vk_

Dar nuotraukų su žiedinias pumpurais kitų veislių šilauogėse. Chandler (šiemet pasodinta): Sierra (šiemet pasodinta): Bluecrop (šiemet pasodinta): Northland (pasodinta 2016 m.) :

Oo, įdomius dažus gumos pagrindu panaudojai. Pagal aprašymą jie viskam tinka, atsparūs viskam, įskaitant ultravioletą, ir dar laidūs orui ir vandens garams. Jei pasiteisins, tai gali būti labai geru pasirinkimu ateičiai. Beje, dažei neskiesdamas ar kažkiek skiedei vandeniu?

Sveikas, Majau. O, tavo tranšėjos labai gražiai įrėmintos rąsteliais. Jei abi tranšėjas įrengei ir pasodinai vienodai, tai tada negali būti tokio skirtumo dėl sodinimo klaidų. Bet kadangi vasarą tau ištekėjo 5-6 kubai vandens, tai jie galėjo išplauti rūgštis arba prinešti šarmingų dalelių į tranšėjas. Ir tas rūgščių išplovimas tranšėjose galėjo įvykti nevienodai, todėl ir matome tokį skirtumą. Tie lapai dabar tokie raudoni turbūt dėl rudens, o kokie jie buvo vasaros pabaigoje? Ar nebuvo gelsvi? Gelsvi jie būna dėl chlorozės, tai yra dėl medžiagų įsisavinimo sutrikimų, kuriuos sukelia per mažas rūgštumas. Jei ši versija teisinga, tada reikėtų bent kelis kartus rimtai rūgštinti, pavyzdžiui, su citrinos rūgštimi. Ir tą vertėtų pradėti daryti jau dabar, kol žemė neįšalus. Beje, net ir tranšėją su žaliomis šilauogėmis kokį kartą taip parūgštinčiau, nes ir ji juk buvo kažkiek užlieta. Youtubėje mačiau filmukų, kai šilauogėms prasideda panašios problemos po to, kai per jas po liūčių prateka upeliai. Va čia truputį panašus atvejis, bet čia dar ir molio daug liūtys prinešė, todėl net papildomi rūgštinimai nepadėjo, kol molio nepašalino: Beje, šio filmuko gale rodo auginamas spanguoles. Niekas jų neauginate? Spanguolėms puikiausiai tinka tai, ką paruošiame šilauogėms. Turbūt pavasarį pabandysiu pasodinti kelias stambiauoges spanguoles šalia šilauogių.

