Rimvydai, jusu tekstas niekaip neirodo biologiniu preparatu naudos. Galimai sėjomaina ir tarpiniai pasėliai viską padarė. Deja, su tokiu mixu visiškai nėra aišku, kas įtakojo.
Taip pat iš teksto aišku, kad šiai dienai nenaudota npk, gal tik metai-du nenaudota ir viskas eina is rezervų. Klausimų daugiau nei atsakymų. Lieka pasidžiaugti jūsų sėkme
Neiskenciau . Ar jus zmones bent suvokiat ka kalbat . PS pesimistams pakartosiu kad ivedes pries 6 metus biologija , sejomaina ir tarpinius bei seklu dirbima ( visos salygos butinos) sei dienai nenaudoju PK , tik vienas purskimas nuo ligu , jokiu augimo reguliatoriu , N 120-160 . Likutis P pdvigubejo . Kuliu min 8 t . Man graudu girdeti kai laukiama rezultato po metu ar tryju ir dar netaikat pilnos technologijos . Geriau nefilosofotumet jei nesuprantat , protingesni atroditumet .
Na bet prieiname prie tos pačios problemos, aš kaip ūkininkas turiu verstis per galvą, vien dėl to, kad nuomininkas nori gauti daugiau? Sakai viskas brangsta? Tai gal netinkamą investiciją pasinko nuomininkas, arba nesupranta, kad grąža atgaunama per turto prieaugį? Juk jam nė vienais metais nieko daryti nereikia, apart nuomos surinkimo. Perdirbimas - tai ne ūkininkavimas, tai jau pramonės šaka, realiai visi bando prilipdyti prie ūkio, kur reikalingi papildomi resursai tiek finansiniai tiek laiko prasme. Ir aplamai reikia visada išsiskaidydi ūkio veiklas, o ne bendrai viską sumuoti, t.y NT verslas / žemės dirbimas ir t.t. Aš noriu uždirbti iš ūkininkavimo, o jei ir sugalvosiu perdibimą daryti, tai tas visas papildomas pelnas liktų mano kišenėje, juk man visą juodą darbą teks atlikti!
Ne dėja, kryptis kaip ir aiški, bet laukiu patvirtinimo iš grafikų, kad būtų galima tai įgarsinti. O dauguma tikisi to auksinio pasakymo, kada??? Nėra nė vieno, kuris tai žinotų tiksliai, galima matyti tik tendencijas.
Rusai parduoda ir po 50-100e nes neturi kur dėtis. Kaži ar labai būtų motivacijos į kitus metus investuot tokią kainą gaunant? Ateinantys metai yra idealūs modernizacijai ir kitoms ilgalaikėms investicijoms, kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio nelogiškai atrodo. Todėl linkėčiau visiems ramiai atsisėsti, peržiūrėti ilgalaikius tikslus, ko siekiate ir nesiblaškyti dėl vienos duobės jūsų ilgame kelyje - tai ne sprintas, o maratonas!
Ištrauka iš straipsnio savišvietai:
Iš visų Europos Sąjungos šalių tik Austrija ir Graikija šiuo metu netaiko dyzelino akcizo mokesčio lengvatų žemės ūkio produkcijos gamintojams. Kitos šalys kaip pagalbą žemės ūkio produkcijos kaštams mažinti taiko akcizų lengvatas dyzelinui.
Šalių pasirinkimai taikyti akcizus žemės ūkyje ir jų lengvatas yra gana įvairūs. Vienos šalys taiko akcizo mokesčio lengvatas perkant dyzeliną, kitos – suteikia galimybę susigrąžinti sumokėtą akcizo mokestį ar jo dalį.
Pavyzdžiui, Kroatija visai netaiko akcizo mokesčio kurui, naudojamam žemės ūkyje (taip vadinamajam „mėlynajam dyzelinui“. Čekija kompensuoja iki 40 proc. dyzelinio kuro akcizo augalininkystėje, o gyvulininkystėje netgi nuo 40 iki 87 proc. dyzelino akcizo. Tai priklauso nuo gyvulių rūšies ir pan. Estija mažina dyzelino akcizo mokestį savo ūkininkams iki 73 proc. Suomija taip pat taiko mažesnį akcizą dyzelinui, įsigyjamam žemės ūkio darbams, tačiau netaiko jokių papildomų kvotų. Taip elgiasi ir Prancūzija, Tik šiuo atveju reikėtų akcentuoti, kad didesnės akcizo nuolaidos taikomos, kai ūkiai atsižvelgia ir taiko įvairius aplinkosauginius standartus ir inovacijas. Ispanijoje sumažinti akcizo mokesčiai už dyzeliną, naudojamą traktoriams ir žemės ūkio mašinoms: taikomi 96,71 euro už 1 000 litrų, kai įprastas tarifas dyzelinui bendram naudojimui - 331 EUR už 1 000 litrų. Švedijoje ūkininkai gali susigrąžinti iki 99 proc. sumokėto akcizo, sunaudoto traktoriams ir kitai žemės ūkio technikai, taip pat 77 proc. produkcijos džiovinimui sunaudoto dyzelino akcizo.
