Istorija yra pasaka. Ją pasakoja įvykių liudytojai arba kiti apie įvykį girdėję iš jo dalyvių. Savaime suprantama, kad liudytojai ar perpasakotojai visada viską nušviečia sau naudinga linkme ir dar pagražina prideda nuo savęs, o dar kiti perpasakotojai dar pagražina ir galiausiai pagamina istorijos „mokslą“ įvykių eigą išdėliojantį taip kaip reikia valdžios luomui. Dėl šios priežasties kiekviena nauja valdžia visada pirmiausia stengiasi istoriją perrašyti.
Tuoj neliks liudininkų( diedukų ir bobučių kurių pasakojimais kažkodėl neturime tikėti jeigu jie keikia partizanus, bet jei giria tada jau privalome tikėti), tai dar gražesnių pasakų apie partizanus prikurs