Gyvename labai įdomu laikotarpį. Kuris duos daug gerų pamokų tiek miestiečiams, tiek ir ūkininkams. Svarbiausia-padaryti teisingas išvadas.
Tik, deja, turiu pastebėti, kad ūkininkai vis dar nedaro tų išvadų. Darau prielaidą, kad jie arba jau ant tiek įstumti į kampą, kad visaip (tame tarpe ir meluojant) bando išsisukinėti, arba tiesiog nelabai suvokia situacijos ir ką daryti.
Šiandien turėjau pakankamai įdomią turnė po Suvalkiją. Su vietiniais lankėme skolininkus. Kažkaip įstrigo vienas pienininkas. Prisiskolinęs, vėluojantis ir t.t. Keletas kreditorių. Vienam bankeliui įkeistas ūkis, kitam-technika. Nemoka. Nelabai nori ir šnekėtis. Buvom ant jo pikti. Kadangi mūsų paskola labai gerai apdrausta, svartytas variantas ir paskolos nutraukimo su visomis su tuo išplaukiančiomis pasekmėmis. Nuvažiavom. Ūkio tvarka padarė labai gerą įspūdį. pasišnekėjom. Na, dėjo valdžią, perdirbėjus į šuns dienas. Taip pat ir kitą bankelį. Apie paskolų restruktūrizavimą net nešneka, nes nelabai supranta, kas tai yra. O faktas, kad pinigų už pieną abiems bankeliams neužtenka. Vadinasi, didelė tikimybė, kad vienam iš jų trūks kantrybė. Peržiūrėjome visas paskolų sutartis. radome vietų, kaip galima sumažinti mokėjimus, jei anas bankelis sutiks irgi palengvinti mokėjimus. Malonus sutapimas, kad su to bankelio valdytoju kazkada kartu dirbome. Dar maloniau, kad jo telefona radau savo mobilkoje. Susiskambinome, susitikome, išgėrėme kavos ir sudėliojome planą, ką kiekvienas bankelis turi padaryti, kad išgelbėti (tikrąją žodžių prasme) šį ūkininką bei palaikyti nuolatinį kontaktą.
Reziumė: suprantu, kad laikai ypatingai sunkūs. Tačiau šnekėtis būtina. Jei ūkininkas slėpsis ir nesišnekės, bus problemų. Ir nemažų.
Turbūt tai ne kartą esu sakęs ir rašęs, tačiau kartojimas-mokslų motina. O šis pavyzdys-dar vienas įrodymas, kad bankroto galima išvengti.