Europos Sąjungos šalyse šios lengvatos sudaro gana dideles sumas. Pavyzdžiui, mūsų kaimynėje Lenkijoje 2018 m. akcizo, skirto žemės ūkiui, lengvatų apimtis buvo 216 mln. Eur, Italijos ūkininkai dėl šios lengvatos sutaupė 990 mln. Eur per metus.
Lietuvoje akcizas žaliam kurui 60€, įprastam 372€ už toną arba 0.06€ ir 0.372€ už litrą. Gaila, kad nėra daugiau konkrečių skaičių, koks akcizas taikomas kiekvienoje šalyje, nes su procentais ten toks savotiškas skaičių žaismas, manipuliuoti nuomonei.
Man tikrai nerūpi, bet kokia nuomonę formuoja? Tęsiant tavo mintį, ateina iš vmi klapčiukas nuotaikų pasirinkti. Žiūri rašo: "aš pilu, pyliau ir pilsiu". Ta patį pranešimą paskaito šiaip bele koks miesčionas ir pasakoja kitiem, kad tie visai išpyzdėję, ne tik kad pigiau pilas, bet dar ir tyčojas is sistemos.
Išmetė šian rekamą "Staiga paspaudęs speigas kelia nerimą ūkininkams: Sinoptikai kai kur prognozuoja net 20 laipsnių šaltį". Paspaudi ant nuorodos, 80 proc. komentarų, kad vėl jiems negerai kažkas. Na toks bejėgiškumo jausmas. Kodėl negalima apsieiti be to nuolatinio aukos vaidmens?
Kur link lenkiu. Negana to, kad visuomenė jau turi negatyvią nuomonę apie žemdirbius (mano subjektyvia nuomone), tai eilinį karta esame pasipikinę, kad blogina mūsų salygas ir padaro lygias su kitais. Ne padaro blogesnes, bet sulygina. Ką tai duoda? Juk tiesiog važinėsime darbo reikalais su baltu kuru. kaip važinėja įmonės, kaip važinėja žmonės, kurie gauna minimalkę. Taip, yra niuansų su kokiais daržovių augintojais ar pan, bet nėra universalių sprendimų ir išimtys tik griauna taisykles.
Reikia priimti realybę, kad kuo toliau, tuo mažiau lengvatų bus ir tai yra neišvengiama. Tokia yra prezidento pozicija, tokia galimai bus ir naujos valdžios pozicija. Ir baisiausia ateityje (kai mokesčius sulygins su samdomo darbuotojo).
„Labas, Vaciau, a dar, žalty, miegi?“ – skardus Aniceto Mažeikos balsas nugriaudėjo per visą gryčią taip stipriai, kad net suvirpėjo langai.
„Ne, tamsta burtininke, nemiegu, biški tik šiaip snūstelt pagriuvau“ - sunkiai besiorientuodamas aplinkoj, pašokęs iš sukuisto guolio puoliau ant šono šukuot susivėlusius plaukus ir iš bakenbardų krapštyt sudžiuvusią miežinę košę, kuria vakar užkandom šlykščią Šimkiuko arielką. „Ai, Anicetai, čia tu.... B****, burtininkus kažkokius sapnavau. Baisiai tikroviškas sapnas. Nemiegojau žinok, tik snaudžiau“
„Kaži kaži“ – nusišypsojo į ūsą Anicetas. „Kiaulės tavo kaip velniai žviegia. Matyt dar nešertos nuo ryto?“
„b**** į šikną tom kiaulėm. Jos estradinės dainos konkursui ruošias“ - burtelėjau prilaikydamas nuo per staigių judesių apsisukusią galvą. Rūkas nuo akių pamažu ėmė slinkt, ėmiau suprast kuriam esu pasaulyje, tad apsidairiau - jei ne ant stalo pūpsantis miežinės košės katilas, keli ant grindų snūduriuojantys rauginti agurkai ir lygtai biški privemtas gryčios kampas, chuj pasakytum, kad vakar čia nauja Šimkiuko skalbimo mašina buvo laistoma. Suėmė visus taip pasiutusiai greit, kad nei padainuot, nei susimušt, nei ką kitą gero ir smagaus nuveikt spėjom... Teisybę, sakant, užmigau net kairio kaliošo nusiaut nesuspėjęs.
