Kaskaip netikiu tais baisuoklyskais azoto nuostoliais
Žiemkenčių tręšimas: ankstyvasis, pagrindinis ir vėlyvasis papildomas. Azoto trąšų apskaičiuota norma šiems tręšimams paskirstoma po 15, 50 ir 35 proc.
Ankstyvasis žiemkenčių tręšimas. Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis tręšimo būdas nėra būtinas. Jis naudojamas tik vėlyvos sėjos arba stipriau nuo žiemos veiksnių nukentėjusiuose pasėliuose. Šiuo tręšimu siekiama paspartinti tiek augalų vegetacijos atsinaujinimą, tiek augalų pirminį augimą ir ypač šaknų sistemos vystymąsi tuo laiku, kada saulės energijos ir šilumos kiekiai viršija būtiną minimumą, o permirkusios dirvos neleidžia trąšų barstytuvams įvažiuoti į pasėlius. Žinant, kad balandžio pirmąją ir antrąją dekadomis anksti patręštų žiemkenčių augalų fotosintezės produktyvumas būna net 1,5-2,5 karto didesnis nei netręštų, nesunku suprasti tokio tręšimo naudą nusilpusių pasėlių būklei pagerinti. Ankstyvajam tręšimui plačiausiai naudojama amonio salietra. Karbamidas netinka, nes tuo metu dirvožemio temperatūra būna per žema, ir dirvos mikroorganizmai dar nesugeba amidinio azoto pervesti į nitratinį. Primename, kad augalai amidinį azotą įsisavina tik per lapus. Amonio formos azotą augalų šaknys įsisavina, tačiau lengviausiai įsisavinamas nitratinis azotas. Ūkininkui nusprendus daliai savo žiemkenčių pasėlių praktikuoti ankstyvąjį tręšimą, jo metu rekomenduojama atiduoti ir likusias fosforo kalio trąšų normų dalis. Žinant, kad Lietuvoje žieminių rapsų ir žieminių javų augalų vegetacija atsinaujina balandžio pirmos dekados viduryje ir pabaigoje, ankstyvojo tręšimo laikas yra kovo pabaiga–balandžio pradžia, tręšiant rytais ant sušalusios žemės.