begidijus

Rūbų spinta - tai Kinija. Nesvarbu, kas parašyta - Hugo Boss, Cavalli, Gucci - viskas yra Kinija. Spintos antresolės - Mongolija. Niekas nežino, kas ten sukrauta ir apskritai nesupranta, kas ten vyksta. Virtuvė - tai Artimieji Rytai. Ten šnypščia dujos, žvanga peiliai, taškosi faršas ir teka ašaros. O viskam vadovauja diktatorius su chalatu. Šaldytuvas yra Europos Sąjunga. Tik pažiūrėk, kiek ten visokių gėrybių, tvarkingai sudėliotų į lentynėles, žiūri šviesoje. Močiutės kambarys yra JAV. Va, sėdi vadovas. Nors ir nelabai supranta, kas vyksta, bet vis tiek viskam vadovauja. Ir jei tik kas nors pabandys be močiutės žinios lįsti į Artimuosius Rytus, karo neišvengs. Palėpė yra Egiptas. Ten sukrautos piramidės visokių senienų. Televizorius yra Ukraina. Kas turi valdymo pultelį, tas ir įjungia. Ir programos keičiasi po kiekvieno pultelio spustelėjimo. Plaktukas yra Liuksemburgas. Tarp kitko, kur jis apskritai yra? Dujų čiaupas rūsyje - Rusija. Jį sukinėja girtas kiemsargis. Nori - užsuka, gauna pinigų buteliui - atsuka. Ir nieko jam nepaaiškinsi. O garažas yra Paryžius. Viduryje stovi toks metalinis gargaras, po kuriuo galėtum praleisti visą gyvenimą. Tu pats esi Lietuva. Rengiesi rūbais iš Kinijos, šypsaisi ir bijai erzinti JAV, pavalgyti lendi į Europos Sąjungą, žiūri, kokia programa dabar Ukrainoje ir svajoji, kad galėsi nuvykti į Paryžių.

ne anekdotas bet Lietuvių prekybinė invazija į Rytų Lenkiją vyksta jau kelintas mėnuo, o šių metų kovo 11-ąją, mūsų tautai šventą dieną, užvirė įnirtingas mūšis. Tūkstančiai zlotais ginkluotų lietuvių karžygių patraukė atlietuvinti istorinės jotvingių žemės. Lengvoji Marijampolės folksvagenų kavalerija jau septintą valandą ryto (Lenkijos laiku) apsupo prekybos centrus Suvalkuose, užkirsdama kelią lenkams įsigyti būtiniausių maisto produktų. Kaip žinia, alkanas lenkas – menkas kareivis. Kauno džipų sunkiosios artilerijos divizija smogė į Balstogę, pakeliui nušlavusi lenkiškų dešrų, kumpių ir aliejaus užtvaras Augustave. Šiame mieste lietuviškojo ekonominio imperializmo kultūriniai ženklai ypač ryškūs. Prekybos centre „Kaufman“ iškabinti skelbimai su lietuvišku tekstu: „Gerbiami pirkėjai, prašome daržoves ir vaisius sverti ant kontrolinių svarstyklių“. Jeigu koks nors tekstas lenkiškai pasirodytų mūsų „Maximose“, valstybinės kalbos sargybiniai išprotėtų. Bet Augustave atitinkamo lenkiško teksto nėra. Ne todėl, kad tik lietuviai nežino, kaip pasverti morkas ir obuolius. O todėl, kad lenkai didesnėse parduotuvėse pasirodyti nedrįsta. Na, vienas kitas nelaimėlis pasitaiko. Antai slenka kolona vištomis, dešromis ir aliejaus kanistrais užtaisyti konteineriai, kurių rankenas it kulkosvaidžio stovus gniaužia tvirtos valstietiškos lietuvių rankos. O tarp perkrautų vežimų prie kasos bando prisibrauti vietinė bobulė ciocia Juzefa su pieno pakeliu ir bulvių maišeliu. „Cholera litewska“, – šaukia bobulė, bet mūsiškiams nė motais, atskrieja suvalkietiškas karo šūkis „blietj“! Visos aikštės aplink prekybos centrus užstatytos plieniniais žirgais su lietuviškais numeriais. Su likimu susitaikė jauni lenkaičiai, it nuolankūs tarnai, po valytuvais kaišioja lietuviškai parašytus reklaminius prospektus, siūlančius Augustave įsigyti pigių santechnikos ir interjero prekių. Kaip greitai lietuviškai išmoko, pataikauja. Ogi ne tokiais ginklais kariavome už baltiškąją erdvę. Ne kardą, knygą ar kankles, o lenkišką dešrą į rankas reikėjo paimti. Keista tik tai, kad pardavėjos lenkės labai vangiai mokosi lietuviškai. Į kavinukę Augustavo aikštėje užsukusi kariūnė kaunietė rodo riebiu pirštu į pyragaitį ir šaukia „kawy i pyragiego“, o padavėja mekena: „co takiego, co takiego?“ Pasigirsta balsų, esą Lenkijos parduotuves siaubiantys lietuviai taip skatina svetimos šalies ekonomiką, o savąją skurdina. Tačiau kiekviena imperinė misija reikalauja saviškių aukų. Po Napoleono Bonaparto žygių Prancūzijos iždas buvo tuščias kaip „Snaigės“ darbininko piniginė, bet užtat pusė pasaulio klaikiai bijojo prancūzų kelis dešimtmečius. Tad drebėk, Polonija, lietuvis pirkėjas kyla į lemiamą mūšį už Jotvos žemę, jetitvaitatj!