„Pyzdon tokius laistymus, ir tokią garbačiovinę arielką. Musėt bledyna iš kokio deguto varyta, kad taip visus išguldė. Kaip kokia denatūra... “ – laižydamas sukepusias lūpas suburbėjau sau po nosim.
„Kokiais tu čia vėjais nuo labo ryto?“ – čia pat pasisukęs į Anicetą paklausiau. „Kaip bliacha įėjai?“
„Tai kad durys praviros, Vaciau, buvo. Smagus čia balius, matau, vakar vyko, prie gonkos visi serbentai išgulėti.“
„Šuns birka, o ne balius“ – atsidusau.
„Aš su prastom naujienom, Vaceli“ – prisėdęs ant taburetės tarstelėjo Anicetas. „Dėdės Jurgio nebėr... Amžiną atilsi...“
„Vaje... Kaip?“
„Paprastai... pavalgė pietum virtienių su varške, atsigėrė raugintos sulos, užmigo ir užmigo... Su visam, kaip sakant...“
„Nu tu matai... amžinatilsį...“ – atsidusau akimis bėgiodamas po kambarį ir ieškodamas rendelio vandeniui iš kibiro pasisemt. Jaučiau, kad jei tuoj pat neatsigersiu, prisijungsiu prie dėdės Jurgio.
Teisybę sakant, dėdė Jurgis man nebuvo dėdė. Šiaip kažkoks tolimas giminaitis, devintas vanduo nuo kisieliaus, kaip sakoma. Bet mano tėvukas su juo gerai sueidavo, nuo mažų dienų jį buvau įpratęs vadint dėde, tad taip visą laik ir vadinau. Geraširdis, meniškos dūšios žmogelis ans buvo, bet truputį čiūdnas. Gal dėl tokio užgimimo, o gal karo metu patirtos kontūzijos, smarkiau išgėrus karts nuo karto užplaukdavo dėdei Jurgiui lengvi debesėliai. Sykį per Jonines užpylęs, pamenu, čiupo po pažastim armoniką ir išėjo laukais grodamas. Grįžo po trijų dienų, be batų, armonikos ir poros priekinių dantų. b**** žino, kur bastėsi ir ką veikė. Niekam nei aiškinosi, nei pasakojo. Tiesiog grįžęs pavalgė ir lyg niekur nieko, pasiėmęs dalgį, išėjo papjaut triušiams pienių. Nieko nuostabaus, kad jo žmona Adelė kaip įmanydama stengėsi dėdę Jurgį nuo arielkos laikyt kuo atokiau. Bet per ilgą gyvenimą nutiko visko. Tai žiūrėk baliuj prie stalo besėdėdamas ans kokios garbios moteriškės mandagiai paprašo duot pūkuotukę pačiupyt, tai šiaip kokias nedideles muštynes be aiškios priežasties sukelia...
*****
Į Liolius, į pagrabą nusigavau tik gerokai vakarop, nes nuo tos bledynos Šimkiuko arielkos taip traukė prie žėmės, kad iki pat pietų pratįsojau lovoj. Teisybę sakant, ir ten nuvykus savijauta tebebuvo smarkiai pizdavota. Pareiškęs tetai Adelei užuojautą, kiek leido sveikata , pakiurksojau prie nabašniko ir po kurio laiko patraukiau lauk parūkyt. Tarpdury teta Adelė čiupo mane už parankės:
„Vaciuk, Jezusmarija, matau kaip tu pergyveni dėl amžinatilsį Jurgelio. Visas perbalęs, iš veido iškritęs, susisukęs. Einam į kamarą, įpilsiu čierkelę nuo nervų“
„Įpilk, tetule, jei turi. Taip širdį spaudžia, net kvėpuot sunku. Gal biškį venas praplės, atpalaiduos“ – susuokiau nutaisęs graudulingą balsą. Patraukėm į kamarą.
„O, pagaliau, nuo krūtinės sunkumą lyg su ranka nuėmė“ – užkąsdamas raugintu agurku trečią čierką tariau tetulei. „Va, uždarykit, palikit likusią giedorkom, kad balsai labiau susiderintų ir nežviegtų kaip mano kiaulės šį rytą“...
