AG Paulius

Kas rinkose gera ? kažką praleidau ? Spekuliantai nusigriebė savo centukus, reikia fear ivaryti prieš sekantį užėjimą.

Šiandien uždariau viena užsakymą pesticidų skirtų rapsams nuo bendros krepšelio vertės 22 k pavyko sutaupyti apie 12 proc. vien dėl derybų. Apipisinėja valstiečius įmonės.

Kokios produktų kainos ?

Agrokoncernas su tokiais bajeriais ne vieną ūkį į bankrotą nuvarė ir ištikti reikia kelti klausimą ar taip jie gali elgtis. Jei per 24 valandas nori grąžinti

Kokia kaina ?

Ekoop

šių metų pigiausia rudeninė traša kurią pavyko gauti už pinigus 8 - 20 - 30 - 580 eur.

Užtenka ir vieno trumpinimo ant vėliavinio lapo, naudojant maksimalią normą. Bet jeigu panaudoji du kartus – Skagenas stovi kaip mūras. Savo mažame ūkyje ir gana prastose žemėse nematau didelės prasmės eksperimentuoti su daugybe veislių. Skagenas man per visus laukus duoda stabiliausią rezultatą. Per tuos metus, kiek jį auginu, pastebėjau vieną svarbų dalyką – Skagenui trumpinimas ant vėliavos yra praktiškai būtinas. Tada galima drąsiau dirbti su azotu ir užauginti ne tik gerą derlių, bet ir išlaikyti aukštą grūdų kokybę.

O koks derlius kiek Viliau kulat ?

Šių metų tręšimo strategija: viena brangi klaida ir rezultatas, kuris vis tiek nustebino Šie metai mano ūkyje dar kartą parodė, kad tręšimo strategijos negalima sudėlioti vien pagal kalendorių. Reikia žiūrėti į augalą, dirvožemį ir, svarbiausia, į orus. Šiemet su azotu sąmoningai neskubėjau. Pagrindinė jo dalis buvo atiduota balandžio pabaigoje ir gegužės antroje pusėje. Mano ūkio teritorijoje nuo pavasario iki maždaug gegužės 20 dienos praktiškai nebuvo lietaus. Be to, vyravo vėsūs orai, pasitaikė šalnų. Tokiomis sąlygomis augalai beveik nesimaitino, vegetacija buvo vangi, silpnai vystėsi šaknų sistema. Todėl nemačiau prasmės skubėti su didesnėmis azoto normomis vien todėl, kad „atėjo laikas tręšti“. Mano požiūriu, azotą reikia duoti tada, kai augalas turi realias sąlygas jį panaudoti. Ir tada atėjo lietus. Kartu su drėgme dirvoje jau buvo augalams prieinamas azotas. Galima tik įsivaizduoti, kaip į tai sureagavo Skagen – kviečiai tiesiog šovė į viršų, ir per kelias dienas pradėjo plyšti lapamakštė Čia ir išryškėjo mano didžiausia šių metų technologinė klaida, kol nebuvo lietaus atrodė kas pasėlis stresuoja ir nebuvo augalų masės. Kai pradėjo lyti kas trečia dieną, augalai keitėsi kas valandą. O plyšusi lapamakštė sustabdė mano planus augalų reguliavimo. Nepanaudojau laiku augimo reguliatoriaus ant vėliavinio lapo. Kol buvo sausa ir šalta, pasėlis neatrodė keliantis didelę išgulimo riziką. Tačiau po lietaus, gavęs drėgmės ir gerą azoto mitybą, Skagen pradėjo labai intensyviai augti. Vėliau plaukoijimo metu pasėlis atrodė labai perspektyvus pradėjus sunkėti varpoms liūtys padarė savo. Šita klaida kainavo brangiai. Mano vertinimu, sugulusiose vietose derliaus praradimas siekia apie 30 %. Tačiau šių metų rezultatuose yra dalykas, kuris mane nustebino labiausiai. Su maždaug 170 kg/ha veikliosios medžiagos azoto gaunu apie 7,5 t/ha kviečių derlių, o kviečiai pasiekia „Super ekstra“ klasę – daugiau kaip 15 % baltymų. Tai reiškia maždaug 22,7 kg azoto vienai užaugintai tonai kviečių. Šių metų patirtis man sako ką kita. Ne mažiau svarbu, kada tas azotas atiduodamas ir ar tuo metu augalas apskritai pajėgus jį panaudoti. Šiemet vėlyvesnis azoto atidavimas, kurį iš esmės padiktavo sausra ir šaltas pavasaris, leido išlaikyti labai aukštą grūdų baltymingumą ir kartu pasiekti solidų derlių. Šiemet už šią pamoką susimokėjau derliumi.