Verslininkei naktį sugedo automobilis. Laimei buvo ūkininko namas, kuriame ji pasiprašė pernakvoti iki ryto.Jai paklojo lovą gretimam kambaryje šalia dvidešimtmečių ūkininko sūnų. Moteris pravėrė duris ir nusprendusi, kad jie gana patrauklūs, pakvietė: - Užeikit, aš jus išmokysiu visų gyvenimo džiaugsmų. Bet aš nenoriu pastoti, tad turite užsimauti šias gumytes… Jie visi gerai pasilinksmino visą naktį. Po 5 metų sėdi Petras su Vicka ant malkų kaladės ir šnekasi: - Vicka, ar prisimeni tą moterį, kuri buvo čia prieš 5 metus? - Uhu… - Ar tau vis dar rūpi, kad ji pastos? - Hmmm… Neeee… - Tai gal nusimam tas gumytes?

Sodų bendrijoje chebrytė susėdus baliavoja. Staiga vieno bičelio šuo, atvaro įsikandęs negyvą triušį. Visi persigąsta, nes kaimynas Petras kaip tik augina triušius. Dabar, galvoja, tai bus! Užsius kaimynas! Duos visiems velnių! Sugalvojo taip: paėmė jie tą triušį, išmaudė, iššukavo, įkišo į burną žolės ir padėjo atgal į narvą... Išaušta rytas. Ateina kaimynas Petras ir sako: - Chebra, duokit šimtą gramų įkalt! Tie, persigandę klausia kas nutiko. - Vakar nudvėsė vienas triušis, tai aš jį pakasiau už tvarto, o šįryt jis narve sėdi ir žolę ėda! ... Sako šykštus moka dukart. Eisiu dirbti pas šykštų. Po karo Irakas bus padalintas į keturias okupacines zonas: E92, E95, E98 ir D

traktoriu dvikova

Vaziuoja zmogus keliu ir netiketai pakliuna i didziuli kamsti. Islipa pasizvalgyt ir paklausia praeiviu, kas cia darosi. Tie atsako : - Teroristai pagrobe Kubiliu ir Valinska. Reikalauja duoti milijona euru ispirkos. Kitaip apipils benzinu ir sudegins. Tai dabar renkam. - Kiek surinkot? - 500 litru benzino, 5 ziebtuvelius ir 18 degtuku dezuciu, jeigu ziebtuveliai neveiktu.