Akyse tikrai prašviesėjo, pradėjom kalbėtis. Teta Adelė ėmė pasakot, kad paskutiniu metu prieš smertį jos Jurgis pasidarė visai keistas. Kone kasdien nuo pat ryto šliauždavo į savo dirbtuvėles, ir ten užsidaręs kiauras dienas iš medžio droždavo visokius balbokus.
„Kai užklausdavau, ką ans ten tiek drožia, atsakydavo, kad aš per durna ir nesuprasiu. Sykį lyg ir užsiminė, kad dievus kažkokius. Bet, eik tu Vaciau, kokie ten dievai... Nei tai kaliausės, nei tai velniai. Balbokai kažkokie ir tiek... Paskui vieną dieną jais visą kiemą apstatė. Ir uždraudė iš vietos pajudint. Aš tai mysliju, kad prieš smertį matyt vargšui Dievas protą atėmė... Ech..“
„Tai jau tikrai“ – pritariamai linktelėjau. Galvoje ėmė suktis mintis apie ketvirtą čierką.
„Ai! Bliacha, nuo tų liūdnų kalbų ir vėl kažkoks akmuo krūtinę užspaudė. Aš dar vieną paimsiu“ – tariau tiesdamas ranką butelio link. „Užteks giedorkom dar vistiek.“
„Imk, Vaceli, imk. Turiu dar daug butelkų pasizapasijus.“
Ir čia tetulė išdavė savo mažytę paslaptį... Kadangi stojus Gorbačiovui reikalai su valstybine arielka pasidarė pizdavoti, Adelė, vos tik atsirasdavo proga, vilko ją namo. Nes dalykas svarbus, ir nežinai gi žmogus, kiek ir kada jo prireiks. Žinodama, kad dėdei Jurgiui nuo jos užeina prietemos, įsirengė slaptavietę, kurioj ir suslėpė visą lobį.
„Iš viso trisdešimt du butelius pakavojus turiu ten. Šitas, trisdešimt trečias nebetilpo, tai savo pasoginėj skrynioj laikiau. Tai va, rytoj želauniems pietums užteks tikrai. Ir liks dar.“
Išgirdęs tokią žinią net švilptelėjau iš nuostabos.
„Ir dėdė neužtiko slėptuvės?“ – vis dar negalėdamas patikėt paklausiau.
„Ne. Vis patikrindavau. Visi buteliai vietoj, pilni.“
Organizmas jau senokai bebuvo gavęs valstybinės. Pajutau, kad vien nuo minties apie trisdešimt du butelius krūtinę užplūdo kaži kokia maloni šiluma. Pagerėjusia sveikata ir nuotaika patraukiau atgal prie nabašniko....
*****
Palaidojom dėdę Jurgį gražiai, taip kaip ir pridera. Kartu su Anicetu prikirtę beržiukų papuošėm į paskutinę kelionę dėdę vežusį gaziką, iš jo paskos ėję dūdoriai grojo taip nuoširdžiai, kad ašara riedėjo net atsitiktiniams laidotuvių procesiją stebėjusiems praeiviams... Žodžiu, liko tik paskutinis dalykas – želauni pietūs.
Po laidotuvių giminių, draugų ir šiaip visokių už dyką norinčių išgert bybių prisirinko pilna gryčia. Nerimastingai skaičiuodamas juos ėmiau galvot, kad padlos tikriausia nujaučia apie tetos Adelės lobį, ir kad būtent ta nuojauta, o ne didelė pagarba amžinatilsį dėdei anuos čia atviliojo.
Per didelius vargus, šiaip ne taip, visi kaip silkės susispaudėm už stalo, ir atrodė jau būt galima pradėt kalbėt poterius, bet... trūko tetos Adelės. Po keleto nerimastingų laukimo minučių, nujausdamas kažką negerą, pakilau nuo stalo ir išslinkau laukan. Radau tetą kamaroj, klūpinčią prie išrikiuotų trisdešimt dviejų butelių valstybinės.
„Ot pyzda senis, ot kad užtaisė... ot žaltys...“ – pasikūkčiodama aimanavo ji...
Puoliau klaust kas nutiko. Teta padavė man kažkokį lapelį ir vargais negalais, vos gaudydama kvapą, apipasakojo visą situaciją.
