Apie tręšimą ir rūgštinimą
Dar viena šilauogių ypatybė yra jų tręšimas. Galima rasti įvairios informacijos dėl jų tręšimo, siūlomos įvairios trąšos – kompleksinės, amonio sulfatas, kalio sulfatas, fosforo trąšos, specialios trąšos šilauogėms ir t.t. Galima rasti aprašymų, kokių reikia mikroelementų ir kaip augalai atrodo, kai jų trūksta. Dar kai kur sakoma, kad šilauogėms netinka organinės trąšos ir reikia naudoti tik mineralines trąšas. Atrodo gana painu. Dar painiau ima atrodyti, kai skirtingai nei kitiems augalams dėl šilauogių nuolat perspėjama, kad jas tręšti reikia labai mažai, nes kitaip galima pakenkti. Tai kaip jas patręšti viskuo, kuo reikia, ir tuo pačiu jų nepertręšti? Va šitame filmuke yra įdomi mintis:
Amerikonas sako, kad tyrė daug šilauogių įvairiais jų augimo momentais, buvo tiriamas visų pagrindinių medžiagų trūkumas augale ir tyrimai parodė, kad medžiagų trūko tik tam tikrais atvejais ir visada buvo tik vienos medžiagos – azoto – trūkumas. Todėl amerikonas teigia, kad daroma klaida šilauoges tręšiant kompleksinėmis trąšomis, išties užtektų jas tręšti tik azoto, tai yra amonio sulfato trąšomis.
Antras įdomus dalykas yra tai, kad mikorizės dėka per grybieną augalas gali gauti daug daugiau medžiagų iš substrato nei galėtų įsisavinti pats. Pavyzdžiui, grybiena sugeba chemiškai paveikti substratą ir iš jo paimti, berods, fosforo junginius, kurie šiaip yra netirpūs ir augalas negalėtų pats jų įsisavinti. Sakoma, kad išsiplėtus grybienai nebūna jokių kalio, fosforo trūkumo problemų.
Trečia idėja dėl pertręšimo žalos. Kodėl šilauogėms kitaip nei daugeliui kitų augalų pavojingas pertręšimas? Todėl, kad šilauogės stipriau nei kiti augalai priklauso nuo mikorizės, o trąšų (ir kitų cheminių medžiagų) perteklius pirmiausia žudo grybieną, o ne pačią šilauogę. O pažeidus grybieną ima blogiau augti ir pati šilauogė.
Ketvirta idėja, kodėl kartais sakoma, kad šilauogėms netinka organinės trąšos ir reikia naudoti tik mineralines? Todėl, kad šilauogėms netinka klasikinės organinės trąšos – mėšlas, kompostas, žolė, juodžemis. Ir kartais žmonėms lengviau nurodyti mineralines trąšas, kurios tinka šilauogėms (daugelis mineralinių trąšų taip pat netinka šilauogėms), nei išaiškinti, kokios organinės trąšos tinka šilauogėms. Iš tiesų šilauogėms puikiai tinka visos organinės trąšos, kurios rūgština substratą – spygliuočių pjuvenos, nukritę spygliai, kankorėžiai, šakelės, žievės. Todėl ir rekomenduojama jas kasmet mulčiuoti tokiomis medžiagomis, kurios po truputį pūdamos nuolat patręšia šilauoges. Pradžioje minėtos klasikinės organinės trąšos netinka, nes jos šarmina substratą, lygiai dėl tos pačios priežasties netinka ir pelenų naudojimas šilauogėms.
Apibendrindamas manau, kad pasodinus šilauoges į tinkamą substratą dar reiks kažkiek laiko, kol plačiai išaugs grybiena. O po to, kai grybiena jau išplitusi, šilauogėms turi užtekti visų medžiagų, tręšti beveik nereikia, nebent labai mažai azotu ir tai turbūt būtų geriausia, jei azotą gautų per pūvantį organinį mulčią, o ne kaip mineralinių trąšų tirpalą.
Čia dar turbūt verta pastebėti, kad tikriausiai visokias šilauogių augimo problemas sukelia ne medžiagų trūkumas substrate, o netinkamas rūgštingumas. Medžiagų įsisavinimas labai susijęs su rūgštingumu. Taip pat su rūgštingumu susijęs grybienos gyvybingumas. Todėl daugelį tokių problemų būtų galima išspręsti ne papildomu tręšimu, o reikalingo rūgštingumo atstatymu parūgštinant substratą.
Dar verta paminėti, kad tręšimai mineralinėmis trąšomis ir rūgštinimai turi šalutinį poveikį, kad jų pasekmėje substrate lieka netirpių druskų. Sakoma, kad mineralinėse trąšose būna iki 30% netirpių druskų. Taip pat sakoma, kad rūgštinant kai kuriomis rūgštimis substrate susidaro ir lieka netirpios druskos. Kol tokių druskų nedaug – tol lyg ir viskas gerai. Bet susikaupus didesniam jų kiekiui dirva ima prarasti gyvybingumą. Yra buvę atvejų, kai po kelių tokios priežiūros metų augalai ėmė blogai augti ir degraduoti nepaisant visapusiško jų tręšimo. Išvada – siekiant išvengti tokio neigiamo poveikio negalima be saiko tręšti mineralinėmis trąšomis ir rūgštinti rūgštimis, o tam mineralines trąšas gali ir turi pakeisti išvystyta grybiena, o papildomų rūgštinimų poreikį galima ir reikia sumažinti pasodinant į tinkamą substratą, tą substratą atribojant nuo kitos dirvos bei naudojant natūralius rūgštinimo būdus kaip, pavyzdžiui, mulčiavimą pjuvenomis.
Nesuprantu, kuo, Ekologai, esi toks nepatenkintas. Argi čia blogai, jei kažkas apsiima pakonsultuoti ir pamokyti? Tu viską žinai ir tau nereikia tokių paslaugų? Tai ir nesinaudok, negi tave kas verčia. O gal tu sugebi geriau? Tada imkis pats konsultuoti ir mokyti. Mums, kaip vartotojams yra tuo geriau, kuo daugiau yra siūloma visokių paslaugų, tada mes galime rinktis geriausias paslaugas. Blogai, kai niekas nenori pakonsultuoti, o ne tada, kai kažkas imasi pakonsultuoti.
Ta proga pakartosiu dvi įsiminusias mintis iš filmukų apie šilauoges:
1. Kolumbas braškes į Europa atvežė 16 amžiuje ir prireikė kelių šimtų metų, kol jos išplito. Panašiai ir šilauogėms prireiks daug laiko, kol jas ims auginti beveik visi. Tuo labiau, kad jų auginimas skiriasi nuo įprastinių sodo-daržo augalų auginimo.
2. 20 amžiaus augalais buvo serbentai, o 21 amžiuje juos didele dalimi pakeis šilauogės ir sausmedžiai.
Bet kokiu atveju mums visiems verta dalintis savo patirtimi ir mokytis auginti šilauoges, o ne dėl kažko pyktis. Šilauogės labai įdomūs augalai ir dėl jų dar daug yra kur eksperimentuoti bei mokytis. Šiemet užsisakiau grybienos erikiniams (http://www.mkds.lt/hifas-erikiniams-augalams-100g-mikoriziniai-grybai) ir bandysiu keletą šilauogių pasodinti panaudodamas šį preparatą. Gal kas jau bandėte ir turite patirties?
vk_ got a reaction from stirnas in Šilauogės
vk_ got a reaction from Kaimietuke in Šilauogės