Pingvino dienorastis Pirmadienis Šiandien jau šilta, viso labo minus dešimt. Ryte ant kranto išsikėlė dvi žmonių grupės. Kažką stato. Tie, kurie skurdžiau apsirengę, dažnai mini kažkokią tai motiną ir šaudosi pas turtingiau apsirengusius cigaretes. Antradienis Šiandien į mūsų kaimenę atėjo svečių. Vadino save vokiečiais ir vaišino bananais. Skanu. Trečiadienis Vakar vakare musų kaimenę aplankė rusai. Vaišino ugniniu vandeniu ir vadino mus čiukčiais. Po trečios stiklinės nugriuvau snapu į pusnį. Ryte pajutau, kad akys žvelgia į skirtingas puses. Turbūt bananų persivalgiau. Ketvirtadienis Buvau pas rusus. Žmogus su lokenų kailiniais parodė ranka į vokiečių pusę ir pasakė: „Atnešk bananų, čiukčia, tada įpilsiu“. Jo vardas Kostia. Labai širdinga asmenybė. Šįkart miegojome pusnyje dviese. Sekmadienis Vokiečiai duoda bananų vis nenoriau. Antradienis Vakar vokiečiai išvis nedavė bananų. Nudžioviau iš jų kažkokį gelžgalį su laidais ir atitempiau Kostiai. Jis pasakė, kad čiukčia šaunuolis ir įpylė stiklinę spirito. Paskui išgėrėm dar už sėkmingą biznį. Į pusnį miegoti nėjome, Kostia užmigo prie stalo, o aš taip ir nesugebėjau pasiekti durų. Trečiadienis Šiandien vokiečiai atėjo pas rusus ir reikalavo atiduoti anteną. Kostia pasakė jiems kažką rusiškai. Vokiečiai jo pasiūlymu nepasinaudojo ir išėjo nieko nepešę. Vakare atėjo daryti kratos mūsų kaimenėje. Ieškojo manęs, kad kažkokį kailį išdirbtų. Nieko sau mokesčiai už biznį!.. Ketvirtadienis Naktį, kai visi miegojo, perridenau rusams visas vokiečių statines su saliarka. Pas vokiečius panika. Milžinas ryžas vokietis šaudė iš šautuvo ir rėkė: „Rusiše čiukčia - partizan!“ Durnius! Nereikėjo bananų spausti! Penktadienis Vokiečiai sėdi be kuro ir be radijo. Šiandien truputį atvėso (minus 40), ir jie sutiko sėstis už derybų stalo. Aš dabar gyvenu Kostios kambaryje. Jis sako, kad verslininkui reikalingas stogas. Šeštadienis Derybos tęsiasi. Vokiečiai vadina mane rusų mafiozu. Pasirodo, visos jų statinės su saliara buvo pažymėtos. Kostia pateikė jiems dokumentus, kurie liudijo, jog visos statinės buvo paimtos kaip trofėjai dar 1945 metais, generolo Mirošničenko tankų divizijos prasiveržimo į Špandau miestą metu. Sekmadienis Rusai pardavė vokiečiams statinę saliaros už 1000 eurų ir tris dėžes bananų. Ką ir bekalbėti, bananai – puiki užkanda! Pasinaudojęs pūga, nuėjau pas vokiečius ir atridenau statinę atgal. Kam taip padariau – pats nežinau. Turbūt iš principo. Pirmadienis Rusai grąžino vokiečiams statinę už 200 eurų ir butelį vyno. Dieve mano, kokią šlykštynę geria tie vokiečiai! Trečiadienis Rusai reikalauja už saliarką rublių, o pas vokiečius tik eurai. Kostia organizavo valiutos biržą. Euro kursas iškart ėmė smukti. Šiandien už rublį galima nusipirkti 176 eurus. Šeštadienis Vokiečiai prašo saliarkos į kreditą. Kostia žadėjo pagalvoti, o kol kas pasiūlė humanitarinę pagalbą – stiklinę saliaros į dieną. Man paaiškino, kad ši humaniška akcija pakels mūsų prestižą. Hm... sudėtingas reikalas tas biznis. Sekmadienis Vokiečių moterys prašosi pas mus į darbą. Jas galima suprasti – pas mus šilta ir linksma. O dabar tikriausiai bus dar linksmiau. Pirmadienis Kostia pareiškė, kad pas vokiečius nėra demokratijos. Ir jis visiškai teisus! Pas vokiečių viršininką – bjauri fizionomija, ir apskritai jis kažkoks spaudikas – dėl kažkokių nusususių poros tūkstančių eurų pergyvena. Antradienis Kostia nepasivargino paaiškinti vokiečiams, kaip kurti demokratiją, ir jie mušasi jau antrą dieną. O mes žiūrime. Baisiai įdomu. Aš šiandien stačiau 10 000 eurų už tą ryžą, bet vargšeliui pačioje muštynių pradžioje užvažiavo taburete per galvą. Tolimesniame demokratijos kūrime jis nebedalyvavo. Trečiadienis Tegyvuoja biznis! Rublio kursas vis kyla. Man paskyrė atskirą kabinetą ir apsaugą. Nieko nepadarysi, vokiečiai – ganėtinai laukinė tauta: trinasi aplink mūsų teritoriją su kirviais. Aha, papūskit man į uodegą, be apsauginių aš niekur nevaikštau! Penktadienis Kostia parodė man Ryžo išduotą raštelį. Dabar mano draugas valdo barono fon Šnapo pilį Vokietijoje. Pats Ryžas prieštaravo tokiai privatizacijai, bet jo draugai parodė jam taburetę ir jis greitai nusileido. Trečiadienis Žiemojimas eina į pabaigą. O gaila! Visai įmanomas daiktas, kad vokiečiams dar liko viena kita firma ar pilaitė. Kostia įkalbinėja mane važiuoti su juo į Rusiją. Sako, kad būtent dabar jo šaliai reikalingi tokie biznieriai kaip aš. Be datos. Lik sveika, Antarktida! Sako, kad Rusijoje yra daug darbo. Kostia sakė, kad šalia Rusijos gyvena ne tik vokiečiai, bet ir daugiau visokių tautų. Puiku. Vokiečiai pernelyg gerai mane pažįsta, o su kitais dar tik teks susipažinti. Vyručiai!.. Aš pas jus ateinu!..