„O tu jobtvaimat, o čia tai bėda...“ - nevalingai riktelėjau išklausęs pasakojimą. Pajutau, kad nuo padėties siaubingumo rankų plaukai atsistojo piestu. Priklaupiau prie butelių ir žiūrėjau į tai juos, tai į lapelį, nežinodamas nei ką daryt, nei ką pasakyt...
Nušvitimas atėjo staiga.
„Nepergyvenk, teta, viską tuoj sutvarkysiu. Nešk ant stalo butelius, aš tuoj ateisiu. Poterių be manęs nepradėkit! Ir pasakykit šeimininkėm, kad dar palauktų su karštu“
Teta Adelė, matyt pati sunkiai suvokdama ką daro, klusniai prisikrovė glėbį butelių ir nukrypavo vidun. Tuo tarpu aš žaibo greitumu aplėkiau sodybą, surinkau dėdės drožtus balbokus, prisigrūdau kibirą trupučiu dyzeliu apšlakstytų šiaudų, pasičiupau krūvą žvakių, prie butelių tetos rastą popiergalį ir apsigaubiau užuolaida. Apsirūpinęs patraukiau vidun. Mane išvydę troškulio ir alkio kankinami susirinkusieji lengviau atsiduso.
„Brangūs giminės, artimieji, draugai ir kaimynai. Brangūs susirinkusieji“ – vos įvirtęs kambarin garsiai pradėjau. „Galbūt ne visi mane pažįstat, tad prisistatysiu - esu Vacys Maslionka, artimas velionio giminaitis. Susirinkome čia dar kartą atsisveikinti su mūsų visų mylimu ir gerbiamu amžiną atilsį Jurgiu. Tačiau... Jūs jau tikriausia matėt, kad jo žmona Adelė atėjo į kambarį ašarotu veidu... Amžiną atilsį Jurgis paliko užrašytą paskutinį, priešmirtinį savo norą. Jis gali pasirodyti keistas, bet velionio valią reikia įgyvendinti... Daugumai jūsų tikriausia ne paslaptis, kad velionis paskutiniu metu buvo įtikėjęs į senovinius dievus ir juos garbino... Tad, žinokit, ir paskutinis jo noras yra jam skirtus gedulingus pietus palaiminti taip, kaip juos laimindavo žyniai senovėje“
Susirinkusieji, nieko nesuprasdami ėmė žvalgytis viens į kitą, o aš kibau į darbą. Užtraukiau užuolaidas, išdalinau žvakes, jas uždegiau, kambario kampe pastačiau kibirą su šiaudais. Jį pakūręs, pasišviesdamas sau panosėj žvake vis garsiau ir garsiau iš lapelio pradėjau skaityti maldą:
„Uairėgši asiv akleira o suj sovruk abad tikreg inednav ! Uairėgši asiv akleira o suj sovruk abad tikreg inednav ! “
Senųjų dievų garbinimo kalbos nemokėjau, tad pirmi pakartojimai gavos su užsikirtimais. Bet netrukus įsivažiavau, ir ėmiau melstis vis sklandžiau ir sklandžiau, vis garsiau ir garsiau. Gryčia ėmė pildytis smilkstančių šiaudų dūmais, visi su žvakėm rankose stovėjo subybėję iš baimės ir nuostabos. Nusprendęs, kad pasirodymas baigtas, įjungiau šviesą. Lyg pagal užsakymą, jungiant viena iš liustroj buvusių lempučių sprogo... Pradaręs duris pakviečiau šeimininkes nešt karštą.
Gedulingi pietūs vyko visiškoje tyloje, visi valgė nepratardami nė žodžio. Nurijęs kelis kotleto kąsnius nusprendžiau, kad atėjo metas arielkai.
„Vyrai, papilstykit“ – nukorkuodamas vieną butelį kreipiausi į stalo kolegas. Raginimas buvo išgirstas. Ir tai buvo suprantama – po tokio mano pasirodymo atpalaiduot nervus norėjos visiems.
„Nu, už amžinatilsį Jurgį“ – paraginau ir užsiverčiau čierką. Visi padarė tą patį...
Po sekundės gedinčiųjų veidus perkreipė nuostaba.
„k***, vondou“ – nusistebėjo kažkoks tai ūsuotas dėdės giminaitis. Atėjo metas antrai mano pasirodymo daliai.
