Valakinis

Taip, manau, kad toje vietoje. Mūsų vet. patarė duoti jodo. Žiemą dar nėra buvę, bet pavasarį labai nustebau, kai tai pradėjo rastis ir karvėms, bet net ir jauniklį atsivedė su guzu. Praėjo savaimė po kurio laiko, todėl nieko nesiėmiau, nes ir gyvuliai jautėsi gerai. Šiaip, gyvulinėje druskoje yra jodo, bet vis tiek gal mažai, neprieina ar dar kas. Yra buvę ir kitų baisių ir nepagydomų dalykų pavieniams, bet pagurklis visada praeidavo, kartą tik buvo blogiau kai avis ėmė jaustis labai blogai - uždariau pavasarį į tvartą ir nieko nedaviau ėsti pora dienų, tik vandens ir pagerėjo - tada dar apie jodą nežinojau, todėl neišbandžiau.

Po sprandu - kur tiksliau, būna po pagurkliu dažnai, bet pavasarį dėl žolės, arba žiemą dėl jodo trūkumo.

Fendas žymiai mažiau kuro sunaudoja už JD.

Ką pastebėjau, tai smulkintas neužšąla - čia pliusas tiems kas maitina ėdžiose, bet nuostoliai dideli, labai daug išbyra per ėdžias.

Mano 20 galvijų (čia su jaunikliais) 2 rulonus suryja kažkur per 2 dienas. 150 avių yra tvarte, buvusiame grūdų sandėlyje, padalintos į 4 didelius skyrius ir juose sudėti 5 rulonai. Tad, skirtingas rulonų skaičius ir skirtingas avių skaičius skyriuose, todėl rulonus suvartoja per skirtingą laiką, štai kodėl taip gaunasi, kad vienur greičiau suvartoja, kitur lėčiau. Ir dar, jei ėdžios dvi, ar keturios, tai dažnai ėda tuos, kuriuos lengviau, kurių neišpeša - palieka ir tada procesas sulėtėja, ir jei nepastebėsi, kad vieno rulono neliečia - supus akimirksniu. Teko jau šiais metais patirti - ardžiau taip du paliktus rulonus ir vienas geras, o kitas jau blogas, nors tuo pat metu įdėti.

Šieno gal ir mažiau sugadins avys, bet šienainio daugiau, nes jis pradeda kaisti, pradžioje dugnas virsta mėšlu, o vėliau ir visas. Reikia nuolat pešioti ir vartyti tą likutį, kurio avys nebesuryja, tada dar sugebu sumaitinti. Vat, šiandien kaip tik ir išvežiau beveik pilną ruloną pakratom, nors ir kita priežastis buvo, kodėl jo taip nesurijo- peraugęs šienas.

Aria?

Gal viskas dėl preso, nes suspaudžia stipriai, dabar dėl to turiu nepatogumų, ko ankščiau nebuvo. Gyvuliai palieka rulono vidurį, šerdį, nes tiesiog negali išpešti - labai suspausta žolė, o ir rankomis niekaip neišpeši, karvėms sekasi geriau, bet būna ir joms papuola tokių, kad nuskabo kiek gali kaip žolę ir palieka tokį graužtuką. Aišku, tada tenka kirviu kapoti, tada suryja viską.

Neturės dėl tokių menkniekių jie nešvaisto laiko.

Na, šitame krašte kitas reikalas su žole, nėra jos daug, auga natūraliai, niekas nesėja, kur kalnas dažnai molis, tai visai nebūna žolės. Kartą teko matyti kaip su krone presu, bet ne dubliu presavo kažkur apie 15 km/h greičiu. Net ir aš su savo lenkišku galėčiau vietomis presuoti greičiau, nei max. darbinis greitis, bet būna ir kur kemšasi. Gal čia ir slypi ta paslaptis.

Na, man teko elgtis kitaip, nei patartina. Dirbu vienas su visa technika, tad būna, kad kažko nesuspėju, ar sulyja. Teko susukti šienainio rulonus ir palikti per naktį iki ryto, kol apvyniojau plėvele, viduje buvo šilti, bet nesugedo, visai geri. Tad, nuo presavimo praeina kažkur apie 12 val ar daugiau iki plėvelės apvyniojimo. O ir dabar dar rulonai laukuose dėl tokio oro, bet praeitais metais visus suvežiau tik vasarį - nei vienas nebuvo pradurtas, ar sugedęs. Rašo, kad suvežti reikia per dvi dienas nuo pagaminimo, bet man teko įvairiai - ir po savaitės, mėnesio, jokio skirtumo. Presas lenkiškas, plėvelė suomiška agriwrap pasirodė prasta, labai plyšta, teko daug klijuoti (priešingai nei triowrap), bet ir tie suklijuoti, tik vienas kitas silpnai pelėsio pagautas.

