, Kažkada skambino ir prašė padovanoti vargstančiai šeimai nedidelę telyčią, kuri mažai ėstų ir duotų daug pieno...

Iš tamsesnių serijos
 
Kada "taikūs pabėgėliai" gegužės mėnesį pamatys gėjų paradą, supras, kad ne tik moteris galima prievartauti... 

Tema vadinasi "Kas jums veda buhalteriją". Forumas specializuotas - žemės ūkio. Vadinasi, kalbame apie ūkininkų arba ŽŪB buhalteriją, o ne apie buhalteriją plačiaja prasme ar mažųjų bendrijų buhalteriją.
 
Esate suaugęs žmogus ir turėtumėte suprasti tokios bendravimo formos, kaip žemės ūkio forumas, specifiką ir jos skirtumą nuo kitų forumų ar tiesiog pokalbių svetainės. Šiame forume, konkrečiai apibrėžtoje temoje, priimta rašyti žinutes, kurios yra įdomios ne keletą minučių ir ypač atskiriems dalyviams, bet komentarus, kurie atitinka temą ir kurie aktualūs didžiajai daugumai narių. Todėl naudoti forumą chat'o tikslais yra draudžiama. Tam jūs galite pasinaudoti asmeninių žinučių rašymo funkcija. "Vėjams" yra atskiras subforumas, ten ir švilpaukit.