„Ale tikrai!”- vaidindamas nustebusį ėmiau apžiūrinėt savo čierkelę. „Gerbiamieji, ar jūs suprantat kas ką tik nutiko? Ar suprantat? Dėdė Jurgis, visą gyvenimą kentėjęs nuo velnio lašų, norėjo, kad paskutiniai jo garbei skirti pietūs būtų be arielkos! Jis paliko mums senobinį užkeikimą. Ar jūs suprantat? Kristus pavertė vandenį į vyną. O mes pavertėm arielką į vandenį. Štai kur galia! Štai kur žygdarbis!”
Išrėkęs ugningą kalbą pajutau, kaip dar kartą į mane susmigo nuostabos kupini žvilgsniai. Situacija buvo pizdavota ir keista. Kurviškai norėjosi kalt stiklinę arielkos. Bet jos nebuvo. Buvo tik vanduo….
********
Tokia vat keista ir mistiška istorija nutiko man vieną sykį Lioliuose. Norit ja tikėkit, norit netikėkit. Bet, žinokit, religingesni žmonės tose apylinkėse kartais dar prisimena tą nutikimą ir vadina jį želaunų pietų stebuklu.... Nors, teisybę sakant, stebuklo tai ten nebuvo jokio... Mat iš tiesų tai nutiko taip, kad dėdė Jurgis vieną dieną aptiko žmonos slėptuvę ir pamažu, niekur neskubėdamas, ištiūtino visą ten sukavotą arielką. Dėdė buvo gabus ir nedurnas žmogelis, tad meistriškai nukorkavęs ir ištušinęs butelius, juos užpildė vandeniu ir taip pat meistriškai užkorkavo. O kai visą lobį užbaigė pakeisti vandeniu, paliko ten raštelį žmonai kurį ir perskaičiau to spiritizmo seanso metu. Tiesa, kad būt įspūdingiau, žodžius skaičiau iš antro galo...
Įpisus, kaip jau sakiau, dėdei neretai užplaukdavo debesėliai. Tad nieko labai nuostabaus, kad kol išpampo trisdešimt du butelius valstybinės, Jurgis pridrožė pilną kiemą kaži kokių balbokų, kuriuos pavadino dievais. Kai šitą dalyką man per pakasynas pasakė kamaroj prie išrikiuotų butelių klūpanti teta Adelė, ėmiau sukt galvą, kaip čia išsigelbėt iš nemalonios situacijos. Ir kažkaip netyčia prisiminiau sapną apie burtininkus, kurį susapnavau pririjęs su Šimkiuku techninio spirito. Tad ir suvaidinau.... Tai va...
Pabaigai norėčiau pasveikint mus visus ir mūsų garbią valdžią pasiekus reikšmingą pergalę kovoje su pijokystėm. Dabar mes, kaimo žmonės, tai tikrai nustosim gert. Tikrai tikrai. Sakau tai kaip žmogus, vienu mostu pavertęs arielką vandeniu. Nustosim ir eisim drožt medinių baibokų, pinti vyžų, siūt tautinių kostiumų ir šokt apie laužus. Rokenrolui mieste gal ir pizė. Rokenrolas kaime – tęsis!
ir dar pasakykite, spartuoliai startuoliai, kad gismeteo svetainėje orus sekate čia neaišku kas bus po dviejų ar trijų parų, o įžvalgos daromos dviems savaitėmis į priekį tikrai negadysiu laukų ir technikos kol normaliau nepradžius. Kaip sakoma, ateis laikas - bus ir vaikas
Nieko nepakeisim, guodzia tik kad rusijos pusej prognoze nerodo -20, kadangi vejas is rytu laikysis tik pora dienu, nemanau, kad kam nors labai pakenks. Manau spustels iki kokiu - 16 nedaugiau.
Taigi visi laikom kumscius ir tikimes jog viskas bus ok
Up, ka tik vejas pasikeite, ritys stos iki penktadienio, slegis kintantis vis dar, tai reiskia, kad kolkas nenusistoves pastovus saltis, nakti vejas silpnas, palanku debesims. O isesmes tai tik dar karta irodo, kad tai tik prognoze, - 20 tikrai nematau simptomu kad stotu
sveiki,
Simet sejau zirnius i priesmelius - smelius, daviau 300kg/ha NPK 5-15-25 +12S, herbicidas MCPA, sejos data berods balandzio 11d. Viskas buvo grazu iki birzelio pabaigos. Nuo Joniniu nebelijo beveik iki javapjutes. Derlius 1,1t/ha uzskaitomo. UZ 10km pas pazistamus ukius jaurazemiuose stabiliai biro ne maziau 4t/ha.
Sesiu vistiek pavasari, mano manymu reiketu ivertinti bioazoto nauda, priesseli ir kita.
