Na zinai, jei vienas zmogus sau gyveni, turi padoru darbeli ir uzmokesti, taj kazkaip manau yra paprasciau gyvent, o kai dar seima dasideda, tuomet sukt galva reik, kaip cia kokia chaltura padaryt, kazka susiveikt ir pan. Sunku ir cia ir mieste, mieste maziau rupesciu, o cia... Ten nuejei, atsedejei valandas ir namo, kaime suki galva ir nugara lenki kasdien, su galimybe dirbt ir nakti, per sventes ir pan. Toks jau gyvenimas, pasirenkame savaji kelia ir zengiame juo, esam pasirenge klupti ir keltis, visa tai yra karti patirtis, kuri yra neikainojama.