Kuriu naują planą kitiems metams. Jau neplanavau daugiau sodinti šilauogių, kaip ir turėtų užtekti pasodintos 41 šilauogės 10-čiai žmonių, bet sūnus įkalbėjo dar kelias pasodinti. Vietos yra, teritorija aptverta, sodinti/auginti įdomu, augalai gražūs, ekologiški, gana nereiklūs. Žmona sako, kur po to uogas dėsi, kas jas skins. Bet blogiausiu atveju galima nieko su jomis nedaryti ir palikti nubyrėti. Na bet nemanau, kad taip niekam nereikėtų tokių skanių uogų, jei jau patys nesuvalgysim, tai turėtų atsirasti draugų ir pažįstamų, kurie mielai jas suvalgys. O ir kalbant apie uogų skynimą tai net nėra ką lyginti kokio nors mėlynių rinkimo miške ir šilauogių skynimo patogiai įsitaisius prie krūmo. Taigi, vėl sodinsiu truputį kitaip, darysiu naują eksperimentą. Dabar planuoju pratęsti vieną mažą tranšėją, kurioje auga 3 šilauogės. Nauja tranšėja bus maždaug 5.50 metro ilgio, 1 m pločio ir 45 cm gylio. Pasodinsiu 5 šilauoges kas 1.10 m. Tranšėjos šonus atskirsiu plėvele, ant dugno drenažiniam sluoksniui įmesiu kažkiek šakų, kankorėžių, o didžiąją dalį tranšėjos, gal kokias 2/3 ar net daugiau užpilsiu pjuvenomis. Esu dvi šilauoges pasodinęs į tranšėją,kurioje labai daug pjuvenų, tai auga visai gerai. Kaip sakė vienas šilauogių augintojas, galima pilti daug pjuvenų, jei augančios šilauogių šaknys jas pasieks, kai jos jau bus papuvusios. O tranšėjos apačioje pjuvenų šilauogių šaknys nepasieks niekada, bet jas pasieks ir jose gerai augs grybiena, kuri per mikorizę maitins šilauogę. Vienai šilauogei pasodinti panaudosiu po didelį maišą durpių (rašo 225 l, bet realiai ten truputis virš 100 l durpių). Paviršių gausiai užmulčiuosiu pušų žievėmis ir spygliais. Sodinimui kol kas esu numatęs dvi veisles - Hannah's choice (išvertus iš anglų kalbos „Hanos pasirinkimas“) ir Bonus. Iki šiol sodinant šilauoges man buvo svarbu geras derlingumas, o dabar, kai jau daug turiu prisisodinęs, derlius neaktualu ir norisi kažko išskirtinio. Hannah's choice būtų ankstyviausia veislė su gana didelėmis uogomis ir aukštu stačiašakiu krūmu, o Bonus – gana vėlyva, bet dar pas mus tinkama sodinti veislė (ne per vėlyva, suspės prinokti) su labai didelėmis uogomis. Vieną Bonus šiemet pasodinau, stipriai ūgtelėjo, gavosi platus vidutinio aukščio krūmas. Tikiuosi, kad sekančiais metais jau derės. Tiesa, ant jo visai nesimato žiedinių pumpurų, bet tai turbūt tokia šios veislės ypatybė, nesinori tikėti, kad toks didelis ir taip gerai paaugęs krūmas dar nederėtų. Jei sodinsiu po du krūmus abiejų veislių, tai dar lieka viena laisva vieta, galite siūlyti įdomias veisles.

Toro. Nustebino Vaterlo Toro raudonomis šakelėmis, bet pasirodo, kad ir mano Toro senesnės šakelės raudonos ir tik nauji ūgliai dar žali. Mane šilauogėse stebina, kad nauji ūgliai išauga pastebimai storesni už senas šakeles. Nuo senų šakelių lapai nukritę, o ant jaunesnių ūglių dar žali. Ant šoninių senesnių šakelių pasididinus nuotrauką matosi žiediniai pumpuriukai: Kairėje Patriotas, kuris pirmas ir jau gana seniai numetė lapus. Dešiniau Northland su dar gana daug lapų: Bendras vaizdas, visos šilauogės atrodo skirtingai: Va viena kokia žalia (berods Bluecrop), auga lapkričio viduryje: Kuo jaunesnis ūglys - tuo daugiau likę lapų ir tuo jie žalesni (Reka), centre toliau matosi senesnės šakelės be lapų, ant jų pilna žiedinių pumpuriukų: Pilna žiedinių pumpuriukų (Reka):

Oo, Vaterlo, tavo nuotraukose jau pasnigę... vilna. Kokį vilnos panaudojimo efektą pastebėjai, nes turbūt tu vienintelė visoje Lietuvoje tokį eksperimentą darai? Pas mane tranšėjoje be mažų spygliuotų daigelių (tikriausiai yra ir pušyčių, ir eglučių) dar išdygo du ąžuoliukai. Kol kas nieko su jais nedariau, bet kitais metais reiks juos kažkur persodinti, kol kas nesugalvoju, kur juos dėti. Dėl tavo PH matuoklio, tai manau, kad tu viską darai teisingai, o rezultatas yra toks, kokio ir reikėjo tikėtis. Tai yra, pigūs PH matuokliai nieko patikimai nerodo, jie greičiau imituoja, kad PH matuoja, negu realiai jį matuoja. Aš pats PH matuoklių nebandžiau, bet kiek mačiau atsiliepimų, tai įspūdis toks, kad teisingai PH pamatuoti yra gana sudėtinga ir todėl joks pigus ir dar kelias funkcijas atliekantis prietaisas PH patikimai nematuos. Norint PH matuoti reiktų ieškoti vien PH matavimams skirto prietaiso, nesitikėti gauti pigiai ir dar būtinai pažiūrėti atsiliepimus apie jį.

