Turėjom telyčią, kuri net artyn prie tešmens neprileisdavo. Tai prisiminiau seną gerą būdą kaip spiriančius arklius nujaudrindavo. Ant ilgo pagalio užmaudavo pirštinę prikimštą šaudų ar ko nors kito minkšto ir golstydavo, tol kol nebespiria arba glostytojui nenusibosta Tą patį padarėm ir su mūsų telyčia. Iš pradžių beveik tik ant trijų kojų stovėjo, nes ketvirtąja vis pagalį gaudydavo Bet per kelias savaites priprato ir atejus laikui veršiuotis nebuvo dideles problemos melžti. Tik šiek tiek koją kilstelėdavo.
Pažytamas turėjo labai piktą kumeliuką, kuris tiesiog puldavo(spardydavo) žmones. Tai turedami laisvo laiko keliese prispausdavo jį prie sienos ir glostydavo per prievartą. Visą, nuo galvos iki kojų. Kai užaugo, tapo labai draugišku eržilu, prieidavo ir prašydavo paglostyti.
O šeip nepakektų taikyti imprintingą. Kątik gimusį veršelį iš karto ne prie karvės, bet kokią 20- 30 min pagostyti visas vietas, kurias reikės liesti veršeliui užaugus. Taip pasamonėje užsifiksuoja, kad žmogus turi teisę liesti viską. Glostyti rekėtų ir vėliau, veršeliui augant. Tešmuo ar kitos dalys priklauso ir šeimininkui. Gerumu net ir pikčiausią gyvulį galima perlaužti
Spirti gali ir dėl edemiško tešmens (jį skauda, niežti). Jei labai spardosi, reikėtų turėti kibirą šalto vandens ir kas kelios minutės atvėsinti juo spenius ir rankas, kol melžiam. Nes šaltis sutraukia paviršines kraujagysles ir edemiški audiniai šiek tiek atslūgsta.
Veršelis žįsdamas ir daužydamas tešmenį, jį išmasažuoja, tai veina geriausių profilaktinių priemonių nuo mastito. Atjunkius veršelį, tešmenį turi išmasažuoti melžėja/-as, taip ir pienas geriau atleidžiamas.