TadasJ

Trumpos pieno žarnos, švelnus ir tolygus transportas iki kolbos ir joje (kolba kitoje roboto pusėje ties tešmeniu), pieno kėlimas į viršų tik transporto linijoje po nuolatiniu slėgiu.

Tai problema dar senesnė. Ji anksčiau pasitaikydavo pieno linijose, dabar ir robotuose - pažiūrėjus pieno kelią nuo melžiklio iki kolbos, matosi, koks jis ilgas ir kiek pieną reikia pakelti. O straipsnyje paryškinau, kokią finansinę įtaką tai turi.

Nenoriu nieko pripainiot, tai pakopijuoju išverstą iš olandų į anglų straipsnio tekstą: Acidity of fat in milk is a problem for a number of companies in North Holland A persistent problem, also for the milkers with an old-fashioned milk line on the barn: A number of dairy farmers in North Holland who use a milking robot have problems with the acidity of the fat in the milk. This regularly turns out to be too high to meet the quality requirements of Cono Kaasmakers. As a result, the companies miss out on a surcharge and in some cases they are even reduced on the payment for milk supplied. The acidity of the fat in the milk affects the quality and taste of cheese. The acidity of the fat in milk is expressed in mmol per 100 grams of fat. The average in the Netherlands is 0.6 mmol per 100 grams of fat. Cono Kaasmakers pays a supplement of 0.2 cents per kilo of milk to companies with an acidity below that average. For companies that supply milk with fat with an acidity of 0.8 mmol per 100 grams or higher, 0.5 cents are reduced in milk price per kilo. The higher acidity of milk is a well-known phenomenon in dairy farms with an automatic milking system. Because cows are milked more than twice a day, the fat globules in the milk have less time to develop. In addition to the milking system, the ration also plays a role. Cows that are fed almost exclusively on grass generally have to deal with a higher acidity of the fat in the milk. Furthermore, the treatment of the milk plays a role, such as pumping, blowing empty of pipes and cooling. source: Veldpost, 27/07/13

Šiuo atveju kalba eina apie pieno mechaninį stresą labai ilgose pieno žarnose melžimo metu, paprastai sakant - pieno suplakimą. Melžimo procese skirtingų fazių metų pienas juda pirmyn-atgal, o dėl ilgų žarnų jis nesubėga į pieno kolbą, todėl yra mechaniškai suplakamas.

Ką aš ir rašiau pradžioj, svarbiausia - tvarto technologija. Jokia melžimo technika neduos naudos, jei tvartas suplanuotas netinkamai. Problema ta, kad tvartą suprojektuot yra reikalų, ypač kalbant apie seno rekonstrukciją.

Būtent, mato REZULTATUS. Vadinasi, kasdien gaunama krūva skaičių, kurie atspindi jau pagamintos produkcijos kokybę. Pamelžto pieno jau nepakeisi, todėl iš šitų duomenų daromi pokyčiai (pvz., raciono pakeitimai) jau įtakos tik būsimą produkciją. Pažangūs miesčionys vadina tai reaktyviu veikimu, kai šalinamos pasekmės. Visos rezultato stebėjimo ir matavimo priemonės - "laboratorijos" ir įvairūs sensoriai yra būtent tokie. Aišku, lankstinuke atrodo gražiai, vadybininkas turi apie ką papasakot, tuo pačiu nukreipiama kalba nuo esmės. O esmė, pavyzdžiui, gali būti atsakymas į klausimą: kaip išvengti laisvųjų riebiųjų rūgščių, kai pieno žarnos tokio ilgumo? O olandai jau pradeda taikyti jas kaip kokybinį pieno parametrą. Nenoriu peikti Afimilk produkcijos, jie tikrai moka kurti ir gaminti savo produktus. Dabar apie "mano" robotą: šalia pagal pieno temperatūrą koreguoto el. laidumo, pieno srauto, kiekio iš kiekvieno ketvirčio, jis turi papildomai perkamą opciją - patentuotą SLS matavimą iš kiekvieno ketvirčio viso melžimo metu, kurio tikslumas geriausias rinkoje ir tam nereikia jokių reagentų. Sukurtas specialiai rodiklius stebėti mėgstantiems klientams, nors aš gerau rekomenduoju už tuos pinigus pirkti selekcinius vartus.

