Labiausiai skyresi tuo kad vieni vaksciojo diena o kiti nakty. O del to kentejo eiliniai gyventojai. Itariu kad skrodima gyvam zmogui mokejo atlikti ir vieni ir kiti "tevynes" vardu.
Ukininkauju nuo 2000m tada buvo tik kaimo remimo fondai daugiau nieko ,dirbau pelno buvo,daugelis yra juokdariai nori nieko zemei neduot o pelno gaut 300% taip nebuna,man dabar daug geriau,pelno yra,pragyvent galiu,ukininkaut apsimoka,neberaudokit kad jau taip blogai,kam tada isviso dirbat,nebedirbkit kad taip blogai,zinokit metu visokiu buna geru ir blogesniu
Nu kiek zinau tai tie su pilnais kiemais technikos nelabai atostogauja ir dar namie nemiega- suka galvas kaip rast darbininka, kaip nauja traktora nupirkt, kaip boksta pasistatyt, tai vel ka, o dar visoki idiotiski valdzios reikalavimai norint gaut paramas ir t.t. Zodziu nesibaigentis uzburtas ratas. Dauk visko, ir vistiek maza, vistiek nera laisves ..
Sauliau čia ir prasideda "kurs maladova baitca".iš pradžiu pasidarykite tyrimus pasidarius juos pradedi laikytis kažkokiu tai kanonu.Kažkas nesigauna atsiranda daugiau klausimu tada prasideda purškiai magnio sulfata - ne, o reikėjo,- kaip reikėjo,juk dešimt kartu didesnė norma yra žemėje.Vis tiek reikėjo nes buvo atitnkamos meteo sąlygos dėl kuriu augalas nepasiėmė magnio.ir taip toliau ir panašiai......... . Kartais pagalvoji kad laimingi tie žmonės kurie sugeba atsispirti visom tom nesamonėm.
Nesu mates ne vienos bites savo zirniu laukuose.Gal i rapsa isskridusios ))), nes juk ir medaus buna "rapsinio" , "grikinio" ,"pieniu""..., niekada nemaciau "zirninio" )))
Diena tą sykį, pamenu, išpuolė ne iš gražiųjų – protarpiais vis palynodavo, pūtė žvarbus vėjas. Nors sveikata buvo tokia pat pizdavota kaip ir oras, pataisyt ją šansai buvo menki. Iš vakaro su Pralgauskiu patvarkėm visą jo užpiltinę, kaip kokie asilai pamiršę bent lašą pasilikt pusryčiams. Brigadininkui buvau pasižadėjęs sėkmingai baigt traktoriaus remontus, nes ne už kalnų jau buvo pirmieji pavasario darbai, bet nuo saldžios, iš gryno spirito ir uogų pagamintos užpiltinės galva barškėjo taip, kad tie pažadai man buvo giliai dapizdy. Kad atrodyčiau smarkiai dirbantis, pamirkęs ranką atrabotkėj, išsiterliojau veidą ir pusę ryto prasismaukiau po dirbtuves ieškodamas ką čia išrijus. Mano nelaimei, sausra dirbtuvėse buvo kaip Afrikoj...
Staiga lauke išgirdau burzgiant mašiną. Išlindęs pasicekavyt pamačiau, kad į kiemą kaži ko užsuko viliukas. Jo šoferį, durpyne dirbantį Praną, gan neblogai pažinojau.
„Sveikas, Pranai. Kaip žmonikė, kaip vaikai? Kokio bybio tau čia mūsų dirbtuvėse prireikė?“ - priėjęs mandagiai pasiteiravau, suprasdamas, kad negražu pradžioj pult prie kalbų apie reikalus.
„O, Vaciuk, sveikas gyvas“ – ištiesė ranką Pranas ir kaip mat ją patraukė, pamatęs, kad aš tepaluotas visas kaip velnias. „Gerai žmona laikos, septintas mėnuo jau eina...“
„Pizdu, paskui, papasakosi“ – nutraukiau bičiulį. „Gal turi bardačioke ar po sėdynę ką užsikišęs? Aš, žinok, viena koja grabe nuo ryto“
Mano dideliam džiaugsmui, Pranas turėjo. Be žodžių kaliau penkiasdešimt, ir prisidegęs cigaretę, giliai įtraukiau dūmą.