Sėjos laikas, augalų išikrūmyjimas, augalų vegetacija, ir azoto atidavimo laikas šiais metais buvo kitoks. šaltas pavasaris stipriai stabdė vegetaciją.

LST standartas – bazinė kokybės kartelė ar priemonė kurti vis naujas grūdų klases? Pastaruoju metu vis daugiau diskutuojame apie grūdų supirkimo tvarką, todėl verta pasižiūrėti ne tik į supirkėjų kainynus, bet ir į patį LST 1524 „Kviečiai. Supirkimo ir tiekimo reikalavimai“ standartą bei jo vietą visoje sistemoje. Per pastaruosius du dešimtmečius šis standartas buvo ne kartą keistas ir atnaujintas: galiojo LST 1524:2003, vėliau buvo 2008 ir 2014 m. keitiniai, 2019 m. priimta nauja redakcija, 2020 m. jos pataisos, o 2025 m. – dar viena nauja redakcija LST 1524:2025. Ją rengė TK 15 „Grūdai, grūdų produktai, duona, pašarai“. Pats standarto atnaujinimas nėra blogas dalykas. Keičiasi technologijos, veislės, laboratoriniai metodai, rinka, todėl natūralu, kad turi keistis ir standartai. Tačiau man įdomesnis kitas klausimas – kur baigiasi nacionalinis kokybės standartas ir prasideda atskiro supirkėjo komercinis standartas? Oficialiai LST 1524:2025 nustato kviečių kokybės reikalavimus ir bazinius kokybės rodiklius, pagal kuriuos pirkėjas, remdamasis pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytais reikalavimais ir sąlygomis, atsiskaito su tiekėju. Valstybinė augalininkystės tarnyba taip pat aiškiai nurodo, kad šalims susitarus sutartyse gali būti nustatytos papildomos sąlygos, taip pat gali būti superkami kitokius nei standarte nurodytus kokybės rodiklius turintys grūdai. Ir štai čia atsiveria labai plati erdvė verslo interpretacijai. Turime nacionalinį standartą, nustatantį bazinę kartelę, tačiau greta jos supirkėjas gali susikurti aukštesnio lygio, jo verslo poreikius atitinkančius reikalavimus: „Super ekstra“, „Ekstra“, „1A“, „2A“, „3A“, „4A“ ir t. t. Tai puikiai matyti ir konkrečioje 2026 m. sutartyje: joje šalia LST 1524 I–IV klasių atsiranda papildomos komercinės klasės ir joms nustatomi papildomi baltymų, hektolitro masės, glitimo, kritimo skaičiaus bei kiti reikalavimai. Taigi ūkininkas realiame elevatoriuje susiduria jau ne vien su Lietuvos standartu, bet su dviejų lygių sistema: LST nustato bazinius kokybės reikalavimus → sutartis ir supirkėjo komercinė politika ant jų uždeda papildomą kokybės reikalavimų sluoksnį. Mano nuomone, čia ir prasideda pagrindinė problema. Jeigu nacionalinis standartas tampa tik atspirties tašku, o kiekvienas didelis rinkos dalyvis virš jo gali konstruoti savo klases, papildomus rodiklius, nuoskaitas ir vertinimo principus, ilgainiui gauname situaciją, kai tas pats kviečių grūdas viename elevatoriuje gali turėti vieną komercinę vertę, o kitame – jau kitą. Pats aukštesnių kokybės reikalavimų egzistavimas nėra problema. Malūnui ar eksportuotojui gali objektyviai reikėti 15 % baltymų, aukštesnio glitimo ar konkretaus kritimo skaičiaus kviečių. Už specifinę, rinkai reikalingą kokybę logiška mokėti daugiau. Problema prasideda tada, kai aukštesni verslo poreikiai pradeda atrodyti kaip nacionalinis kokybės standartas, nors iš tikrųjų tai yra konkretaus pirkėjo komerciniai reikalavimai. Todėl, mano nuomone, ūkininkui turi būti visiškai aiškiai atskirta: kas yra LST nustatytas nacionalinis bazinis kokybės reikalavimas, o kas – konkretaus supirkėjo papildomas komercinis reikalavimas. Dar svarbiau – papildomas reikalavimas neturėtų suteikti teisės laisvai interpretuoti paties LST nustatytų sąvokų ar tyrimo metodų. Jeigu norime skaidrios grūdų rinkos, nacionalinis standartas turėtų būti vienodas atskaitos taškas visiems rinkos dalyviams, o visa tai, kas keliama aukščiau jo dėl konkretaus verslo poreikio, turėtų būti aiškiai įvardyta kaip papildoma komercinė sąlyga. Nes priešingu atveju kyla labai paprastas klausimas: kam mums reikalingas nacionalinis grūdų kokybės standartas, jeigu virš jo kiekvienas rinkos dalyvis gali susikurti savo „standartą“?