Aš dirbu GEA. Ar patvirtinau įtarimus? Funkcijų, kurias jie siūlo, nėra daug - Crystalab (Afilab) ir pan.

Aš gal savo nuojautas prie savęs pasiliksiu. Labiau verta pašnekėt apie tai, ką pardavėjai siūlo: ar tai atitinka pirkėjo lūkesčius ir keliamus tikslus, ar akcentuoja tas roboto savybes, kurios brošiūroj ant popieriaus atrodo gražiai ir išskirtinai? Nusiperka ūkininkas robotus, pasistato ir tik dirbdamas supranta, kad liko neišspręsta daug klausimų. Tuomet ir prasideda visokie budėjimai per naktį.

Nežinau, ką ten pačiam pardavęs vadybininkas pribūrė (bet nujaučiu, ką papildomai pasiūlė), bet laidumas ūkiuose naudojamas jau bene 15 metų ir gana plačiai. Taip, tai yra papildomas įrankis ir kiekvienas pasirenka, naudot ar nenaudot. Bet nenaudot jo automatiniame melžime man atrodo keista.

Pirma, net aikštelėse su pieno matavimu el. laidumo funkcija yra daugumoj atvejų ir ją ūkiai tikrai naudoja, taigi, čia nėra išskirtinai roboto reikalas. Bet tai nėra konkretus mastito ar somatų aliarmas, o tiesiog indikacija, kad karvės pienas pakito dar iki tol, kol jis pasimato KMT lėkštelėje ar akivaizdžiai piene. Antra, nežinau, kaip ten pas jus, bet laidumo ir kraujo sensoriai yra skirtingi, todėl tas "pasileidžia kartu" kelia įtarimą, kad arba laidumo algoritmas programiškai neišspręstas, arba pieno atskyrimas bendras laidumui ir kraujui, arba laidumo matavimas rodo kažkur į pievas. Trečia, el. laidumas yra individualus kiekvienai karvei. Matuojamas ne absoliutus jo dydis (kaip kad SLS piene), o pokytis nuo buvusio per praėjusį melžimą. Aš ir sakau, kad reikia vertinti ne vieną pasikeitimą tarp melžimų, o mažiausiai du ir dar pridėti primilžio ir melžimo laiko pasikeitimus pasitikrinimui. Tokie faktoriai, kaip karščio stresas, įtakos visą bandą, ir nors sistema gali rodyti laidumo pakitimą, gal net laidumo aliarmą, bet tą rodys daug karvių. Įvertinus, kad kažkoks faktorius (pvz., karštis) pasireiškė, mes nepulsime tų karvių gydyti, o stebėsime bandą toliau. Daug nesiplečiant, tai yra geras įrankis gauti informaciją apie dar nematomus pakitimus piene, toliau jau žmogaus reikalas spręst, ką su ta informacija dayti. Ketvirta, kai aktyvumo stebėjimo davikliai nebuvo tokie modernūs, el. laidumo ir primilžio pakitimai ūkininkų buvo naudojami kaip papildomi faktoriai patvirtinti rujai, kai sistema rodydavo padidėjusį karvės aktyvumą.

Tai, kaip suprantu, pačiam labiau patinka ne prevencinės priemonės, o lakstyti paskui sergančias, jas gydant ir prarandant pieną? Keista. Beje, bandos valdymo programoj nesunku pasidaryti ataskaitą, kur išrinktų karves, kurių du paskutiniai melžimai buvo su laidumo aliarmu ir sumažėjusiu primilžiu - viskas, užtenka užmest akį ir aišku.