„Ooo... zajebys... vėl spalvotai matyti pradedu“ – atsidusau. „Dabar jau galim kalbėtis. Ale, žinai, įpilk, Praneli, gal dar vieną...“
Man baigus sveikatinimosi procedūras, pradėjom šnekėtis. Pranas ėmė pasakotis apie šeimyną, nėščią žmoną, darbus.
„Šiandien načialnikus vežiau į Rėkyvą“ – nusižiovavęs pradėjo pasakot bičiulis. „Ir žinai ką mačiau? Ten krautuvėj apelsinų buvo išmetę. Eilė jobanyj vrot kokio ilgumo buvo...“
Čia pat Pranas pridūrė, kad biški pažįsta tos parduotuvės vedėją – esą ana kartu su jo žmona prekyboj mokinos, ir Pranas pradžioj ją kadrino. Bet dėl kaži kokių priežasčių, liaudiškai tariant, b**** gavos... Žodžiu, vedėja prasitarė, kad prekyboj apelsinai greit baigsis, bet sandėly dar jų liks. Gal rytojui, gal geriem žmonėms, gal dar kam...
„Žinai, žmonai dabar vitaminų reikia, tai sutarėm, kad po pietų atvažiuosiu paimt. Nenorėjau prie valdžios jų vežtis“ – paaiškino bičiulis.
„Suprantu.. suprantu..“- numykiau. Tuo tarpu mano galvoj užsisuko minčių karuselė... „Jobšikmat, apelsinai! Vaisių vaisiai! Už patį vaisių karalių – vaisių vyną gardesni! Net nepamenu kada valgiau juos paskutinį sykį“ – galvojau sau, tik viena ausim beklausydamas, kaip apie savo nėščios žmonos poreikius kažką pasakoja Pranas.
„Nepyk Praniuk, turiu lėkt, kurviškai šikt užsimaniau“ – staiga sumelavau. Atsisveikinom ir nuskuodžiau į dirbtuves. Apsiplovęs rankas gazoliu, sėdau ant dviračio ir numyniau tiesiai į fermas. Galvoj jau buvo užgimęs apelsininis planas... Susiradęs Eleną išsivedžiau ją į lauką ir, pavaišinęs kišenėj turėtu saldainiu, užklausiau:
„Tai kaip tau, Elenyte, darbas sekasi? Seniai kažkaip bebendravom. Sakė, laikrašty įdėta buvai?“
„Buvau įdėta. Ir ne veltui“- išdidžiai tarė Elena. „ Pats žinai, kad ilgą laiką dirbau pamainine melžėja, bet va, paskui pasiprašiau pirmaveršių grupės. Ir man davė dvidešimt penkias telyčias! Pradžioj sunku buvo žinot jų produktyvumą, todėl įsipareigojau primilžti iš kiekvienos po 3900 kilogramų. Bet jau per pirmą pusmetį primelžiau po 3050 kilogramų, todėl metiniai įsipareigojimai pernai buvo įvykdyti su kaupu!“
„O tu jobtvaimat, man tuoj vėl pradės galvą skaudėt...“ – sumurmėjau sau tyliai po nosim. „Klausyk, Elena, man reikia tavęs kaip moters. Važiuojam į Šiaulius. Dabar. Dviese...“
„Ką? Kaip? Kas?“ – melžėjos pirmūnės akys vos neiškrito lauk iš akiduobių. Supratau, kad reikia atskleisti kortas. Paaiškinau Elenai, jog yra galimybė Rėkyvoj gaut apelsinų, bet tam man reikia jos pagalbos. Kurį laiką it telyčia pamykusi, ji galiausiai sutiko.
„Bet iki pavakario turim spėt grįžt“ – tarė ji.
„Spėsim, būk rami, čia gi pora valandžikių daugiausia“ – nuraminau.
Elena, nors jau ir nebe mergiško amžiaus, vis dar buvo -aitė. Jaunystėj buvo graži merga ir kavalieriai prie jos rikiavos į eilę, bet, matyt, dėl per didelio išdidumo, nė viens jai neįtiko. Laikui bėgant tas simpatijų būrys išsisklaidė, ir Elenos širdis taip ir liko laisva. Tad visą ją atidavė darbui...