Mintys, kurios kyla skaitant Vaterlo pranešimą: 1) naujai pasodintos šilauogės, ypač vėlai pasodintos, ir nebūtinai turi leisti gerus ūglius iš žemės. Tad jų nesant pirmą vasarą nereikia skubėti nusiminti; 2) paraudusį Toro rūgštinai granuliuota siera, bet toks būdas veikia labai lėtai, efekto galima tikėtis tik po kelių mėnesių ar kitais metais. Realiai vertėjo parūgštinti palaistant su citrinos rūgštimi. Jei anksčiau sakiau kitaip - tai klydau. 3) pas mane vienas 2016 m. pasodintas Patriotas šiemet numetė visus lapus daug anksčiau už kitas šilauoges. Jis šiemet gerai derėjo ir matau pumpurų, todėl gerai derės ir kitais metais. Nė kiek nepergyvenu, kad jis anksčiau numetė lapus. Juk kiekviena šilauogė yra asmenybė ir reikia gerbti jos teisę gyventi ir reikštis kiek kitaip nei visi pripratę. Šiaip gyva šakelė be lapų ir numirusi šakelė truputį skiriasi, galima gerai jas apžiūrėti ir palyginti su kitų šilauogių šakelėmis. Tikėtina, kad viskas ten gerai ir nėra ko pergyventi; 4) šilauogės yra stebuklingas augalas, kuris visada gali atsigauti tinkamai prižiūrint ir/ar gerai persodinus. Jis tiesiog išaugins naujus sveikus stiebus ir visiškai nesvarbu, kokie nuvargę, nuskurę, nusenę buvo seni stiebai. Nukirpti viską ir palikti tik vieną naują ūglį truputį rizikinga, saugiau būtų seną dalį dalinai nukirpti, pavyzdžiui, pusę senos dalies nukirpti, kad daugiau jėgų krūmas skirtų naujiems ūgliams. O kai jau augs daugiau nei vienas ūglys, tada norint galima nukirpti ir visą seną dalį. Juk galima karpyti ne tik pavasarį, bet ir vasarą, tai kam rizikuoti ir skubėti iškart daug nukirpti? 5) pamenat, rašiau apie savo seniausiai pasodintą šilauogę, su kuria buvo padarytos visos galimos sodinimo/auginimo klaidos ir ji dar 2 ar 3 kartus persodinta? Nepaisant tokios istorijos ji dabar visai neblogai auga. Tad nenusiminkite, su šilauogėmis viską galima pataisyti, kol dar jų galutinai nenumarinote; 6) ūglių sumedėjimas nereiškia, kad jie iš žalios ar rausvos spalvos taps kokiais nors rudais. Iš esmės ūglių sumedėjimas reiškia, kad jie jau gana ilgą laiką neaugo ir per tą laiką spėjo iš gana minkštų ūgliukų tapti gana kietais ūgliukais/šakelėmis, nors ir liko tokie patys žali ar rausvi. Jei yra kažkokie ūgliukai, kurie į ilgį augo rudenį ir liko "minkšti", tai jie nušals, bet tai ne tragedija augalui. Svarbu, kad dauguma jo šakų būtų neaugusios vasaros gale/rudenį ir spėjusios sukietėti/sumedėti. Kas iki šiol nesumedėjo - jau nesumedės. Paruduoja paprastai tik jau gana