Pieno elektrinis laidumas yra kol kas geriausias parametras ankstyvajai mastito prevencijai. Kiekvieno gamintojo robotai tą funkciją turi ne šiaip sau. El. laidumas pasikeičia apie dvi dienos iki somatų pasirodymo, todėl šis parametras leidžia užbėgti įvykiams už akių. Kitas klausimas, koks skirtingų sistemų aliarmų algoritmas ir kaip pats žmogus tuos duomenis interpretuoja. Aišku, nerekomenduojama daryti automatinio pieno atskyrimo pagal el. laidumo pasikeitimus (nes jis keičiasi ne tik dėl prasidedančio uždegiminio proceso, bet ir dėl rujos, streso ir t.t.). Taip pat ir pati įranga turi veikti tvarkingai - jei rodo "į pievas", servisas turi spręsti. Pieno el. laidumo pasikeitimus reikia vertinti ne iš vieno melžimo ir kartu su primilžio, pieno tėkmės ir melžimosi laiko pasikeitimais. Geriausia, jei ši informacija matoma iš kiekvieno ketvirčio atskirai.

Iškart prisiduodu, kad esu suinteresuotas asmuo, todėl nebūsiu objektyvus. Pradėti reikėtų nuo to, kokius tikslus bandote pasiekti, investuodami į melžimo automatizavimą - jei tik atlikti spenių paruošimą, aparato uždėjimą, pamelžimą ir nuėmimą, t.y. pakeisti melžėją - galite pirkti bet ką, visi rinkoje likę gamintojai (vieni geriau, kiti gal kiek prasčiau) melžimo procesą padarys. Jei to negana ir norite susiprojektuoti visą tvarto technologiją su automatiniu melžimu, tuomet čia yra kelios filosofijos - "milk first", "feed first", "batch milking", laisvas judėjimas ir įvairūs tarpiniai variantai. Nuo tvarto technologijos priklauso, kiek tame tvarte reikės praleisti laiko, kokius papildomus veiksmus su gyvuliais atlikti ir t.t. Na, ir dar reikia įvertinti, kaip bus valdoma banda - kokių duomenų reikia (sveikatingumo, ėdimo, aktyvumo, pieno rodiklių ir t.t.) ir kaip atrodys žmogaus(-ių) darbo diena.

Teko čiupinėt tokius įkalamus alsuoklius, kurie tik iš vidaus išleidžia, bet oro į vidų neįleidžia. Naudojami buvo siloso "dešrose". Gal padėtų. https://www.budissa-bag.de/index.php/en/zubehoer/vogelschutzgitter

Po melžimo speniai gali pailgėti apie pusantro karto, vėliau jie atsileidžia. Melžikliai (jei tvarkingi ir tinkamo dydžio) - guma ar silikonas - esminės įtakos čia neturi. Jei speniai paraudę, žiūrėčiau pulsatorių ir vakuumo lygį.

Tas pats ūkis, du tvartai. Pirmame sudėti lenkiški gaminiai (nes vis tiek tas pats, tik pigiau), po kelių metų kitame tvarte jau sudėti jau vakarietiški, nes pigumas išlenda per kitą galą. Kainos skirtumas gal 15-20%, tačiau cinkavimo kokybė, ilgaamžiškumas ir t.t. kitame lygyje. Su pigiausiais gaminiais būtent taip ir yra, kaip rašo temos autorius - imamas cinkuotas vamzdis, jis lankstomas, pjaustomas, gręžiamas, virinamas. Tada apdirbtos vietos purškiamos cinku. Gaunasi pigiai. Kitas dalykas, kuris stipriai įtakoja cinkuoto metalo ilgaamžiškumą, yra tvarto mikroklimatas ir priežiūra. Jei ventiliacija bloga, daug drėgmės ir amoniako, viskas aptaškyta ar paskendę mėšle - nelaikys joks cinkavimas.

Pagrindiniai melasos kokybės rodikliai - cukringumas ir sausųjų medžiagų kiekis. Iš rytų dažnai atkeliauja "standartizuota", t.y. kiek skiesta melasa (42-43% cukringumas vietoj 47-48%). Sausųjų medžiagų turėtų būti apie 75%.

Atrajojimo laikas ir ėdimo laikas/dažnumas yra skirtingi parametrai.