Taip nutinka vienetams, kaip ir žmonėms, tik žmonės turi stebėti tokią problemą, jei nenusileidžia - reikės operuoti. Jei jau pakliuvo aviukas su nenusileidusiomis sėklidėmis, tai nereikia laukti, tiesiog uždėti gumytę ir pašalinti kapšelį. To užteks, nes avinas bus nevaisingas, sėklidės neišsivysčiusios, teko pjauti taip kastruotus avinus, ir nieko į sveikas liaukas nerasite. Sėklidės turi būti žemesnėje temperatūroje, nei organizmo, o ir deformacija visada veikia, bet jei norite būti tikri, tai teks pavargti kaip kolegos pasakojo. Dėl pavėsinių avims, bent mano krašte pilna medžių, krūmų, o jei nebūna, tai aptveriu dalį valstybinio miško, bet gyvulys gali ir pakentėti, juk dažnai keliamos į naują vietą, tai galima žiūrėti pagal situacija, o juk ne visi laukai be medžio, krūmo ar kitos kliūties.

Dirba su smulkintuvu - labai keikiausi dėl to, nes daug iškrenta per ėdžias. Dėl greičio, gal kažkur nuo 7 iki 10 km/h.

Rulonai geri, ne vienerius metus jis man rulonavo ir šiais metais dirbome gretimuose laukuose, tai teko pastebėti kaip dirba - labiau preso plėvelės kirpimas streikuoja, nei pats traktorius.Man teko matyti, kad kažkur apie 4 metus (žinoma, kad dirbo ir seniau) dirba su tuo preso ir traktoriaus deriniu. Dėl cilindrų, jei atmintis neapgauna - 4 cilindrai.

Aš klausiu, nes buvo daug nuomonių, kad MTZ 95 ag jau niekaip su dubliu nepadirbs. Tik labai nustebau pastebėjęs pas kaimyną Case ir krone derinį, o ir dirba normaliu greičiu, kalnai nebaisūs. Matyt, amerikietiški traktoriai taip ir pelno savo garsų vardą.

Kaip manote, ar traktorius Case 95 galėtu dirbti su presu - krone dubliu? Aišku, reljefas vien aukštumos, kalnai.

Bet taip, kada žmogus yra laimingas, kada turi daug, per daug, ar tada kai turi pakankamai? Štai kur klausimas. Peržvelgus komentarus, matyti, kad žmonių mentalitetas Lietuvoje dar labai atsilieka nuo vakarų civilizacijų, lietuviai stengiasi žingsniuoti kuo didesniais žingsniais, kad pasiektų savo įsivaizduojamą laimės rodiklį - didelį turtą. Vieni emigruoja, kiti skaičiuoja kas apsimoka, kam nepasiseka - burba, pyksta, lieja tulžį ant viso pasaulio, na gal tik ne ant rytų valstybių. Aš dabartinį lietuvio mentalitetą galiu palyginti su paauglio mąstysena, nori visko čia ir dabar, greitai. Vakaruose žmonės yra tiesiog laimingi, nebando kažką įrodyti giminaičiams, ar sau patiems, nepavydi taip, todėl ir susikalbėjimas bendruomenėse ten yra paprastesnis, daugiau pasitikėjimo, supratingumo, priešingai pas mus - maksimalizmas ir nenupasakojamas noras iškilti virš kitų individų - aš pats, aš sau, aš viską vienas. Tai asmeninis individo laimėjimas, tačiau tai žmogaus pralaimėjimas, o kartu ir visos valstybės, nes tai nėra progresas, tai net nėra laimė. Šitokio mentaliteto ir elgesio priežastis mums visiems yra žinoma - sovietmetis. Žmogus nieko neturėjęs ir gyvenės socializmo ideologijoje - lygioje visuomenėje, dirbęs ne sau, o visiems, staiga gauna kapitalizmo galimybes, bet juk sovietinis paveldas liko žmogaus galvoje - randasi neligybė, baimė reikštis, baimė kurti, bendrauti, atsiskleisti, siūlyti, politikuoti, garsiai kalbėti, nenoras bendradarbiauti ir tai sutrukdė mūsų visuomenės darnų progresą, ir tai jaučiasi, net po 26 metų, jūsų komentaruose. Nieko, iš to bus išaugta, dings baimės, rasis daugiau drąsos ir gyvensime kitaip, jau dabar gyvename kitaip, nei prieš 10 metų. Paskutinis mano patarimas, geriau įsiklausyti į patarimus, nuomonę tų, su kuriais dirbsite, galimai dirbsite ateityje ir tų, kurie bus jūsų klientai.