Iš Poviliuko pasiskolintu Ižu išbirbėm po kokio pusvalandžio. Nors ir sakiau Elenai, kad apsirengtų šiltai, ta visgi išsipuošė – vietoj rekomenduotos vatinkos užsivilko ploną išeiginę kurtkelę, vietoj praščiaikų apsiavė proginius batelius. Taip apsirengus lėkt per žvarbų vėją, tegu ir lopšy, buvo tikrai šalta. Nu, bet kaip sakoma , šalta vienai, gražu visiems... Nuzvimbėm į Rėkyvą gan greit, be jokių sutrukdymų. Sustojęs prie krautuvės liepiau Elenai pasiruošt – po šikna laikytą pagalvėlę užsikišti priekin už striukės. Pats tuo tarpu nušokau nuo motociklo ir nuėjau vidun, ieškot vedėjos.
„Gera diena, gerbiamoji“- tariau ją susiradęs. „Aš - Vacys Maslionka, Čirvinskio Prano pažįstamas. Pranelis minėjo, kad apelsinų turėjot. Ir, sakė, galit nėščioms moterims pagelbėt...“ – šelmiškai mirktelėjau akį. Vedėjai nespėjus nė išsižiot, kyštelėjau ranką į atvypusią jos chalato kišenę ir palikau ten į triubikę susuktus rublius. Tuo pat metu, it prisuktas pradėjau bėdavotis apie tai, koks sunkus manosios nėštumas – visą laiką pykina, nepadeda jokie liaudiški metodai.
„Socialistinio lenktyniavimo nugalėtoja, darbu pelniusi šlovę, gulinėja dabar kiauras dienas ir žiaukčioja. Ką besuvalgytų, vis negerumas užeina. Nieko mėsiško į burną nebeima... Vitaminų trūkumas...“ – graužia nata užbaigiau savo monologą. Tiesą sakant, kalbėjau taip įtikinamai, kad net pats pradėjau tikėt.
Kaip tik tuo metu girgžtelėjo durys ir į krautuvę lėtai įkrypavo Elena. Tvirto stoto melžėja su už striukės užkišta pagalvėle atrodė įspūdingai ir neleido suabejot mano pasakojimu.
„Ilgą laiką dirbau pamainine melžėja, bet paskui pasiprašiau pirmaveršių grupės. Ir man davė dvidešimt penkias telyčias…“ – nė nepasisveikinusi, vis traukydama snarglį pradėjo pasakot mano nėščioji. Nežinia, kiek laiko būtų skambėjusiosios didingos kalbos apie pienininkystės ūkio pirmūnės pasiekimus, bet vedėja jas greit nutraukė, mostelėjusi galva sandėlio link. Supratau, kad atvykom ne veltui...
Rėkyvą palikom su laimikiu, apie kokį negalėjau pasvajot nė slapčiausiose fantazijose – geraširdė vedėja apelsinų mums atseikėjo net pusantros dėžės! Nežinau, kas šitoj medžioklėj pamačijo labiausiai, bet buvau pasiutusiai patenkintas. Toks patenkintas, kad ryžausi Eleną nustebint maloniu siurprizu – pasukau ižą į Šiaulius. Nusprendžiau pašaut iki traukinių stoties ir ten savo kompanjonę pavaišinti beliašais...
Likimas kartais būna negailestingas. O kartais tiesiog keistas ir nenuspėjamas. Toks jis buvo ir tą syk... Mums su Elena prie motociklo beraitant po trečią beliašą (į vidų nėjom, nes buvo baugu, kad iš lopšio koks nors miesčionas neišpyzdintų apelsinų), iš už nugaros išgirdau pažįstamą balsą:
„Sveikas Vaciuk, kokiais tu čia daba vėjais?“
Atsisukau – už nugaros stovėjo dar nuo profkės laikų pažįstamas elektrikas Vladelis.
„Ai, va, bliacha, bobikę pas akių daktarus atvežiau“ – leptelėjau nenorėdamas išsiduot. Elena kilstelėjo akis ir, nepratardama nė žodžio, toliau godžiai pribaiginėjo beliašą. Putlios, riebaluotos lūpos spindėjo kažkaip gundančiai. Persimetėm su Vladeliu keliais žodžiais ir tas patraukė į stotį.
„Lekiu pas brolį į Šeduvą. Ten degtinės užvežė“ – ištarė atsisveikindamas...
