Kaip prasidėjo krizė, tai būdavo ateina nemažai darbo ieškot, bet kai sužinodavo, kad reiks dirbt, ne tik atlyginimą ateit pasiimt, tuo ir baigdavosi. Dabar jau keli metai niekas neateina, tai net nėra kam tos didesnės algos pasiūlyti. Susirandi kokį, tai net bačkos nesugeba normaliai nuvežt į laukus.
Sąlygos darbuotojam manau geros sukurtos, švenčiami gimtadieniai, vasarą prie jūros nuvežami, žiemą į spa, šiemet kelis išsiuntėm į turkiją, atlyginimai mokami visada laiku, geriau jau tiekėjas palauks kelias dienas, nei darbuotojas.
Bet visa tai juos išlepina, dabar pastebėjau, kad ne man dirba, o sau, ateina, prasitrina dieną ir namo. Padarom susirinkimą, gauna pylos ir vėl normaliai dirba.
Sakyčiau reikia mokėt, kiek žmogus nusipelno, o ne kiek stafkė yra, tą planuojam savo ūkyje praktikuoti, numesti algas iki minimumo ir kas norės, tas užsidirbs daugiau.
Pradėjus taikyt nuoskaitas, situaciją kiek pasikeitė į gerąją pusę.
P.s. žemės ūkyje didžiausia problema, kad mažos supirkimo kainos ir nėra kam dirbt
kas dėl jaunimo, tai jei vietinis, gal jiem gėda prieš draugus, mol pas fermerį dirbi, o užsieny, draugai nemato, tai gali paršiukam kiaušus pjaustyt.