seni, pavyzdžiui, poros metų ūgliai, tad tokio parudavimo nereikia maišyti su sumedėjimu. Šilauogių šakelės per vieną sezoną auga keliais etapais - išauga pirminis ūglys iki kažkokio ilgio, sustoja augimas, suformuoja naujus pumpurus, tada iš tų pumpurų auga naujos antrinės šakelės, vėliau gal net tretinės gali pradėti augti. Tai vat nušalti galėtų tik paskutiniai augantys ūgliukai, o visos ankstesniais etapais išaugusios šakelės turėjo sumedėti; 7) Aš jau nepamenu, kada laisčiau šilauoges. Turbūt rugsėjį truputį laisčiau, kai buvo šilta kaip vasarą. O vėliau, nors kartais dienomis dar būdavo labai šilta, bet naktys vėsios, daug rasos kondensuojasi, todėl substratas laikėsi drėgnas, nedžiūvo, jo drėgnumui palaikyti užtekdavo net retų lietučių. Tai kam tas perteklinis laistymas? Kalbant apie mikorizę, tai po žeme gyvenantis grybas substrato nedžiovina. Substratą džiovina du dalykai - garavimas per paviršių ir vandens išgarinimas per šilauogės lapus. Garavimą per paviršių bent kelis kartus sumažina storesnis mulčio sluoksnis, o vandens išgarinimas per lapus savaime rudenį sumažėja daug kartų, nes rudenį yra mažesnė oro temperatūra, kuri sumažina absoliutinę oro drėgmę ir didesnė santykinė oro drėgmė. Plius dar ne kartą skaičiau, kad kondensuojantis rasai substratas papildomai pasipildo vandeniu, nereikia nė lietaus. Substratas turi būti drėgnas, bet ne toks, kad suimi jį saują, suspaudi ir bėga vandens čiurkšlės. Jei suspaudus bėga vandens čiurkšlės - tai labai perlaistėt savo šilauoges. Apibendrinant - rudenį reikia laistyti, jei yra tikra sausra. O jei nors retsykiais, pavyzdžiui, kartą per dvi savaites palyja ir temperatūra nėra aukšta kaip vasarą bei kartais naktimis iškrenta rasa - tai laistyti nebūtina. Pastangas, kurias skiriate pertekliniam laistymui, geriau nukreipkite papildomui pamulčiavimui; 8 ) mes sodo lapus sugrėbiame, bet nedeginame, o kompostuojame. Deginti tokius dalykus yra šioks toks nusikaltimas, nes deginant prarandamos naudingos organinės medžiagos, lieka tik mineralai ir dar teršiamas oras. Aš šilauogių lapų nedeginu, jų nuo ligų nepurškiu, tegu jos auga natūraliai. Yra kažkiek prasmės pavasarį aprinkti šilauogių ir kitokius lapus iš šilauogių krūmo, nes būna, kad krūme tarp stiebų jų daug užsilaiko, jie pavasarį ima pūti ir uždengia paviršių tokiu orui nelaidžiu kompostiniu sluoksniu. O šilauogėms reikia gero oro patekimo į substratą. Tai vat tuo tikslu kažkiek aprenku lapus iš krūmų, bet jų nedeginu ir jų visų neišrenku.

