Papasakosiu mūsų baronų istoriją Buvo mums atidavę avinuką, užaugintą vien tik žmogaus, be avių. Kaip šuniukas sekiodavo paskui, trindavosi aplink, kad tik glostyt. Planavom - veislei bus, kai užaugs. Užaugo ir toliau domėjosi labiau žmonėmis nei avimis. Užplaukdavo jam, be problemų peršokdavo per tinklą ir atlėkdavo tiesiu taikymu prie namo durų, o jei durys atidarytos, rasdavome virtuvėje. Kitos avys tuo metu stovėdavo prie tvoros ir bliaudavo. Galiausiai sumanė badytis, negalėdavome ramiai per lauką pereit, prieidavo, stumdavo ir taikydavo iš šono per kelius trenkt. Ir vaikščiodavo mus stumdydamas palikęs bandą. Jei norėdavome ką nors laukuose dirbti, turėdavome jį tvarte uždaryti. Tvarte pradėdavo sistemingai daužyti aptvaro stulpą ir taip porą kartų gardas neatlaikė, teko dar labiau sutvirtint. Ir šoklumas buvo toks, kad metrą laisvai peršokdavo, kelis kartus aukštinom jam gardą kaip kokiam arkliui. Taip pat ir nugaros negalėjai jam atsukt - gaudavom gerą smūgį į gerą vietą Na, kai tik 2 avys nuo jo apsiėriavo ir kai sutraumuot toks gali, teko su juo atsisveikint. Po to įsigijom kitą baroną - visiškai baikštų, kuris nė nebando prie žmogaus artintis. Aišku, čia tik tvarte jis toks, neaišku, kaip bus ganyklose, nes kelis kibirus yra sulaužęs, kai tik sudelsiam iš karto paimt. Kadangi su baronais tik tokia patirtis, tai noriu paklausti, ar norma, kad jie tokie agresyvūs? Nes kažkaip nesinori nuolat būt kovinėj parengty su jais