Ateina bobutė į ginklų parduotuvę. - Ar turit Kalašnikovo automatų? Pardavėjas atsako: - Ne, bobut, gaila, bet neturim. - O revolverių gerų turit? - Turim, bobut, va prašom. Padeda pardavėjas jai visą krūvą revolverių. Bobutė varto, čiupinėja, galvoja, po to išsirenka patį didžiausią ir sako: - Na, šitas turbūt tiks. Parodyk, vaikeli, kaip jį užtaisyti. Pardavėjas užtaiso revolverį. Bobutė vėl varto, čiupinėja. Pardavėjas neiškentęs klausia: - Bobut, o kam tau tas revolveris? - Žinai, vaikeli, tokie laikai, aplink tiek prievartautojų... - Bobut, na kas gi tave prievartaus? - pradeda juoktis pardavėjas. O bobutė tik bakst jam užtaisytu revolveriu į krūtinę: - O kur tu dingsi, vaikeli?...

Turėjo toks žmogelis sodą. Atsikelia vieną rytą, o jo sodas nusiaubtas. Susinervijo truputuką, bet nieko. Po kitos nakties sodas dar baisiau arodo. Susinervijo žmogelis kaip reikiant - galvoja, pabudėsiu aš naktį, vagį pagausiu. Kaip tarė, taip padarė, prisėdo po obelimi ir užsnūdo. Prabunda nuo triukšmo - akurat - kažkas medyje tupi. Jis tik capt už kiaušių ir sako: - Pasakyk, kas esi, o tai apibėgsiu apie medį. Tyla. Žmogelis apibėgo apie medį, kiaušus rankoje laikydamas. - Sakyk, kas esi, o tai antrąkart apie medį apibėgsiu. Tyla. Žmogelis vėl apibėgo apie medį. Apibėgo ir trečią kartą... - Paskutinį kartą klausiu, kas toks esi, o jei ne, tai tuoj atsinešu peilį ir gali atsisveikinti su savo vyriškumu. - Anupras aš, kurčnebylys...

su teismu esu reikalu turejes -liudininku buvau o jei rimtai- neakiv pradejau mokintis tam tikrus mokslus i uzrasus aki uzmeciau

kas liecia sutartis (CK 6.154 str), abi salys(jei tariasi dvi puses) turi teise laisvai sudaryti sutartis ir savo nuoziura nusistatyti tarpusavio teises, pareigas (CK 6.156 str). rasytine forma sudaryti sandoriai gali buti surasyti ant vieno dokumento(pasirasyti visu (dvieju, jei tai dvisalis) sandorio saliu), arba apsikeiciant tarp saves atskirais dokumentais.jei yra uztikrinta teksto apsauga ir galima indentifikuoti parasa- tai rasytines formos dokumentui prilyginami saliu pasirasyti dokumentai, perduoti telegrafu, faksimiliniu rysiu ar kitokiais telekomunikaciju galiniais irenginiais (CK 1.73 str)

tereikia pasiimti civilini kodeksa, susirasti ten "sestoji knyga. prievoliu teise" ir paskaityti V skyriaus 4 skirsni

as ne apie si atveji- bet apie rankpinigius-taip ir parases buvau

o kuom blogai zalias? Pigiau, greiciau, patogiau patogumo nematau kazkodel ka patinka bakelius kilnoti apipilstyti masina ir pan? joke žiema priedu pili? asmeniskai as bakeliu nekiloju - tam degalines yra