„Pizė kazė, Elenyte, ant arklių! Odisėja tęsiasi“ – ryžtingai šūktelėjau kompanjonei, vos tik Vladelis nuėjo. Elena lyg ir pradėjo kažką sakyt, bet jos žodžiai prasmego ižo burbime.
Nors važiuot buvo šalta, o apelsinais apsikamšiuisiai mano kompanjonei dar ir nepatogu, reikalas buvo svarbus. Tad į Šeduvą nuskriejau it koks motociklų ralio čempionas.
„Moku rubliais ir apelsinais“ – pasilenkęs tariau pardavėjai, kai ta žiojosi sakyt, jog degtinės jau nebėra.
„Supratau“ – tarė ir iš po prekystalio ištraukė keturis sabonius. „Galiu tiek.“
„Žinot, kaip sakoma, geriant reikia žinoti saiką, kad netyčia per mažai neišgertum...“ – atsidusau traukdamas iš užančio apelsinus. Pardavėja šyptelėjo ir pridėjo dar du butelius... Puikus sandoris, ką bepasakysi.
Visas švytintis grįžau pas lopšy sėdinčią sustyrusią Eleną. Pažvelgiau ir širdį suspaudė nerimas. Kaip aš taip?.. Kaip aš taip nepagalvojau?.. Nugi neparsivešiu saugiai degtinės butelių lopšy tarp apelsinų suguldytų... Laimei, sprendimą pasiūlė Elena – iš kiosko nusipirkom kelis „Komunizmo aušros“ numerius ir kruopščiai suvystėm į juos arielką.
„Nu va, Elenyte, į Rėkyvą atvažiavai nėščia, o iš Šeduvos jau su kūdikiais lopšy išvažiuojam“- tariau tiesdamas kompanjonei savo vatinkę. „Sėsk dabar už manęs, ir stipriai apsikabink. Lopšys tegu kroviniui lieka“
Grįžt namo teko tiesiai prieš vėją, kuris kiaurai košė pavasarinę Elenos kurtkelę. Prasidėjęs smulkus lietus pasiuto plakt veidą. Galėtum pagalvot, pizdavota situacija. Bet ji tokia nebuvo... Lopšy ritinėjosi krūva apelsinų, saugiai suvystyti pūsojo šeši buteliai degtinės, o iš nugaros jutau stipriai prisispaudusios Elenos šilumą. Netoli Šedbarų dešinė jos ranka palengva nuslydo žemyn. Mane iš vidaus pradėjo mušti karštis...
„Paleisk mane prie fermų. Po darbų aš pas tave ateisiu, pasidalinsim apelsinus“ – sušuko ji, kai jau buvom netoli namų.
Nieko nesakęs linktelėjau galvą ir pasukau motociklą į dumblėtą lauko keliuką. Diena, prasidėjusi taip šūdinai, žadėjo puikią pabaigą. „Reiktų iš kažkur kokį kvietką susiveikt“-pagalvojau. „Visgi ryt kovo aštunta...“
------------------------------------
Tokia va istorija man nutiko vienais metais, kai krautuvėse beveik nebuvo apelsinų ir Gorbačiovas pradėjo savo kovą prieš alkoholį. Žiūriu dabar į naują valdžią, su užsidegimu kibusią į kovą prieš alų, vyną, cukrų, dyzelines mašinas ir dar visokius kitokius dalykus ir galvoju... Jūs kovokit, kovokit. Iš tos kovos tikriausia b**** gausis, bet užtat kiek gražių naujų istorijų liaudyje gims...
Patiko. Stipriai susinervavęs pakalbėjo. Įdomu kas taip jį paveikė. Ar Matelio pelno iš ha skaičiavimas, kuris aišku kelia juoką, ar tai, kad reikia sodinukų rinka dalintis. Aš tai pavadinčiau " kova dėl vietos po saule". Iš šalies žiūrint smagu.
