Gerdavau alų koks papuola, tiesa ne stipresnį kaip kokiu 5-6 laipsniu.Kol nepradėjau daryt pats. Tai dabar skaniausias naminis. Kolkas darau tik keptinį alų, darytinio nebandžiau, nes sudėtingiau.Tas kubilas, apie kurį kalbat, vadinasi girinė. Technologija gana paprasta. Reikia girinės, duonkepio pečiaus ir miežių. Tiesa miežiai turi būt "šešiaeiliai". Kadangi tokių neturiu, tai naudoju paprastus, ir dadedu kviečių, kad užplikyta tešla geriau saltų. Pradžioja reikia išmirkyt miežius. Mirkyt reikia tol kol grudą gali perkas be didesnio vargo(2-3dienas). Išmirkytus miežius reikia sudaigint.Daiginu medžiagineme maiše. Kai miežiai pradeda lyst per maišą(baltais daigais), tada juos reikia gerai išdžiovint. Išdžiovinus reikia sumalt(geriausia malūnų, kuriuo malat gyvuliams, kad nebutu persmulkus). Sumalus jau turit salyklą. Salykla užplikau karštu vandeniu. Palaukiu kol išbrinks. Atminkau kvietiniu salyklu(kvietinio salyklo paruošimas analogiškas).Iš tešlos formuoju duonos kepalus, ir šaunu į iki baltumo iškūrentą duonkepį pečių. Palieku pečiuje iki ryto. Ryte išimu gerai sukepusius(iki juodumo) kepaliukus, juos laužau ir dedu į paruoštą girinę. Girinę užpilu verdančiu vandeniu. Praejus pusei valavdos išleidžiu iš girinės.Gaunamu "pirmoką" alų. Pilu verdantį vandenį antrąkart į girinę. Vėl palaukiu, išleidžiu, gaunu "antroką". Procesą kartoju, gaunu "trečioką" alų. Ketvirtą kart užpylęs girinę, palieku valandai. Išleidžiu. Kadangi procesas pakartotas jau kelis kartu, tai ketvirto užpilimo produktas yra gana kaip čia pasakius, bliednas, taigi nebe alus ,o gira. Pirmoką, antroką ir trečioką sumaišau. Praaušau, sudedu mieles, apinius ir cukrų.(cukrus dedamas pagal poreikį, kuo daugiau cukraus, tuo daugiau laipsnių). Kai alus pradeda vaikščioti(kyla burbuliukai, ir darosi puta), pilu į bačkutes. Bačkutę šiltai palaikau apie parą, po to išnešu į rūsį. Atvėsus galima ragauti.Tai čia yra vadinamas "keptinis"alus. Mane mokę aludariai jau pasimirę. Gal kas darot "darytinį" alų?