Variantų yra įvairių, bet esminės filosofijos yra dvi: Milk First ir Feed First. Bet kokiu variantu, karvė eina ėsti - prieš melžimą ar po, be to, ir robote gauna saldainį. Be to saldainio, dalis karvių net neitų link to roboto. Ir karvės visada nori būti nukreiptos į melžimą, o ne prie šėrimo tako Selekciniai vartai po melžimo yra labai patogus dalykas, nes galima automatiškai atsiskirt karves, kurias reikia sėklint (pagal aktyvumo rodiklius) arba gydyt, arba dar kokius veiksmus atlikt. Sėklintojui patogu - atvažiavo, karvės jau laukia po rytinio melžimo, pasitikrino, susėklino, paleido.

Ne visai taip: selekciniai tik atidaro įėjimą į palaukimo aikštelę, bet karvės fiziškai nevaro į melžimo vietą.

Tai ir sakau, kad aikštelėj kitaip - ten karves atvaro, todėl "neina melžtis" nebūna. Pačios sistemos aišku nesiskiria. Aikštelėse dažnai dar būna naudojami gyvulių davikliai, kurie aktyvumo informaciją atiduoda gyvulio atpažinimo prieš melžimą metu (t.y. 2-3 kartus per parą), ko dažnu atveju užtenka (kombinacijoj su melžimo duomenim), kad pagauti tą ~90% rujų. Dėl aikštelės modernizavimo sutinku - su geru bandos valdymu galima pasiekti daugiau, nei tik su aktyvumo stebėjimu.

Na, ne aš čia nuorodas su reklaminiais filmukais dėlioju... Su robotais vienaip, su aikštelėm - kitaip. Ne tik silpnos rujos, bet ir nereguliarus ciklas. Ėdamumas iš pradžių sutankėja (prieš rują), o tik po to pamažėja. Kalbant apie pinigus, sprendimų gali būti visokių ir yra pigesnių būdų, kaip pasiekti ~90%. Tokių sistemų pagrindinė paskirtis - padėti pastebėti rujas (silpnas ir nereguliarias) ir ankstyva informacija apie galimas gyvulių sveikatos problemas. Kuo karvės produktyvesnės, tuo tokios sistemos labiau pasiteisina.

Siūlom daviklius ir ant kaklo, ir kojos ar į ausį, bet čia ne vieta reklamai. Skirtingais daviklių tipais galima kaupti (šalia aktyvumo stebėjimo) skirtingus duomenis. Pažangiausias ir tiksliausias yra daviklis ant kaklo, kuris turi gerą signalą ir tarnavimo trukmę dėl didelės baterijos. Taip pat jo mažiausia praradimo rizika - dėl pametimo (ausies) arba mechaninio pažeidimo (kojos). Ausies daviklis iš šių tarnauja trumpiausiai (tik apie 3 metus, t.y. realiai naudojamas vienai karvei. Bet davikliai yra tik viena sėkmės sudedamoji. Kita pusė - programinė įranga ir duomenų apdorijimo algoritmas. Nenoriu labai plėstis, bet vien aktyvumo padidėjimas neparodo tiksliai rujos, tam reikalingi papildomi duomenys. Geriausiai tam padeda melžimo duomenys (pieno kiekis, laidumas, srautas ir intervalai (jei melžia robotas)) ir ėdimo duomenys (laikai, intervalai, atrajojimas), t.y. šių duomenų pasikeitimas padeda atskirti paprastą aktyvumo padidėjimą (dėl kitų rujojančių, gyvulio perkėlimo į kitą tvartą, hierarchijos ir pan.) nuo rujos.

Tokia daugiametė praktika, paremta ne tik kaimyno karvėm. Jei sakote, kad ši sistema pažangiausia, būtų įdomu sužinoti, kuo? Davikliais? Programine įranga? Aktyvumo stebėjimo ir klaidingų aliarmų atmetimo algoritmu?

Davikliai ausyse yra mažiausiai pažangus variantas dėl tikslumo ir didesnės pametimo galimybės. Bet iš visų daviklių tipų pigiausi (nors Genimpekso kainos tai rodo atvirškčiai).