Na, su tom "naminėm" avim irgi būna vargo, ypač žiemą - neapsakomas bliovimas, lipimas į tvorą, išvydus žmogų. Šieno beveik neėdė, laukė grūdų, teko nepasiduoti jų spaudimui. Vieną įsigijom labai jaukią, pati lįsdavo, kad ją glostytume, uodegą tik vizgindavo. Kai ėringa buvo, laisvai prisileisdavo tešmenį pačiupinėti. Na, manėm, jau šita tai tikrai leisis žindoma. Ir ką - pati prasčiausia ėriavedė, visiškai ėriukų neprisileido, teko kiekvieną kartą ją laikyti ir pan. Ir šiaip pastebėjome, kad geriausios motinos būna baukščiausios. Ir aviną tokį pasilikom - nors nelenda įkyriai "draugauti"