Pas mane po mulčiumi jokių plėvelių nėra. Kokia nors agroplėvelė ar agrotekstilė po mulčiumi turbūt padėtų išvengti dalies piktžolių, tai tingint kovoti su piktžolėmis galima bandyti dėti tokią plėvelę. Bet pačioms šilauogėms nuo plėvelės geriau turbūt nebus. Ir turbūt dar geresnis būdas kovoti su piktžolėmis yra storesnis mulčio sluoksnis, kuris trukdo piktžolėms išdygti/augti.

Kas čia naujo prie šilauogių vyksta?

Dauguma vaismedžių jau beveik be lapų, tik abrikosai dar laikosi. Dzintars jau irgi ėmė gelsti, o Kaunas vis dar žaliuoja:

Spalio vidurys, o šilauogės dar pusiau žalios: Prisirinkau lapų iš nuraudusių šilauogių: Kaip ir iš daugumos lietuviškų vaistažolių gavosi šviesi arbata su silpnu skoniu ir silpnu kvapu. Vėliau dar pamėginau užsiplikinti puodelyje-termose. Šįkart geriau pritraukė ir arbata gavosi tamsesnė. Bet ypatingo skonio ar kvapo nėra. O kiek ji sveika – sunku pasakyti, išgėrus nieko neatsitiko. Reiks ilgesnį laiką pagerti, gal tada kas pasijaus. Turėjau likusį durpių pusmaišį, galvojau, kad gal kur sukris substratras ir reiks papildyti, bet nesukrito. Tai išpyliau aplink šilauoges užpildydamas sodinant laistymui padarytas duobutes. Nugriebinėjant mulčią pasimatė šilauogių šaknys – netikėtai toli išaugo per vieną vasarą. Į kaimą važinėju per pušyną, tai dar prisirinkau pušų žievių vietose, kur buvo sukrauti išpjauti rąstai. Rąstus krauna su mechaniniais griebtuvais, tai pritrupina daug žievių. Papildžiau mulčią, nes visgi mulčias šilauogėms labai svarbus – po juo mažiau svyruoja temperatūra, gerai išsilaiko drėgmė ir daug mažiau auga piktžolės. Ir vėl išdygo naujas grybukas:

Ar kas bandėte užsiplikinti arbatai šilauogių lapelių? Kaip tik dabar juos paraudusius tam reikia rinkti. Jau kelintą kartą girdžiu apie šilauogių arbatą, bet nė karto nebandžiau. Reiks ryt pabandyti.

Kuo pakeisti mineralines trąšas šilauogėms?

Pasivaikščiokim po ukrainiečio šilauogyną:

Truputį ne vaismedis, bet gražu:

Dar dviejose vietose prie šilauogių grybukų pridygo:

Dar noriu pridurti, kad didesne substrato rūgštingumo sumažėjimo priežastimi gali būti ne jo laistymas vandeniu iš šulinio, o substrato neatskyrimas nuo dirvos plėvele arba pasodinimas į nepakankamai rūgštų substratą, kai, pavyzdžiui, naudojama daug žemės, nerūgščios durpės ar dar kokios nors medžiagos. Neatskyrus substrato negali būti taip, kad eina normali nerūgšti žemė ir staiga prasideda rūgštus substratas. Kai nėra atskyrimo, tai viskas susimaišo ir savybės suvienodėja, iš dirvos ateis medžiagų, kurios sumažins substrato rūgštumą, o dirva aplink kažkiek parūgštės. Bet kadangi dirvos daug, o substrato mažai, tai visada gausis, kad tiesiog prarandamas substrato rūgštumas. Tokiais atvejais parūgštinimas turi būti naudingas, ką jau rašė Vigintas - skaitykite cituojamą žinutę.