dekui uz palaikyma su rankpinigiais ir yra idomu. turi buti sudaryta rasytine sutartis(CK 6.99str), pagal kuria rankpinigiai duodami antrai saliai, siekiant irodyti sutarties egzistavima ir uztikrintu jos vykdyma (CK 6.98 str) jei uz sutarties nevykdyma atsako pirkejas- pinigai lieka pardavejui. jei uz sutarties nevykdyma atsako pardavejas- jis privalo pirkejui sumoketi dviguba duotu rankpinigiu suma (CK 6.100str)

opel vectra 1.7td (isudzu matoras) skoda pick up 1.9 d

pratesiant ragu tema kuo didesni ragai- tuo grazesnis briedis

Susitinka Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos premjerai. Vokietijos sako : - Pas mus žmonės gauna algos 2000 eurų, 200 sumoka mokesčiams. Kaip jie su 1800 pragyvena nelabai suprantu. Lenkijos stebisi: - Pas mus žmonės gauna algos 500 eurų, 200 sumoka mokesčiams. Kaip jie su 300 pragyvena nelabai suprantu. Lietuvos garsiai masto: - Pas mus riaušinink.., atsiprašau - žmonės, algos gauna 400 eurų, 450 sumoka mokesčiams, iš kur jie gauna tą papildomą 50, niekaip neįsivaizduoju, bet kai sužinosiu, tuos pasiskolintus būtinai apmokestinsim.

visai kas kita, jei tai butu preliminarioji sutartis (CK 6.165 str) -salys(pirkejas ir pardavejas) susitaria aptartomis salygomis (pirkimo kaina ar pan) ateityje sudaryti kita- pagrindine sutarti. siuo atveju tai turejo buti rasytine sutartis.

Kalbasi dvi karvės baltarusijoje: - Klausyk bėgam per sieną į Lietuvą, ten už pieną daugiau moka, į Europos sąjungą neseniai įstojo, žolė žalesnė, žodžiu mums ten perspektyvos. - Bėgam, bet aš kelio nežinau. - Davai paklausiam bobiko iš mūsų kaimo, jis kelią tikrai turi žinoti, nes pas kales į Lietuvą per sieną tikrai laksto. Susiranda bobiką, papasakoja savo planus ir pasiųlo bobikui kartu per sieną į Lietuvą bėgti. O bobikas ir sako: - Jūs gal vienos bėkit aš jums papasakosiu kelią (per mišką, per upelį, grioviais, revais ir jūs Lietuvoje). O karvė sako: - Bobikai gal vis dėl to bėgam kartu, juk Lietuvoj vis tiek perspektyvos, ką čia Baltarusijoj. O bobikas sako: - Klystat mergaitės aš neseniai sužinojau, kad man Baltarusijoj greitai atsiras perspektyvos. Vakar netyčia išgirdau savo šeimininkų pokalbį, tai šeimininkas sako šeimininkei: jeigu Lukašenka dar kartč padidins maisto produktų kainas, tai galėsim šuniui b*%i čiulpt!

Vieną dieną būrys politikų važiavo į kaimą autobusu. Staiga autobusas paslydo, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį privačiame ūkyje. Po poros dienų į kaimą atvyko policinkas ir klausė ūkininko: "Ar čia įvyko autobuso avarija"? "Čia", patvirtino ūkininkas. "O kas atsitiko su politikais, kurie važiavo autobusu"? teiravosi policininkas. "Palaidojau juos". "Ar visi buvo mirę"? "Na, keli sakė, kad dar gyvi, bet žinai kaip politikai meluoja"!!!

su naujaisiais 2009aisiais metukais sveikinu visus(as)

Rusnė. Pavasaris. Potvynis. Kariškiai pasiėmę savo vienintelę amfibiją plaukia vaduoti apsemtų gyventojų. Plaukia, dairosi, kur čia kas dar gyvas likęs... Staiga žiūri - vandens paviršiumi kepurė juda! Priplaukia arčiau, pasižiūri - tai kad po kepure žmogus! Eina sau po vandeniu. Kariškiai žmogelį ištraukė ir sako: - Žmogau, klausyk: potvynis dabar, ką tu čia po vandeniu veiki? Vaikštai sau? Gelbėtis reikia! Žmogelis atsako: - Kam potvynis, o kam žemę art reikia.

Niva SK-5 (1983m) si sezona visiskai be remonto rekordas.... kaip nivai

cia juodasis arba mandziurijos riesutmedis. ju kevalas pailgas ir kietas (tik plaktuku galima suskaldyti) pas mane nusipirktoje sodyboje jie jau gal 60 metu auga