Biesas

Kaip sekasi žiemavot su nipelinėm girdyklom? Ar į girdymo sistemą eina tik vanduo? Kaip šalinamas turinys iš po grotelinių grindų? Kaip "Holm laue" atpažysta eriukus ar tik jie vieninteliai turi priėimą? ... afigiet kiek klausmų turiu net nesmagu rašyt
Žiauriai faina būtų gyvai apžiūrėt

Vaizdeliai

Karve, kaip Tu gali žinoti, kas yra aišku Arkliui?

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

o mane mokinti žmonės mokino, kad sistema niekada "negriūna" ....
Sistema tik pati pakeičia funkcines aplinkybių sąlygas. Taip sakant, imituojama regeneraciją.
O kaip mes - ūkininkai ta situacija pasinaudosime ir prisitaikysime. Tai tik mūsų reikalas.
Man asmeniškai labai svarbu, kad ekonominės izoliacijos nebūtų, o ant viso kito galima "tapšnoti"

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

Karve, kaip Tu gali žinoti, kas yra aišku Arkliui?

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

Karve, kaip Tu gali žinoti, kas yra aišku Arkliui?

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

ok. ryt bus.

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

Aš ne filosofas. Aš - optimistas. O tavo atžvilgiu aš esu opozicijoje.

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

Dzionis nuleke kaip strina per lauka... Keisas,- o ka, kas gi pavys ta stirna, ir jei lenkiu fenda, galima isivaizduot kaip toli atsilikes butu pusbrolis hollandas... Fendas,- na ir kas, vistiek mano migtukai patys graziausi...

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

na štai ir užkandau. Ačiū Dievui ir palankioms aplinkybėms, kad galiu šiuo malonumu mėgautis.
Apie ką aš norėjau parašyti? Na tarkim, kad ir apie tai:
Gerą dešimtmetį skaitau forumą. Stebiu ūkininkų ir ūkių evoliucijos raidą. Kreivė kaip kilo aukštyn, taip kyla ir šiandien.
Žvelgdamas į save, kolegas ir Lietuvos ūkio raidos istoriją nuo baudžiavos pabaigos laikų. T.y. 1863m. Ūkininkai dabar išgyvena švytintį aukso amžių. Tad su tuo reiškiniu visus jus nuoširdžiai ir sveikinu.
Bet per tą, dešimtmetį forumo skaitymo laikotarpį, niekada nepreskaičiau nieko panašaus į tai, kad bent vienas prakutęs šimtininkas, pustūkstantiniokas, ar koks multitūkstantinis ūkininkas imtų ir parašytų:
- Vyrai, man jau gana žemių. Dabar statysiu, o pastatęs išlaikysiu našlaičių vaikų namus!!! Na kad mažieji bėduliai ramybės ir šilumos ant tvarto ar šulinio dugne neieškotų.
Na lenkiu prie to, ką darė ponai Plechavičiai, Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Giedraičiai. Jie statė bažnyčias, išlaikė vienuolynus ( vienuolynai tuo metu buvo stiprūs švietimo sistemos plėtotojai ) bet mūsų laikais užtektų ir namelių vaikučiams, kurie augtų darnoje su gamta ir dvasioje su meile žemei ir darbui.
Tai klausiu dar kartą, nuo kelinto HA pasidaro gana? Nuo kada galima pradėti statyti vaikų namus?
O dabar apie ekonomiką ir kas, kur, kada ir ką sumažins.
Kaip žinia, rimtesni ir praktiškesni stipresnių vakarų šalių ekonomikos tyrinėjimai atsiskleidė ne bet kada o tamsiuosiuose vidurmažiuose. Pirmieji buvo fiziokratai o vėliau prisijungė ir juos kritikavo merkantilistai.
Gal ne visiems įdomu kaip jie atsirado, bet turi būti įdomu ir ateičiai naudinga žinoti, ką teigė tiek vieni ir kiti.
Tai va, niekas nežino kodėl, net ir savo prigimtimi nelabai artimam ekonomikai, šovė tokia mintis prancūzui - Pjierui Samueliui Diupontui. Nuo jo ir kilo fiziokratų judėjimas. Tai va, p. Pjieras sumąstė, kad visa valstybės ūkio ašis sukasi apie žemės ūkį ir apie apie Dievo valią! ( juk viduramžiai ) 
Jis teigė, kad ūkininkas iš žemės paima "pradą" kuri naudoja tolimesnė ekonomika ( perdirbėjai ir paskutinė grandis - vrtotojai ) ir ciklu apsisukusi žū produkcija grįžta atgal pas ūkininką su pinigine verte. Todėl reikia remti valstybiniu mąstu žemės ūkio veiklą ir jos privačią nuosavybę. Nes tai turtina valstybę.
Nieko stipraus jis daugiau ekonomikos mokslui nepateikė, bet baudžiavai ir vergovei tai buvo vilties spindulys. Bet jis suformulavo pakankamai aiškią tvarką ir dėsningumų raidą. Atskyrė privatinę nuosavybę kaip prioritetinį įrankį.
Diuponto mintis gyva ir šiais laikais. Visų šalių ekonomikos tą pateisina ir taiko. Remia subsidijomis savo žemės ūkį. Niekas nuo viduramžių nepakito. Žemės ūkis tapo yra ir bus šalies ekonominio vystymosi atskaitos taškas. Savo žemės ūkio rėmimo panaikinimas ekonomikoje reiškia - svetimos ekonomikos ir jos žemės ūkio rėmimą.
Tą suvokė merkantilistai. A. Smitas. Jis kritikavo nemažai Diupontą. Tai buvo priešinga filosofija fiziokratams. Bet Smitas akcentavo prioritetą žemės ūkiui bei rėmė eksporto augimą o importą vertino kaip neigiamybę.
Vėlesniu laikotarpiu ekonomikos mokslas stiprėjo ir plėtėsi savo apimtimi. Bet jo paraštėse ir pasąmonėje šių dviejų judėjimų dvasia liko.
Todėl, kiekvienas turite teisę su nuosavybe elgtis kaip tinkamas, bent jau kol kas.
O išmokos dingti negali. Jos gali transformuotis, teleportuotis ar paprasčiausiai kisti į kitą formą. Bet jos išliks. Be jų niekaip.
( pamenate, kaip SSSR nurašinėdavo penkmečio pabaigoje skolas šalies ūkiui. tai buvo ne kas kitą o tam tikros formos ūkio subsidija )
Linkiu sau ir jums, tegu purto krizės, sproginėja ekonomikos burbulai, ( bet tik ne parako ar urano užtaisai ) mes darbo turėsime visada, nes streso metu žmogus valgo daugiau
 

aha, tuoj pavalgysiu ir atsakymą parašysiu, kurį administratoriai galės į naują temą perkelti. p.s. senai tokios mintys galvą kankina, tinginys buvo viešai išsilieti.

Traiškytas/skaldytas miksas avižos + miežiai + kviečiai + žirniai + kukurūzai + premiksas
Normos:
2-3 sav. prieš kergimą 200 gr aviai.
Prieš ėriavimasį:
8-6 sav. 200 gr.
5-4 sav. 300 gr.
3-2 sav. 400 gr.
1 sav. 500 gr.
Žindančioms 500 gr. iki nujunkymo.