Va ta videoapžvalga aukščiau man padėjo suprasti, kad actu praskiestas vanduo beveik nerūgština. Realiai maždaug įpylus acto į labai šarmingą vandenį jis taps tinkamesniu laistymui, bet actu nepavyks padidinti substrato rūgštingumo. Jei reikia parūgštinti patį substratą, tada reikia rimtesnių priemonių ir labai prieinama, pigi ir patogiai naudojama yra būtent citrinos rūgštis. Kiti galimi variantai - pavyzdžiui, akumuliatorių elektrolitas man kelia įtarimų dėl galimų pašalinių priedų, rūgštynių rūgšties nežinau, kur gauti. Amonio sulfatas labai tinkamas kaip trąša, bet, pasirodo, beveik visiškai nerūgština. Labai gera priemonė rūgštinimui, turbūt pati geriausia, idealiausia yra grynos sieros (granuliuotos ar miltelių pavidalu) įterpimas, bet ši priemonė ima po truputį veikti tik tada, kai ją skaido mikroorganizmai. Todėl ji neveiks greitai ir jei subtratui trūksta rūgštingumo, tai tada pirma reikia parūgštini kuo nors kaip citrinos rūgštimi, o jau po to galima tikėtis, kad įterptą sierą po truputį perdirbinės mikroorganizmai ir tokiu būdu bus palaikomas reikalingas rūgštingumas, jis nemažės. Vanduo su citrinos rūgštimi veikia (rūgština) akimirksniu, o sieros granules mikroorganizmai gali skaidyti net ir kokius du metus. Beje, sieros pliusas ne tik tai, kad parūgština, bet ir ji pati labai naudinga šilauogėms kaip mikroelementinė trąša. Reikia žiūrėti tavo minėtų miltelių rūgštinimui sudėtį. Beje, mano minėtų MKDS miltelių (kuriuos laikau brangiu etalonu) sudėtis nėra tiksliai nurodyta. Jei teisingai pamenu, tai ant kibiriuko parašyta, kad sudėtyje yra sieros ir azoto junginiai ar kažkas panašaus. Toliau bandom spėti, kas ten gali būti. Pirma versija - grynos sieros milteliai, kurie lėtai veiks skaidant mikroorganizmams. Miltelius greičiau skaido, nei granules, tai veiks kažkiek greičiau, bet vistiek gana lėtai. Antra medžiaga, jei ten tikrai yra azoto, tai gali būti amonio sulfatas. Vėlgi puiku, šilauogių augimą labai paskatina amonio sulfatas ir lapai tampa žalesni per kelias dienas. Bet tokias azoto trąšas galima naudoti iki birželio pabaigos, vėliau jos pavojingos, nes perdaug paskatinus augimą vėliau nesumedės ir nušals. Vėlyvą rudenį pasibaigus augimui azotas jau tokio poveikio nepadarys, bet jis, greičiausiai, paprasčiausiai per žiemą išsiplaus ir bus prarastas be jokios naudos. Kas dar gali būti tuose milteliuose, kad greitai rūgštintų? Spėčiau, kad kažkas panašaus į citrinos rūgštį, nes kitaip greitai nebus efekto. Tie MKDS milteliai būtų puikus dalykas, jei ne jų kaina, atskirai perkant minėtas medžiagas jos kainuos daug pigiau nei MKDS kibirėlio kaina. Čia gaunasi panašiai kaip nusipirkti brangių firminių miltelių nukalkinimui, o tada pamatyti, kad jų sudėtis yra 100% citrinos rūgštis. Bet tiesiog perkant citrinos rūgštį kaina būtų kelis kartus mažesnė. Įtariu, kad būtent dėl šios priežasties MKDS ir slepia šių miltelių sudėtį.

Prikeliu video apžvalgą apie rūgštinimo būdus ir jų efektyvumą.

Manau, kad šilauogei tinkamas pH reikalingas ne tik augimo metu vasarą, bet ir ramybės metu žiemą. Gerame pH turi geriau peržiemoti ir būti stipresnės tiek šilauogės, tiek grybiena. Todėl verta parūgštinti, jei manai, kad rūgštingumo trūksta. Kitas klausimas, kuo parūgštinti? Kas yra tavo minėtų miltelių sudėtyje? Šiaip paprastas ir efektyvus būdas parūgštinimui yra 10 litrų kibire ištirpinti du arbatinius šaukštelius be kaupo citrinos rūgšties ir tuo vandeniu palaistyti šilauoges.

