Iš pradžių reikia turėti bent minimalų finansinį raštingumą ir gebėti modeliuoti situacijas bei vertinti rizikas. Vertink paskolų atidavimus žemiausiom istorinėm kainom ir neturėsi problemų. Bet kai žmonėm užauga sparnai po gerų metų ir mano, kad taip visada bus, tai jau gali būti problemų.
Kitas dalykas, tai žmonės nori visko čia ir dabar. Būna, trisdešimtmečiai, perėmę nemažai tėvų sukurto ūkio, pasinaudoja paramom, turi nuliova technikos parką,visas gyvenimas prieš akis ir kala kryžius. Nežinau, keistai atrodo. Iš kitos pusės žiūrint, mano tėvai, būdami 40 praktiškai nieko neturėjo ir per 15 m sunkiu darbu nemažai pasiekė (būtų dar ir galva dirbę, būtų pasiekė 3 x tiek). Man dabar 33 ir aš žiauriai gerai gyvenu (nesu turtingas, bet man nieko netrūksta), turiu žymiai geresnes startines pozicijas ir aš tikrai negalių rėkaut, kad mane kažkas žlugdo, nes kitiems yra žymiai blogiau.
Reziumuojant galiu pasakyti savo nuomone apie žemės ūkį:
grūdų ūkiai iki 100 ha gali būti tik hobis arba būtina kooperacija (taip, perlipimas per savo ego ir, galbūt, kartais nesilaikymas optimalių terminų). Negali žmogus, dirbdamas iš esmės mažai kvalifikuotą darbą (traktoriaus vairavimas), padirbėjęs kelis mėnesius per metus, apsirūpinti sočiu gyvenimu, tai tiesiog neįmanoma.
gyvulininkystės ūkiai, protingai valdydami finansus, tikrai nepražus, 20-30 karvių ūkeliam nieko nenutiks. Bėda, kad tokiu bepročių, kurie norės taip gyventi, mažėja ir naujų iš esmės neatsiranda.
Dideli ūkiai tiesiog apsikarpys savo išlaidas investicijom ir tiek žinių. nemanau, kad jiems gresia išnykimas