Ricci

Žiediniai pumpurai - šitie rausvi (ir žali) pumpuriukai nuotraukose.
Kiekvienas pumpuras reiškia žiedyną, iš kurio gali išaugti nuo kelių iki net ir 20 uogų. Kaip atpažinti žiedinį pumpurą nuo paprasto nežiedinio pumpuro? Ogi paprasčiau nei paprasta - dabar visi matomi pumpurai yra žiediniai, o paprasti lapiniai pumpuriukai yra nematomai maži.
Šiose nuotraukose yra Reka šilauogės. Ant kitų veislių mano šilauogių taip pat yra žiedinių pumpurų, bet kur kas mažiau ir jie ne taip matomi. Žiedinių pumpurų buvimas liudija gerą derlių ateinančiais metais, tačiau jų nebuvimas dar nereiškia, kad nederės. Dalis žiedų pasimato tik pavasarį. Tad neskubėkite nuliūsti, jei nepamatysite panašių pumpurų ant savo šilauogių, o radę - jau galite pasidžiaugti. 

Chandler:

Paskutinis žiemos pasispardymas. 

Va dar vienas substrato atskyrimo būdas - rąsteliais: 
Taip kad nereikia demonizuoti šilauogių - viskas su jomis paprasta ir daug kas tinka, kai laikomasi poros paprastų taisyklių. 

Daugelio veislių šilauogės ėmė mėlynuoti, bet net pilnai mėlynos jos dar gana rūgščios, todėl verta neskubėti skinti ir duoti panokti ant krūmų. Viena iš saldžiausių dabar yra Northland:

Kodėl nelaistau šilauogių, kurių substratas, kaip netyčia paaiškėjo, yra labai šlapias, nors nelijo apie 10 dienų? Šiemet šlapia vasara ir drėgmės daugiau nei pakanka. Nelaistau, nes pirma, to nereikia, o antra, perteklinis laistymas turi daug neigiamų pasekmių:
1)      Nuolatos per šlapiame substrate trūksta oro, todėl blogiau auga šaknys, blogiau vystosi mikorizė, blogesnės sąlygos gyventi mikroorganizmams, kurie gyvena simbiozėje su šilauogėmis ir kurie reikalingi sėkmingam jų augimui;
2)      Į gruntinius vandenis išsiplauna maistinės medžiagos;
3)      Dažniausiai laistymui naudojamas vanduo turi per didelį pH ir dėl laistymo sumažėja substrato pH;
4)      Dėl perteklinės drėgmės labiau puola grybinės ligos.
Manau, kad pagrindinės šilauogių auginimo klaidos yra šios:
1)      Per daug laistoma;
2)      Per mažai apmulčiuojama;
3)      Per mažai genima.
Pernai metus skelbiau mulčiavimo metais, šiuos metus skelbiau genėjimo metais, tai sekančius metus reiks paskelbti "šilauogių  nelaistymo metais". 
Vandens poreikio supratimui palyginkime šilauogę su... žmogumi.  Visi girdėjome, kad žmogui rekomenduojama per parą išgerti 2 litrus skysčių. Standartinis žmogus sveria, tarkime, 80 kg, žmogus yra šiltakraujis, kvėpuoja, prakaituoja, todėl jis daug drėgmės išgarina į aplinką. Vien kvėpavimas, kai įkvepiamas maždaug 20 laipsnių oras, kuris praeina per 36.6 laipsnių plaučius, išneša daug vandens garų. Skysčių perteklių žmogus lengvai pašalina po perdirbimo inkstuose. Ir turime šilauogės krūmą, kurio antžeminė dalis (požeminė dalis vandens negarina) sveria kokių 15 kilogramų. Tik 15 kilogramų, krūmas nėra šiltakraujis, todėl jis neturi padidinto garinimo, krūmas neturi inkstų ir kaip žmogus negali pašalinti skysčių pertekliaus. Krūmui reikia tik tiek vandens, kiek jis išgarina per lapus. Tai kodėl žmoguj rekomenduojami 2 litrai, o daug mažesniam ir daug mažiau skysčius garinančiam krūmeliui net 10 litrų vandens per parą?!!!  Aš manyčiau, kad normaliomis sąlygomis šilauogė per dieną vidutiniškai išgarina kokį 100 gramų vandens, o ne 10 litrų.
Manau, kad kai šilauogė pasodinta į pakankamą substrato kiekį (1 m2 ir 40 cm gylis atitinka 400 litrų substrato, toks kiekis substrato turėtų sukaupti apie 100 litrų vandens) ir gerai apmulčiuota, tai ji mūsų klimate turėtų be problemų išgyventi mėnesio trukmės sausras pavasarį ir rudenį bei poros savaičių sausras vasarą.
Pritariu nuomonei, kad optimalus substratras turi būti tik truputį drėgnas, o ne šlapias-varvantis. Turėtų būti, kad substratas gauna vandens ir jį visą sugeria  į save, o ne taip, kad užpili 10 litrų vandens, iš kurių 9 litrai prasisunkia kiaurai ir nuteka į gruntinius vandenis. Mūsų klimatas yra toks, kad krituliai viršija išgaravimą nuo paviršiaus ir todėl jau vien dėl natūralių kritulių laikas nuo laiko turime vandens perteklių, kurio substratas jau nesugebės sugerti ir jis prasisunks kiaurai. Tai kam dar bloginti situaciją ir nuolat pilti per daug vandens?  