Sakiau ir sakysiu – su grūdų supirkimu Lietuvoje yra bardakų bardakas. Kas kaip nori, tas taip perka: susikuria savo kokybės klases, savo vertinimo metodikas, savo reikalavimus ir pagal juos sprendžia, kokios kokybės yra ūkininko užauginti grūdai. O juokingiausia, o kartu ir liūdniausia, kai fuzariozės pažeistus grūdus vizualiai vertina sezonui mėnesiui atėjusios padirbėti mergaitės – studentės, o gal net moksleivės – kurios kartais net neatskiria paprasčiausiai susitraukusio, neišsivysčiusio grūdo nuo fuzariozės pažeisto grūdo. Šiandien nuvežiau savo kviečius. Gavau „super ekstra“ įvertinimą – 0,5 % fuzariozės pažeistų grūdų. Sakau: – Parodyk, kur tu čia tą fuzariozę matai? Rodo: – Va, šitie smulkūs, susitraukę grūdai. Sakau: – Čia ne fuzariozė. Aš iš jūsų partnerio pirkau labai brangų, trijų veikliųjų medžiagų fungicidą būtent apsaugai nuo ligų. Parodyk man konkretų fuzariozės pažeistą grūdą. Atsakymas: – Aaa... OK, tada fuzariozės nėra. Ir štai čia visas mūsų grūdų supirkimo sistemos „profesionalumas“ atsiskleidžia visu gražumu. Nuo 0,5 % fuzariozės iki 0 % – po vieno klausimo. Jeigu nuo tokio subjektyvaus vizualinio vertinimo priklauso grūdų klasė ir galutinė ūkininko gaunama kaina, tai gal laikas pagaliau turėti aiškią, vienodą ir profesionalią vertinimo metodiką, o ne kiekvieno supirkėjo susikurtas taisykles?

Dresūra veikia... Teisingos mintys pas tave kyla to ir siekia prekybininkai. Logistikos kaštai turi priklausyti ūkininkui.