Jei trumpai, tai viskas labai paprasta: 1) Pasodinta į rūgščių durpių substratą; 2) Substratas atskirtas nuo paprastos žemės, 3) Apmulčiuota. Visa tai nuo pavasario detaliai aprašyta temoje ir nuotraukos sudėtos. Kokias klaidas dariau iki šių metų? 1) Gal prieš 10 metų žmona nusipirko šilauogę ir paprastai pasodino paprastoje žemėje. Nieko ji neaugo, kokią pasodino, tokia maždaug ir buvo. Kitais metais ar dar vėliau aš kartą jos vos neišroviau kaip piktžolės, bet prisiminiau, kad lygtai kažką sodino. Paklausiu žmonos, ar ten jos kažkas pasodinta, ji ilgai galvojo, po to sako „šilagėlė, oi ne šilauogė“. Vėliau ją persodinau į kitą vietą, internete paskaitęs persodinau į spygliuočių krituolius sumaišytus su žeme ir dar tręšiau specialiomis trąšomis. Pirmais metais išaugo gal 6 naujos šakos, bet jau sekančiais metais turbūt perpuvo tie spygliai, žemė gavosi kieta sunki ir šilauogė vėl nustojo augti. Vėliau nusipirkau dar vieną šilauogę, ją pasodinau šalia, abiem joms pribėriau rudų durpių. Kažkiek augo, bet gana silpnai. 2016 metais dar internete prisiskaitęs apmulčiavau šias šilauoges pušų žievėmis ir parūgštinau specialia MKDS priemone dirvos rūgštinimui, tuo pačiu jos ir pasitręšė. Dar vasarą per sausras kelis kartus palaisčiau, ko anksčiau niekada nedarydavau. Ir staiga šilauogės ėmė gerai augti. Rudenį nukrito lapai ir liko dideli pumpurai. Galvoju, kas čia? Gal erkiniai pumpurai kaip būna juoduosiuose serbentuose, gal reikia juos nuskinti. O ten, pasirodo, buvo žiediniai pumpurai, gerai, kad jų nenuskyniau. Dabar tos šilauogės gana gerai dera kasmet nuo 2017 m. Klaidos: nebuvo normalios duobės, pradžioje sodinta be durpių, nemulčiuota, šonai neatskirti, pasodinta per arti vyšnios ir trešnės, tai joms užaugus atsirado šešėlis. 2) 2016 m. pasodinau 8 šilauoges. Iškasiau duobę 2x8 m, šonus atskyriau, pripyliau juodų durpių, kurių pigiai gavau iš kasančių tvenkinius, pasodinau aplink pačias šilauoges įberdamas nedaug rudų durpių. Ne iškart, o vasaros viduryje apmulčiavau žievėmis. Didžiausia klaida – juodos durpės, jos puikios daržui, o šilauogėms į substratą galima dėti jų kokių 20%, bet ne jas grynas pilti. 3) 2017 m. balandį pasodinau 6 šilauoges. Iškasiau duobę 2x3 m. Pasodinau kaip ir prieš tai pagrinde į juodas durpes, apmulčiavau. Klaidos – juodos durpės ir, kaip jau ėmė aiškėti, kad paaugus šilauogėms tampa per ankšta sodinant dviem eilėmis kas metrą. 4) 2017 m. daugiau nebeplanavau sodinti šilauogių, bet gegužę supjovėm malkas ir liko daug pjuvenų. Tai iškasiau tranšėją 1x2 m, ją pagrinde užpildžiau pjuvenomis ir pasodinau dvi dideles šilauoges aplink pačias šilauoges įberdamas nedaug rudų durpių. Klaida – per mažai durpių įberta. Tai šiemet taisydamas klaidas ratais atkasiau substratą aplink tas seniau pasodintas šilauoges ir pribėriau rūgščių durpių, pamaišydamas su pjuvenomis, granuliuota siera ir vermikompostu. O iškastą blogą substratą – juodas durpes ir pjuvenas – subėriau į naujai sodinamų šilauogių tranšėjas, nes pamaišant tai visai puikus dalykas. Pagal dabartinį mano supratimą, į tranšėjos apačią galima pilti daug pjuvenų, net iki pusės tranšėjos, o rudas durpes galima pamaišyti pridedant juodų durpių. Bet sodinti šilauoges vien į juodas durpes ar pjuvenas nėra gerai, prie šilauogių šaknų turi būti gana nemažai rūgščių durpių substrato. Tad šiemet sodindamas išvengiau visų šių klaidų bei pasodinau atviroje vietoje, kur niekas šilauogių neužtemdys. Linijoje tarp šilauogių 1 m atstumas gana mažas, suaugusios jos susilies šakomis, bet joms pakaks šviesos, nes tarp linijų palikau didelį atstumą. Dabartinėje vietoje gal per daug vėjuota, tenka gana daug jas pririšti prie kuoliukų. Na bet iš šiaurinės pusės ten auga eglutės, vėliau bus kiek didesnė užuovėja.

Šiandien vėl radau gražią grybų krūvelę: Bet, deja, jie auga už tranšėjos ribų, tad tikriausiai jie auga atsitiktinai, o ne dėl mikorizės su šilauogėmis:

Dėkui. Turiu pripažinti, kad iki šių metų net 4 kartus šilauoges pasodinau su klaidomis. Tik šiemet, tikiuosi, pirmą sykį pasodinau jas teisingai. Todėl ir sakau, kad per brangu mokytis iš savo klaidų, geriau mokykitės iš mano klaidų.