Arunasmix

Geriausiai pirkti originalius. Daugelis gamintojų testuoja peilius gana ilgą laiką, nors dažniausiai patys jų ir negamina. Aš pats Lietuvoje testavau 6 gamintojų peilius beveik metus laiko. Kai kurie deklaruoja labai didelį atsparumą, bet realiai skirtumas testų metu buvo 4-5procentai. Dažniausiai visi galvoja, kad kietesni peiliai yra geriau. Tačiau tuomet iškyla pavojus, kad peilis gali lūžti įkraunant sušalusį ruloną. Taip pat nėra gerai storo metalo peiliai arba apvirinti kietmetaliu. Labai stipriai padidėja pasipriešinimas ir tuomet pinigai išlekia "per kaminą", t.y. suvartojama daugiau kuro. O peilių dantys turėtų būti kuo stambesni. Kokius peilius bepasirinktumėte, nepatingėkit laiku pagaląsti (bukesnis peilis greičiau dyla), keiskit vietomis, raskit optimaliausią pašarų užkrovimo tvarką(sutrumpinsit maišymo laiką). Na o jeigu jau nebėra ką ir begaląsti, tiesiog pirkite naujus.

Kaip matau maišytuvas jau padirbėjęs.
Strautmann sraigtai neturi Hardox priekinės briaunos. Briaunai ir dugnui padilus, pašaras stringa po briauna ir stabdo labai stipriai. Tai matosi iš "rievių" and dugno. Esu matęs kaip panašus maišytuvas užgesina variklį gana rimtam traktoriui. Visų pirma išsivalykite likučius iš po sraigto ir privirinkite metalinę plokštę, kad sumažintumėte atstumą tarp dugno ir briaunos. Tam kad išmatuoti reikiamą atstumą, būtų gerai tai daryti pilnai užkrovus maišytuvą. Apkrova sraigto vijoms gana nemaža, ir apatinė vija kažkiek išlinksta. Jeigu tarpas tokiu atveju(pilnai užkrovus) yra didesnis nei 0,5cm ir pastoviai nevalant, galios poreikis labai išauga.
Priešpeilius naudokite tik tada, kai rulonai jau "ištaršyti". Visada ištraukite juos, prieš kraunant rulonus. Jie reikalingi smulkinant pašarą apatiniame trečdalyje. Taip pat gerai juos ištraukti prieš dalinant. Tuomet tolygiau išsidalina pašaras. 
Antrą ir trečią rulonus krauti, tik kai prieš tai įkrautas pilnai "ištaršytas"
Peilius būtų laikas ir pasikeisti. Ir prižūrėti, kad būtų pastoviai aštrūs. Jeigu jau sudilo ir keisti nenorite ar negalite, tiesiog padarykite flexu užkarpas. Lengviau pjaus - mažiau reikės galios. Šiaip tai aš bent porą peilių visai nuimčiau.. Tačiau tai galima nuspręsti tik pamačius ir pačiupinėjus pašarus, pamačius presą ir tt ir tt. Pilnas maišytuvo suderinimas užtrunka netrumpai.
Jeigu kažkas tiks - bandykite. Gal padės.
 

