NUSIMUILINO
Eina vilkas per mišką, mato — Zuikis be ausų. Vilkas:
— Kas tau?
— Tai va nuo kariuomenės išsisukinėju — ausis nusikirpau — mane ir atleido.
— Blyn, tai man irgi šaukimas atėjo!
— Na, pilkasai, tavo ausys mažos, teks uodegą nusikirpti.
Nukirpo vilkui uodegą, jį taip pat atleido. Sėdi dviese, švenčia nusimuilinimą nuo kariuomenės. Eina Meška:
— Kas gi čia jums? Vienas be ausų, kitas be uodegos?
— Tai mes iš kariuomenės nusimuilinom!
— E, blyn, tai man irgi reikia!
Pasižiūrėjo žvėrys į mešką ir sako:
— Ausys mažos, uodega irgi, teks kiaušus nupjauti !
— Jūs ką?!
— Na, tada, Miša, skuosk į kariuomenę !
— Gerai, pjaukite!
Nupjovė Mišai jo pasididžiavimą, eina jis į medkomisiją. Grįžta liūdnas liūdnas, su ašaromis akyse. Zuikis paėmė iš jo pažymą ir skaito: „Netinkamas, plokščiapėdystė“.