Daugiau nei prieš dešimt metų domėjausi žmonijos civilizacijos progresu ir tuomet mane sudomino laikotarpis, dažnai įvardijamas kaip Dark Age – tamsiojo amžiaus periodas. Bandžiau suprasti, kodėl klestėjusios civilizacijos ir miestai gana staigiai pradėjo stagnuoti, kodėl kilo neramumai, plito ligos, daugėjo baimės ir visuomeninio nestabilumo, realiai labai mažai buvo sukurta meno dirbinių.
Remiantis mokslininkų vertinimais ir išlikusiais rašytiniais šaltiniais, daug tokių krizių buvo susijusios su maisto trūkumu, klimato svyravimais ir augančia įtampa tarp kaimyninių bendruomenių ar valstybių. Dažnai šis laikotarpis siejamas su Maunderio minimumu, trukusiu 1645–1715 m., ir vėlesniu Daltono minimumu. Tai buvo vadinamojo Mažojo ledynmečio laikotarpis.
Žmonių elgsenos pokyčius, priklausomai nuo Saulės aktyvumo, savo teorijoje aprašė Aleksandras Čiževskis. Asmeniškai ši teorija mane taip pat sudomino. Pabandžiau palyginti istorines ekonomines krizes, karų pradžias ir socialinius neramumus su Saulės aktyvumo ciklais. Jei neklystu, maždaug 80 proc. atvejų galima įžvelgti tam tikrą sutapimą.
Saulės aktyvumo periodai mums žinomi kaip skirtingų ciklų derinys: 11 metų, 22 metų, 80 metų, 200 metų ir ilgesni ciklai. Į juos, mano nuomone, reikėtų žiūrėti ne kaip į atskirus reiškinius, o kaip į skirtingus vienos fraktalinės struktūros elementus.
Tai panašu į žvakių grafiką finansų rinkose: 1 minutės, 5 minučių, 30 minučių ar dieninis grafikas rodo skirtingus laiko mastelius, tačiau visi jie kalba apie tą pačią kryptį – kur link juda procesas.
Šiame šimtmetyje, tikėtina, galime priartėti prie ilgesnio Saulės aktyvumo ciklo minimumo. Pagyvensime pamatysim, o gal tai tik teorija ir atsitiktiniai įvvykiai.
https://www.spaceweather.gov/products/solar-cycle-progression