Kaip matau maišytuvas jau padirbėjęs.
Strautmann sraigtai neturi Hardox priekinės briaunos. Briaunai ir dugnui padilus, pašaras stringa po briauna ir stabdo labai stipriai. Tai matosi iš "rievių" and dugno. Esu matęs kaip panašus maišytuvas užgesina variklį gana rimtam traktoriui. Visų pirma išsivalykite likučius iš po sraigto ir privirinkite metalinę plokštę, kad sumažintumėte atstumą tarp dugno ir briaunos. Tam kad išmatuoti reikiamą atstumą, būtų gerai tai daryti pilnai užkrovus maišytuvą. Apkrova sraigto vijoms gana nemaža, ir apatinė vija kažkiek išlinksta. Jeigu tarpas tokiu atveju(pilnai užkrovus) yra didesnis nei 0,5cm ir pastoviai nevalant, galios poreikis labai išauga.
Priešpeilius naudokite tik tada, kai rulonai jau "ištaršyti". Visada ištraukite juos, prieš kraunant rulonus. Jie reikalingi smulkinant pašarą apatiniame trečdalyje. Taip pat gerai juos ištraukti prieš dalinant. Tuomet tolygiau išsidalina pašaras. 
Antrą ir trečią rulonus krauti, tik kai prieš tai įkrautas pilnai "ištaršytas"
Peilius būtų laikas ir pasikeisti. Ir prižūrėti, kad būtų pastoviai aštrūs. Jeigu jau sudilo ir keisti nenorite ar negalite, tiesiog padarykite flexu užkarpas. Lengviau pjaus - mažiau reikės galios. Šiaip tai aš bent porą peilių visai nuimčiau.. Tačiau tai galima nuspręsti tik pamačius ir pačiupinėjus pašarus, pamačius presą ir tt ir tt. Pilnas maišytuvo suderinimas užtrunka netrumpai.
Jeigu kažkas tiks - bandykite. Gal padės.
 

Kaip matau maišytuvas jau padirbėjęs.
Strautmann sraigtai neturi Hardox priekinės briaunos. Briaunai ir dugnui padilus, pašaras stringa po briauna ir stabdo labai stipriai. Tai matosi iš "rievių" and dugno. Esu matęs kaip panašus maišytuvas užgesina variklį gana rimtam traktoriui. Visų pirma išsivalykite likučius iš po sraigto ir privirinkite metalinę plokštę, kad sumažintumėte atstumą tarp dugno ir briaunos. Tam kad išmatuoti reikiamą atstumą, būtų gerai tai daryti pilnai užkrovus maišytuvą. Apkrova sraigto vijoms gana nemaža, ir apatinė vija kažkiek išlinksta. Jeigu tarpas tokiu atveju(pilnai užkrovus) yra didesnis nei 0,5cm ir pastoviai nevalant, galios poreikis labai išauga.
Priešpeilius naudokite tik tada, kai rulonai jau "ištaršyti". Visada ištraukite juos, prieš kraunant rulonus. Jie reikalingi smulkinant pašarą apatiniame trečdalyje. Taip pat gerai juos ištraukti prieš dalinant. Tuomet tolygiau išsidalina pašaras. 
Antrą ir trečią rulonus krauti, tik kai prieš tai įkrautas pilnai "ištaršytas"
Peilius būtų laikas ir pasikeisti. Ir prižūrėti, kad būtų pastoviai aštrūs. Jeigu jau sudilo ir keisti nenorite ar negalite, tiesiog padarykite flexu užkarpas. Lengviau pjaus - mažiau reikės galios. Šiaip tai aš bent porą peilių visai nuimčiau.. Tačiau tai galima nuspręsti tik pamačius ir pačiupinėjus pašarus, pamačius presą ir tt ir tt. Pilnas maišytuvo suderinimas užtrunka netrumpai.
Jeigu kažkas tiks - bandykite. Gal padės.
 

