Tikrai taip. Iš kitos pusės mums, nemačiusiems karo, nesuprasti žmonių pergyvenusių antrą pasaulinį o kai kurie net abu metę buvo. Amerikonai tik po Vietnamo prabilo apie posttrauminį sindromą. Kaip mes galim suprasti žmones pergyvenusius baisiausią karą istorijoje, n metų pratunojusius bunkeriuose, badavusius, bulves auginusius iš lupenų, šaudytus, degintus, langus dangsčiusius, kad nieks nematytų jog čia žmonių esama ar visai rūsiuose gyvenusius nes namai ir tvartai sudegę, kaip jautėsi kai diena vieni po šautuvu priverčia pasirašyti prašymą priimti į kolūki ir bijai kad nakčia atėję kiti nepadegtų..... mums to nesuprasti.
Dėl Tapino... jis teisus tame, kad ne rusams mūsų istoriją rašyti.