Stotele senoliu isbandyta,prikalta prie sienos egles sakele,horizontaliai,pries lietu linksta zemyn,pries giedra pakyla aukstyn.Galima ir prie interneto prisijungti, pakabinus kameryte.
ir vėl tos pačios dėjonės.. Jūs turėjote galimybe pasinaudoti parama, valio, tą ir padarėte. Blogai, kad negalėjote taip pat padaryti kaip ir tie "stambieji" anot Jūsų, kurie prasuko kelias paramas??.. Na c'mon, Jums nuo to skauda širdį ar kaip??.. Ir dar kartą klausiu, kas mažiukams neleido naudotis parama? Bankai?? Draugiškiausias bankas visada buvo unija. Tik pastaruosius kelis metus kiti bankai pradėjo žiūrėti į žemės ūkį kaip į nišą, o anksčiau kreivai žiūrėjo. Vat kas nepabijojo unijų, (nors ir didesnėmis sąlygomis), tie pasinaudojo paramomis ir keliomis. ABsurdas didžiausias yra tame, kad tie patys mažieji ūkininkai neturi ryžto, trypčioja vietoje. Ir kai pradeda aiškinti kad kooperacija yra blogis, sunaikins kaimą visiškai, va tada nežinai nei ką daryti - bėgti ir rėkti ar juoktis ir verkti. Ir jei toks mąstymas bus, tai niekada tas mažiukas neišlips iš tų pačių T-25 ir t.t. Tik pasikartosiu, kad visada galimybės yra, reikia turėti tik noro, ryžto ir nebijoti dirbti. Net tas didysis ūkininkas nepradėjo iš kart nuo 500ha, su dviem Lexais ir 5 Džondyrais..
P.s. Sorry už varymą ne į temą. Aš baigiu kalbėjimą ne į temą.
Kam jus durninat zmogu su tokiom nesamonem?
O jeigu as perku rusiska salietra,gyvulius parduodu lenkams,ir valgyti bei rengtis vaziuoju i lenkija,idomu man ismokos priklauso,ar ne? As geras ukininkas,sofkinis,ar zemiau sofos ir grindu lygio?
Ne joks ne gynėjas , Pats gi žinai - nepaklausi ta produkcija , but paklausa nebut nei tos išmokos už nusmulkintą pievą , šienauč pats ir karveles milžč bent kelias . Bet yra kaip yra , ir aš kad neaugt kiečiai ir šalpusniai tas savo menkas pievas už dykai atiduodu ūkininkui , kad nusišienautų ir įšmokų jokių nei užmokesčio už tai jokio neimu , nei deklaruoju žemės gabaliuko kurį nuomoju . Bet kai atsiranda koks šmikis ir man praded aiškint , kad tipo tik jam o ne kitam parduoč ar leisčiau dirbt , tai siunčiu tokį ant trijų raidžių . Su savo nuosavybe elgiuos kaip ma tinka ir kaip aš noriu , į svetimus reikalus nešikišu , tad sofkinius(jiems ir savininkai kaip suprantu priskiriami , jei patys nedirba žemės) laikau lygiai tokiais pat kaip ir visus kitus , turinčius teisę elgtis kaip jiem tinka . ... vo gal kada iš užsienių pargryš sūnus , ir gal norės po žemę knistis , tegul stovi ta žemelė sau , o jei atsirand tinkams žmogus panuomoju ar dykai leidžiu naudot .
Aja-ja-ja-jai , "Gita" , mat kaip - "Tau reikia " , o jiem ne , taip ? gi svarus argumentas , nieko nebepridursi . < Žemės yr ir ji turi priklausyti tik ją DIRBANTIEMS. > , tai pratęskim : viešbučiai - kambarinėms ir valytojoms ; Maximos ir bankai - kasininkėms ; .... deja , tai utopijos . Žemė , o ir visa kita priklauso tiems , kas sugeba pasiimt o kas nesugeba - tam nepriklauso nieko .
Tai tvarkosi , gi baudžia kitaip valdžia jei neprižiūri žemės , nors tų sofkinių apie kūriuos čia kalbat , asmeniškai nežinau nė vieno . Tik manau čia kitur problema , ta prasme , jog kažkas gudriau prasisuko ir dabar groja pavydas daug kam . ______ Blyn , kaimynas ir pageria ir parūko ir į kairę žaltys pavaikšto , bet užtat turi žmoną : gražią , liekną o kaip skaniai gamina , niam - niam . A manoji kaip kubilas dar priedo ir apsileidus ... nu ir už ką tokia neteisybė , ant svieto ??? a ne iš panašios , čia "operos"
Iš kur toks negatyvas "sofos ūkininkų" atžvilgiu , jeigu jie vykdo visas su deklaravimu susijusias sąlygas ? Koks kieno galvos skaumas , kaip ta žemė jis naudoja, juk iš esmės tai jo nuosavybė ir gali disponuot kaip į galvą jam šaus ... jei randa kas už ji ja dirba , tai kame kriminalas , nesuprantu ???