Kaip matau maišytuvas jau padirbėjęs.
Strautmann sraigtai neturi Hardox priekinės briaunos. Briaunai ir dugnui padilus, pašaras stringa po briauna ir stabdo labai stipriai. Tai matosi iš "rievių" and dugno. Esu matęs kaip panašus maišytuvas užgesina variklį gana rimtam traktoriui. Visų pirma išsivalykite likučius iš po sraigto ir privirinkite metalinę plokštę, kad sumažintumėte atstumą tarp dugno ir briaunos. Tam kad išmatuoti reikiamą atstumą, būtų gerai tai daryti pilnai užkrovus maišytuvą. Apkrova sraigto vijoms gana nemaža, ir apatinė vija kažkiek išlinksta. Jeigu tarpas tokiu atveju(pilnai užkrovus) yra didesnis nei 0,5cm ir pastoviai nevalant, galios poreikis labai išauga.
Priešpeilius naudokite tik tada, kai rulonai jau "ištaršyti". Visada ištraukite juos, prieš kraunant rulonus. Jie reikalingi smulkinant pašarą apatiniame trečdalyje. Taip pat gerai juos ištraukti prieš dalinant. Tuomet tolygiau išsidalina pašaras. 
Antrą ir trečią rulonus krauti, tik kai prieš tai įkrautas pilnai "ištaršytas"
Peilius būtų laikas ir pasikeisti. Ir prižūrėti, kad būtų pastoviai aštrūs. Jeigu jau sudilo ir keisti nenorite ar negalite, tiesiog padarykite flexu užkarpas. Lengviau pjaus - mažiau reikės galios. Šiaip tai aš bent porą peilių visai nuimčiau.. Tačiau tai galima nuspręsti tik pamačius ir pačiupinėjus pašarus, pamačius presą ir tt ir tt. Pilnas maišytuvo suderinimas užtrunka netrumpai.
Jeigu kažkas tiks - bandykite. Gal padės.
 

Kaip matau maišytuvas jau padirbėjęs.
Strautmann sraigtai neturi Hardox priekinės briaunos. Briaunai ir dugnui padilus, pašaras stringa po briauna ir stabdo labai stipriai. Tai matosi iš "rievių" and dugno. Esu matęs kaip panašus maišytuvas užgesina variklį gana rimtam traktoriui. Visų pirma išsivalykite likučius iš po sraigto ir privirinkite metalinę plokštę, kad sumažintumėte atstumą tarp dugno ir briaunos. Tam kad išmatuoti reikiamą atstumą, būtų gerai tai daryti pilnai užkrovus maišytuvą. Apkrova sraigto vijoms gana nemaža, ir apatinė vija kažkiek išlinksta. Jeigu tarpas tokiu atveju(pilnai užkrovus) yra didesnis nei 0,5cm ir pastoviai nevalant, galios poreikis labai išauga.
Priešpeilius naudokite tik tada, kai rulonai jau "ištaršyti". Visada ištraukite juos, prieš kraunant rulonus. Jie reikalingi smulkinant pašarą apatiniame trečdalyje. Taip pat gerai juos ištraukti prieš dalinant. Tuomet tolygiau išsidalina pašaras. 
Antrą ir trečią rulonus krauti, tik kai prieš tai įkrautas pilnai "ištaršytas"
Peilius būtų laikas ir pasikeisti. Ir prižūrėti, kad būtų pastoviai aštrūs. Jeigu jau sudilo ir keisti nenorite ar negalite, tiesiog padarykite flexu užkarpas. Lengviau pjaus - mažiau reikės galios. Šiaip tai aš bent porą peilių visai nuimčiau.. Tačiau tai galima nuspręsti tik pamačius ir pačiupinėjus pašarus, pamačius presą ir tt ir tt. Pilnas maišytuvo suderinimas užtrunka netrumpai.
Jeigu kažkas tiks - bandykite. Gal padės.
 

Tikrai taip. Keletą žinau, kurie aptarnauja 12-15 ūkių. Sistema dirba nepriekaištingai. Keliems kaimynams Lietuvoje siūliau kooperuotis, pirkti vieną....Dalytuvus nusipirko visi.... Austrijoj vienas ūkininkas turi šienapjoves, kitas grėblius o trečias rinktuvinę priekabą. Ir visi kartu pasidaro darbus. Todėl kad skaičiuoja. Pas mus ne kartą susidūriau su situacija: kaimynas turi 6m grėblį? noriu tokio pat, tik geresnio.... Nors pievos tėra 10ha..... 
Prisegu vieno vokiečio ūkininko traktoriaus foto. DF 1956 metų. Dirba nuo gimimo, ir dar dirbs. Vienas senukas susitvarko su 85 melžiamom.... Pas mus naują Fendt pūdo fermoj.... 