Kooperuotis gali ne tik ūkiai, bet ir smulkus verslas, bendruomenės, ar net tie patys nepatenkinti sandėlininkai kažkokioje parduotuvėje. Ši situacija su 2 ha yra puiki galimybė, tik fantazijos reikia turėti ir bendrauti su bendruomene, kam neteko, tai net neįsivaizduojate kiek idėjų žmonės turi, o reikia tik iniciatyvos. Sakykime, turite 2 ha ir kažką auginate, surandate kas turi transportą ir jau susikooperuojate, dar suradus mažų parduotuvių tinklą, žmones turguose ir jau verslas auga, kol po daugelio metų bus ir vardas, ir reputacija, ir dideli pinigai. Pavyzdys kurį pateikiau labai tinka su LEADER parama - savivalda sutvarko visus dokumentus, bendruomenė perka, o jums lieka tik dirbti, ar kurti darbo vietas. Taip vienas smulkus verslininkas pasielgė - rašė paraišką paramai gauti ir pirko mašiną ir kavos aparatą su šia technika dirbdavo per bendruomenės šventes ir renginius, pelną dalinasi per puse su bendruomene, bet bendruomenė padengia kuro ir remonto išlaidas. 2ha yra puiki galimybė verslui, daug geresnė galimybė, nei 20 ha, nes žmogų išmokins suktis su minimaliais resursais, privers atrasti originalias idėjas, padėti kurti bendruomenę, nes tik vienybėje yra stiprybė. Štai kur laimė gyvenimo, o ne tada kai sėdi apsirijęs tos žemės tūkstančiais ha ir vis negana, ir vis vietos nerandi, tai net valdžios užsinori.

Dirba kajovika visiems, tik mokėt reikia ir viskas, o konsultuoja nemokamai, paskambinat ir duos elektriko, ar mechaniko numerį, tik paprašyti reikia.

Darbinio gali būti kitos problemos. Geriausia skambinti į kajoviką.

Aišku, kad bus. Dažnas per daug peikia tą mūsų žemelę. Aš dar prastesnėje vietoje į šiaurę ir į rytus - Zarasų rajonas. Čia ūkis labai atsilikęs, taigi pasienis. Bet ir tai užaugina puikų derlių ir grudų, ir daržovių. Taip, šiuose kraštuose daug apleistos žemės, ežerų, bet reikia nepamiršti, kad čia stipriai prasisuko melioracija, kuri iš tų pelkių ir balų paliko juodžemį ir durpynus. Turiu laukelį, kur iš ha 10 rulonų, o juk netrešta, nei sėta 30 metų. Kartą skaičiau apie ūkį Šalčininkuose, ten ūkis 2000 ha ir teigia, kad galima iš nederlingos žemės išgauti tiek naudos, kiek iš derlingos, svarbu tręšti, o kai tik 2 ha, tai bus galima paruošti puikią dirvą.

Taip, ten reikėjo kablelį padėti, bet manau mintį supratote. Nors, tiesa, dalis buvo ir dalgiais pjaunama, nes nelabai pavyko pasamdyti, kad kas nupjautų - reikia eilėje laukti, tai kokią liepą nušienaudavo, o juk norėjosi, kad gyvuliui geriau.

Na, susimesti nėra būtina įkuriant, čia nuo susitarimo priklauso. Apie įsiskolinimus nesu girdėjęs nei iš vieno ūkininko, gal šiame Lietuvos krašte yra kitaip. Kooperatyvai visada gali parduoti patys, kad ir į užsienį, ar patys perdirbti ir realizuoti, teko girdėti tokių idėjų iš vietinės valdžios, juk kol yra ES paramos galima statyti už milijonus, o yra ir tokių paramų, kurioms reikia ūkininko, tarpininko ir realizuotojo ir prašom didžiules sumas, yra ir tokių, kurios individui neperkelia jokių įsipareigojimų, nes parama skirta bendruomenei, todėl, net ir bankrutavus viskas lieka bendruomenei, o paraiškos gavėjas išlipa sausas - tokia parama statyboms pasinaudojo žuvies perdirbimo įmonė pas mus, suma - milijonas litų, štai ir pradžia kooperatyvui, reikia tik galvoti ir mokėti suktis. Taip, situacijos gali skirtis, bet bent mano aplinkoje didžiausias nežinomasis visada buvo ir bus - nepasitikėjimas kitu žmogumi ir įsivaizdavimas, kad bus apvogti, apgauti ir liks be nieko, o teks dirbti kažkam, kaip kolūkyje.