Mano nuomone, vertinant maistinių kviečių kokybę per daug reikšmės suteikiama vizualiai nustatomam fuzariozės pažeistų grūdų kiekiui, nors esminė rizika žmogaus ir gyvūnų sveikatai yra ne pats negražiai atrodantis grūdas, o Fusarium grybų gaminami mikotoksinai, pirmiausia DON (deoksinivalenolis). Čia matau esminę problemą: 1 % fuzariozės pažeistų grūdų nėra tas pats, kas DON koncentracija grūduose. Tai du skirtingi dalykai, nustatomi skirtingais metodais. Fuzariozės pažeistų grūdų kiekis gali būti nustatomas vizualiai ir išreiškiamas procentais, o DON kiekis nustatomas atliekant tyrimą ir išreiškiamas µg/kg arba mg/kg. Vadinasi, iš to, kad kviečių mėginyje randame 1 % vizualiai fuzariozės pažeistų grūdų, negalime automatiškai pasakyti, kokia yra DON koncentracija visoje grūdų partijoje. Vienoje partijoje ji gali būti maža, kitoje – gerokai didesnė. Todėl man kyla paprastas klausimas: jeigu reali grėsmė yra DON ir kiti mikotoksinai, kodėl grūdų tinkamumas maistui turėtų būti sprendžiamas pirmiausia pagal vizualiai pažeistų grūdų procentą, o ne pagal laboratorijoje nustatytą faktinę mikotoksinų koncentraciją? Šis klausimas tampa dar aktualesnis kalbant apie ekologinę žemdirbystę. Ekologiniuose ūkiuose sintetinių fungicidų naudojimas yra ribojamas, todėl Fusarium ir kitų grybinių ligų rizika turi būti valdoma sėjomaina, veislių pasirinkimu, žemės dirbimu, augalinių liekanų tvarkymu ir kitomis agronominėmis priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas vizualiai pažeistas grūdas automatiškai turi pavojingą DON koncentraciją. Jeigu vizualų pažeidimą tiesiogiai prilygintume toksikologinei rizikai, kiltų klausimas, kaip tuomet rinkoje sėkmingai realizuojami ekologiški maistiniai grūdai, kurių auginimo technologijoje nėra įprastos sintetinių fungicidų apsaugos. Mano nuomone, čia ir yra silpnoji dabartinio vertinimo vieta. Aš nesakau, kad fuzariozės pažeistų grūdų nereikia vertinti. Priešingai – tai labai svarbus signalas, kad partijoje gali būti padidėjusi mikotoksinų rizika. Tačiau rizikos indikatorius ir faktinis laboratorinis rezultatas nėra tas pats dalykas. Jeigu vizualiai randamas didesnis fuzariozės pažeistų grūdų kiekis, logiška būtų atlikti DON tyrimą ir sprendimą dėl grūdų tinkamumo priimti remiantis faktine toksino koncentracija. Pašarinių grūdų atveju situacija dar kitokia, nes DON rizika priklauso ir nuo to, kokios rūšies gyvūnams pašaras skirtas. Skirtingų gyvūnų jautrumas mikotoksinams nėra vienodas, todėl vienas universalus skaičius ne visada tinkamai apibūdina realią riziką. Todėl mano pozicija paprasta: grūdų kokybę turėtume vertinti remdamiesi realia rizika ir išmatuojamais rodikliais. Vizualinis fuzariozės pažeidimas gali būti puikus signalas papildomam tyrimui, tačiau galutinį atsakymą apie mikotoksinų riziką turėtų duoti laboratorinis tyrimas. Ir čia norėčiau išgirsti grūdų augintojų, supirkėjų bei laboratorijų specialistų nuomonę: ar tikrai pagrįsta atmesti maistinių kviečių partiją vien dėl nustatyto fuzariozės pažeistų grūdų procento, jeigu laboratorinis DON tyrimas rodo, kad mikotoksino koncentracija neviršija leistinų ribų?

paskaičiuok 1000 sėklų masę ar siekia 43-45 gr.?

https://ukininkopatarejas.lt/naujienos/iskreipta-konkurencija-siuloma-100-000-uz-informacija/?fbclid=IwY2xjawTYe6JleHRuA2FlbQIxMQBzcnRjBmFwcF9pZA80MDk5NjI2MjMwODU2MDkAAR55A2nd7F4ksNK9mQCva0pXmxXPVme6gNf9gMisW3wB1LPB_lOcJ1ksW6axWw_aem_BaejLHuLsS1xqMJ7hdHkNw Šaunuoliai, pagaliau sąjunga pasirinko tinkamą krypti.

Latviai turi stiprius kooperatyvus o mes stiprius partnerius. Visi kartu susikibę murzinom rankytėm padedam įgyvendinti partnerių planus.

Neblogos supirkimo kainos, dar daug duoda uždirbti.

Agreena tą patį darė avansu "paradvinėjo kreditus" o dabar buksuoja.

O kas pirko tavo sertifikatus tikiuosi nėra paslaptis ?