Savaeigių kainos rinkoje nuo 125000 iki....gal 250000EUR. Priklausomai nuo dydžio ir komplektacijos. Bei gamintojo. Dažnai aplankome vieną ūkį Vokietijoj, kur savaeigis(15m3) dirba 180 melžiamų ūkyje. Savininkė pati šeriasi ir į lankytojų klausimą: kam tokiam ūkiui savaeigis, atsako paprastai: pasišeriu per valandą, o po to galiu ir ant sofkutės vartytis arba kitus darbus dirbti.... Kiek žmonių, tiek nuomonių...

Tikrai taip. Keletą žinau, kurie aptarnauja 12-15 ūkių. Sistema dirba nepriekaištingai. Keliems kaimynams Lietuvoje siūliau kooperuotis, pirkti vieną....Dalytuvus nusipirko visi.... Austrijoj vienas ūkininkas turi šienapjoves, kitas grėblius o trečias rinktuvinę priekabą. Ir visi kartu pasidaro darbus. Todėl kad skaičiuoja. Pas mus ne kartą susidūriau su situacija: kaimynas turi 6m grėblį? noriu tokio pat, tik geresnio.... Nors pievos tėra 10ha..... 
Prisegu vieno vokiečio ūkininko traktoriaus foto. DF 1956 metų. Dirba nuo gimimo, ir dar dirbs. Vienas senukas susitvarko su 85 melžiamom.... Pas mus naują Fendt pūdo fermoj.... 

Be abejo, maišant įvairius pašaro komponentus galima žymiai geriau kontroliuoti tiek pieno gamybą, tiek ir gyvulių sveikatą. Daugelio nuomonė yra būtent tokia. Ir ji yra teisinga.
Tačiau taip pat yra tikrai nemažai ūkininkų pasaulyje, kurie nenori maišyti. O kartais ir negali. Bent jau taip jie galvoja. Todėl yra gaminama įvairi įranga pašarų paėmimui ir išdalinimui, kuri, nors ir nėra labai populiari, bet  vistiek turi savo klientą.
Teisingas pašaro paėmimas yra nemažiau svarbus nei sumaišymas. Neteisingai paimant pašarus iš kaupo/tranšėjos galima prarasti iki 50 procentų energetinės pašaro vertės, “įjungti” antrinę fermentaciją bei prikelti iš miego visokius grybelius ir pelėsius.
Dirbant su paprastu hidrauliniu “atkandėju” reikia labai kontroliuoti peilių aštrumą ir patį procesą. Jeigu peiliai nepakankamai aštrūs, kaušas ne kanda o gnybia, todėl apatiniai pirštai pakelia siloso sluoksnį ir įleidžia oro žymiai giliau, nei nuimamas sluoksnis per dieną.
Viename ūkyje Lietuvoje, kuriame šiek tiek "nepavyko" paruošti gerą kukurūzų silosą, atlikome paprastą eksperimentą. Atpjovėme keletą kukurūzo siloso blokų ir palikome horizontalų “laiptelį” tarp jų, ant kurio liko biraus siloso. Po 24 valandų pasirodė įvairių spalvų pelėsis… Siloso pjoviklis buvo vienintelis įrankis išsaugoti 
Dirbant su siloso pjovikliais yra žymiai paprasčiau išsaugoti energetinę pašaro vertę, eliminuoti antrinę fermentaciją bei išvengti mikotoksinų.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
 
 Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
 
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
 
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.

Štai koks gražus gaminys parvažiavo senoji buvo susidėvėjusi.

Jūs visiškai teisus, gerbiamasis...
O jei rimtai, tai visi dalykai yra panašūs. Ir su Zaporožiečiu galima važiuoti. Klausimas tik - ar labai toli ir ar patogiai?
Šiuo atveju nėra svarbu kuo gerb. Tauteb maišys. Svarbiausia, kad maišytų. Manau visi puikiai supranta, kad tik maišant pašarą gali kontroliuoti galutinį rezultatą. O pabandyti tokią technologiją šiais laikais, dažniausiai nedaug ir tekainuoja. Juk visi pardavėjai pasiruošę atvežti į kiemą