Buciau nustebes jeigu pas mus butu teisybe,santaika,nebutu nesutarimu,keista,tos teisybes nera ir nejieskokim,kokia parama nori gaut reikia kysis duot,nes labai ilgai uztruks.
Visi norim but konkurencingi tai daug ka pasako smaug smulkuji,kaip gali but vienube jei stambus su savo galinga technika vaziuoja per kaimyno laukus,isaria kelius,jiem zemes mazai,as nuo tokiu apsiginu o ka daryt senesniam,tykiasniam zmogui kur visur atsimusa i siena.
Mano pievos kur nepadengia gyvuliai du kartus susmulkintos,o tie kurie vien ismokom vadinamieji sofkiniai laiko sabakstynus tu nepateisinu.
Reikia pasiziuret ne vien ekonominius dalykus,bet ir moralinius,sutart su kaimynu ar jis smulkus ar stambus,dabar jau daromes kaip laukiniai,pradedam vengk sustikt kad tik ko nepaklaustu,nesuzinotu ko nereikia.
Jusu akcija lig prekybos centre. Nei tai solidi nuolaida nei saldainiukas uz dyka. Ka imat uz hektara ? , sakysit kaina individualiai pagal poreikius ... Paviesinkit bazine kaina /ha.
Daugelio komentatoriu mintis viena-kaip priversti smulkiuosius pigiai parduoti zemes.O kas jums dabar draudzia rasyt saskaitas uz nudirbtus darbus kaimynui
Bet taip, kada žmogus yra laimingas, kada turi daug, per daug, ar tada kai turi pakankamai? Štai kur klausimas. Peržvelgus komentarus, matyti, kad žmonių mentalitetas Lietuvoje dar labai atsilieka nuo vakarų civilizacijų, lietuviai stengiasi žingsniuoti kuo didesniais žingsniais, kad pasiektų savo įsivaizduojamą laimės rodiklį - didelį turtą. Vieni emigruoja, kiti skaičiuoja kas apsimoka, kam nepasiseka - burba, pyksta, lieja tulžį ant viso pasaulio, na gal tik ne ant rytų valstybių. Aš dabartinį lietuvio mentalitetą galiu palyginti su paauglio mąstysena, nori visko čia ir dabar, greitai. Vakaruose žmonės yra tiesiog laimingi, nebando kažką įrodyti giminaičiams, ar sau patiems, nepavydi taip, todėl ir susikalbėjimas bendruomenėse ten yra paprastesnis, daugiau pasitikėjimo, supratingumo, priešingai pas mus - maksimalizmas ir nenupasakojamas noras iškilti virš kitų individų - aš pats, aš sau, aš viską vienas. Tai asmeninis individo laimėjimas, tačiau tai žmogaus pralaimėjimas, o kartu ir visos valstybės, nes tai nėra progresas, tai net nėra laimė. Šitokio mentaliteto ir elgesio priežastis mums visiems yra žinoma - sovietmetis. Žmogus nieko neturėjęs ir gyvenės socializmo ideologijoje - lygioje visuomenėje, dirbęs ne sau, o visiems, staiga gauna kapitalizmo galimybes, bet juk sovietinis paveldas liko žmogaus galvoje - randasi neligybė, baimė reikštis, baimė kurti, bendrauti, atsiskleisti, siūlyti, politikuoti, garsiai kalbėti, nenoras bendradarbiauti ir tai sutrukdė mūsų visuomenės darnų progresą, ir tai jaučiasi, net po 26 metų, jūsų komentaruose. Nieko, iš to bus išaugta, dings baimės, rasis daugiau drąsos ir gyvensime kitaip, jau dabar gyvename kitaip, nei prieš 10 metų.
Paskutinis mano patarimas, geriau įsiklausyti į patarimus, nuomonę tų, su kuriais dirbsite, galimai dirbsite ateityje ir tų, kurie bus jūsų klientai.