Pirmiausia ėmė nokti Rekos:

Visad geriau yra didesnė įvairovė, todėl rinkčiausi miksą, bet:
1) ar pušų žievės pakankamai smulkios ir
2) ar pas tave nėra kokių varnų ar kranklių, kurie mėgs išvartyti žieves ieškodami sliekų ar vabaliukų? Čia mano atvejis.
Smulkios pušų žievės labai tinka, net į substratą sodindami jų deda.
Dėl storio sakyčiau, kad 5 cm minimumas, 10 cm geriau, galima dėti dar daugiau. Aš kasmet pamulčiuoju, tai prieš šį sezoną užpyliau papildomą maždaug 10 cm sluoksnį, jei pilčiau daugiau - tai man pradėtų byrėti į šonus per bortelių viršų. Aš pilu lygų sluoksnį, kad lietaus vanduo susigertų, o ne šonan nutekėtų. Bet augintojai, kurie naudoja laistymo sistemas, apmulčiuoja kaupo forma.
Jei reiktų rinktis vieną iš pjuvenų ir žievių, tai turbūt pasirinkčiau pjuvenas. Bet geriau naudoti įvairų mulčią.

Apmulčiuota gerai, todėl iš viršaus vandens nuostoliai dėl nugaravimo maži, gruntas laidus, todėl vandens perteklius gerai nubėga. Jei augalai augtų smėlyje, tai reiktų dažnai laistyti, nes smėlyje vanduo neužsilaiko. Bet pas tave auga ne smėlyje, o durpių substrate, kuris visai gerai įgeria vandenį ir savyje išlaiko daug vandens. Todėl nereikia dažnai daug laistyti. Realiai pas tave dabar didžioji vandens dalis prasisunkia kiaurai ir nubėga į gruntinius vandenis. O tuo pačiu į gruntinius vandenis išsiplauna trąšos ir natūralios maistinės medžiagos bei mažėja substrato rūgštumas, ypač jei naudoji vandenį iš vandentiekio ar gręžinio su dideliu pH. 
Augalų vandens išgarinimas labai priklauso nuo orų sąlygų, karštą ir vėsią dieną jis gali skirtis daugiau nei 10 kartų. Net toje pačioje temperatūroje priklausomai nuo oro santykinio drėgnumo išgarinimas gali skirtis 2-3 kartus. Net karštą sausą dieną augalas gali garinti daug vandens, jei jo daug turi, bet gali priverti žioteles ir taupyti vandenį mažiau jo garindamas, jei jo daug nėra. Todėl klaida kiekvieną savaitę stabiliai duoti daug vandens nekreipiant dėmesio į orų sąlygas.
Dabar siūlyčiau mažą eksperimentą - pilnai nutraukti laistymą 3 dienoms ir pažiūrėti, kas pasikeis.

Jei pasodinta į normalų substratą ir pasodinta ne šiemet, tai yra jau spėjo išsivystyti šaknys, tai nieko ten labai negali trūkti. Nebent balansą galima suardyti per daug tręšiant kokiomis nors trąšomis. Nelabai įsivaizduoju, kad taip būtų galėjęs paveikti amonio sulfatas. Nepanašu į ligą su masiniais pažeidimais. Panašiausia į atskirus lapų pažeidimus, gal net mechaninius nuo vėjo. Siūlyčiau palaukti ir pastebėti, kas toliau bus. Spėju, kad toliau nieko nebus, tai yra šie pažeidimai toliau neplis ir šakelės augs normaliai.