Jei kalbate apie Daniją, tai privalote kalbėti apie kooperatyvus, štai kas padeda pasiekti stebuklus versle, bet lietuviai to dar bijo kaip velnias kryžiaus. Kolūkiai vaidenasi lietuviui užsiminus apie kooperatyvus, bet žinom, jei vaidenasi, tai žegnokis. Jums geriausia būtų paklausyti manęs, nes panaši situacija. Aš savo ūkį kūriau be jokio plano, be tikslo, net idėjos nebuvo ūkininkauti, o ir žemės - 0, panašiai ir su kapitalu, nes labai daug per krizę buvo sudėta į namo renovaciją ir statybas. Neturėjau net ūkinių pastatų. Tiesiog miestietis atvažiavo gyventi į kaimą. Prasidėjo viskas nuo kelių gyvulių - pora ožkų ir po metų 3 avių, na dar keletą vištų. Tada, gūdžiais 2010 metais sužinojau daugiau apie išmokas, paramas ir pradėjau ieškoti valstybinės žemės išsinuomoti, ir pavyko rasti, dar kaimynai savo žemę leido naudotis už dyką, aišku, tai buvo 3 ha, bet užteko. Gyvuliai laikyti taip pat pas kaimyną tvarte ir šienas šienautas šakėmis ir grėbliais, jokių rulonų niekas net negalvojo gaminti. Dirbom kaip kolūkio laikais. Bet bėgo metai, valstybinės žemės daugėjo, dar pavyko pigiai nusipirkti apie 10 ha, jau tada buvo lengviau su pašarais, nes šienaudavo pasamdyti traktoriai, tik žiemą tekdavo rulonus stumdyti rankomis ir kapoti kirviais, o tada kažkur du rulonus sunešti šakėmis. Na ir tik vėliau buvo nusipirktas pirmas traktorius - t 25 ir kolūkio sandėliai, kurie dabar paversti tvartu. Pastaraisiais metais daugiau pakeliavau aplink vietovę, pastebėjau kas šienauja, kas ūkininkauja ir taip radau nemažai žemės savininkų, kurie savo žemę man ir perleido deklaruoti, šienauti, geri žmonės vis tik, nes iš 6tik vienas, kuris sutiko, kad jam už tą žemę dar sumokėčiau, kiti atsisakė. Žinoma, mano krašte dar buvo nemažai valstybinės žemės, kažkur apie 50 ha ir tai, dar pora dešimčių praradau per kvailą įstatymą ir nežinojimą, tai atiteko tie plotai UAB ir stambiems ūkininkams. Aišku, nereikia manyti, kad ta valstybinė žemė randasi arti, ar kad jos plotai dideli vienoje vietoje, aš renkuosi sklypus, kurių plotas nesiekia hektaro, bet tik taip lašas po lašo ir prisirenka kibiras vandens. Praėjus 9 metams po gan nerangios ir sunkios pradžios ūkis atrodo tikrai neblogai - nusipirkta technika, traktorius paramos pagalba, ūkis valdo 100 ha, 200 avių ir 30 mėsinių galvijų, o ateities planai tik dar labiau plėstis ir jei bus iniciatyva bendruomenėje - burtis į kooperatyvą, tai yra svajonė. Prisimenant pradžią, galima tvirtai teigti, kad buvo padaryta daug klaidų ir šiandien ūkis būtų dar didesnis, būtų pasinaudota paramomis dažniau, bet iš klaidų pasimokytą ir atgal, į kitą gyvenimo būdą net neverta žvalgytis, nes verslas turi daugybę galimybių ir privalumų. Tad, tikrai eikite ir pradėkite, negalvokite, ar apsimoka, ar nuostolinga, nes taip jūs niekur versle nenueisite. Taip, 2 ha yra mažai, bet jei dar dirbsite ir kažkokį kitą darbą, tai tikrai prisidės prie šeimos biudžeto, ypač tai gerai, kad tai bus augalininkystė, tad turėsite pusę metų kitai veiklai, darbui. Pasidomėkite topinambais, jie darosi vis populiaresni, lengva auginti ir girdėjau, kad vokiečiai už juos gerai moka.

Na, 1523 yra kaip vakarietiškas traktorius, kainos gali nelabai skirtis.