Anglies kreditai: verslas, pagrįstas tikėjimu Anglies kaupimo programos šiandien pristatomos kaip naujas pajamų šaltinis ūkininkams: keiti praktikas, kaupi anglį dirvoje, gauni kreditus, kreditai virsta eurais. Pirmieji pinigai Lietuvos ūkininkus jau pasiekė – tai faktas, ir jį reikia pripažinti. Tačiau programų rengėjų pristatymuose girdime tik vieną istorijos pusę. Verta atvirai pažiūrėti į kitą. Ką iš tikrųjų parduodame Parduodamas ne produktas, kurį galima pasverti ar išpilti į sunkvežimį. Parduodamas skaičiavimas – modelio prielaida, kad dirvoje per metus susikaupė tona CO2. Dirvožemio anglies matavimas yra netikslus iš prigimties: rezultatas priklauso nuo mėginių ėmimo vietų, gylio, metodikos ir, svarbiausia, nuo modelio, kurį pasirinko pati programa. Ūkininkas to skaičiavimo patikrinti negali. Pirkėjas – irgi. Visa grandinė laikosi ant tikėjimo, kad sertifikuotojo modelis teisingas. Precedentas jau yra. 2023 m. nepriklausomi tyrimai parodė, kad didžioji dalis miškų apsaugos (REDD+) kreditų, sertifikuotų pagal tą patį Verra standartą, realaus CO2 sumažinimo neatspindėjo. Tų kreditų kainos sugriuvo, o pirkėjai iš rinkos pasitraukė. Niekas negarantuoja, kad dirvožemio kreditų metodologijos analogiško patikrinimo neišvengs. Jei mokslas vieną dieną pasakys, kad modeliai anglį pervertino – nuvertės ir kreditai, kuriuos ūkininkai „uždirbo". Kur asimetrija Atkreipkite dėmesį, kaip pasiskirsto rizika ir įsipareigojimai. Ūkininkas pasirašo 5–10 metų sutartį, įsipareigoja išlaikyti praktikas ir atsako už „pastovumą" – suarus lauką, kreditai anuliuojami. Programos operatorius tuo tarpu pasiima reikšmingą kredito vertės dalį už tarpininkavimą, jokių ilgalaikių garantijų ūkininkui neduodamas: jei operatorius bankrutuos, pakeis sąlygas ar rinka subliūkš, įsipareigojimai liks ūkininkui, o rizika – irgi jam. Tai ta pati struktūra, kurią žemės ūkyje matome visur: gamintojas prisiima gamybos riziką, tarpininkas – maržą. Tik šį kartą prekė dar ir nematoma. Paklausa – geros valios klausimas Grūdus žmonės valgys visada. Anglies kreditus korporacijos perka savanoriškai – reputacijai ir klimato ataskaitoms. Tokia paklausa svyruoja kartu su ekonomika ir mada: šiandien „Thermo Fisher" perka, rytoj biudžetai karpomi ir rinka stovi. Savanoriška rinka nelikvidi, kainos neskaidrios, o pardavimo momentą renkasi ne ūkininkas. Yra ir šviesesnė kryptis – ES CRCF reglamentas, kuris turėtų sukurti valstybiškai pripažintą sertifikavimą ir rinką padaryti skaidresnę. Bet ir čia kol kas tik metodologijos ir pažadai: sistema realiai startuos ne anksčiau 2027 m., ir kaip ji veiks – dar vienas tikėjimo klausimas. Kaip į tai žiūrėti blaiviai Nesakau, kad dalyvauti neverta. Sakau, kad dalyvauti reikia teisingais motyvais. Neariminė žemdirbystė, tarpiniai pasėliai, sėjomaina – šios praktikos turi apsimokėti pačios: mažesnės sąnaudos, geresnė dirvožemio būklė, stabilesnis derlius. Jei taip yra jūsų ūkyje – kreditai tampa premija, kurios nuvertėjimas nieko nesugriaus. Bet statyti ūkio finansus ant kreditų pajamų arba keisti technologiją vien dėl jų – tas pats, kas planuoti biudžetą pagal loterijos bilietą. Ir prieš pasirašant – skaityti sutartį taip, tarsi programa po penkerių metų neegzistuos: kas tada lieka jums? Jei atsakymas „įsipareigojimai be pajamų" – derėtis arba nedalyvauti. Anglies rinka gali tapti rimtu sektoriumi. Bet šiandien tai rinka, kurioje prekė yra pažadas, kaina – susitarimas, o garantija – tikėjimas. Ūkininkas, kuris tai supranta, gali joje dalyvauti saugiai. Ūkininkas, kuris patikėjo pristatymo skaidrėmis – rizikuoja dar kartą sumokėti už svetimą verslo planą.

Kad tie patys insoil yra ant bankroto ribos čia tie patys buvę heavyfinanse?

Grafikas pozityvus, tik abejoju dėl rugpjūčio