Norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį...Tiesiog prisikaupė įvairios informacijos ir leptelėsiu savo nuomonę, kurios tikrai niekam neperšu.
Be abejo, situacija atrodo visiškai absurdiška: smulkus ūkininkas turi parduoti pora kibirų pieno, kad galėtų nusipirkti puodelį kavos ar mineralinio butelį degalinėje. Tačiau viską diktuoja rinka ir čia nieko nepadarysi. Jeigu kavai ir mineraliniam vandeniui yra didesnis poreikis, nei pienui, tai jų kainos ir bus aukštesnės. O ir bendra situacija gana kritinė visame pasaulyje. Nors gyventojų skaičius pasaulyje auga, pieno suvartojimas - ne. Tačiau pačio pieno gamyba auga kaip ant mielių. Ypač Vakarų Europoje. Nors problemų ūkininkai ten turi nemažiau nei mūsiškiai, o kartais net daugiau.
Šių metų sausio mėnesį, vienas Vokietijos(Žemutinės Saksonijos regionas) ūkininkas stebėjosi, kaip Lietuvoje jo kolega gali išgyventi gaudamas 0,15EUR. Jis, tuo metu gamindamas apie 2t per dieną gaudavo apie 0,25EUR ir skundėsi, kad artėja prie savikainos, kuri jo paskaičiavimu yra apie 0,24EUR. Gegužės pabaigoje jo gaunama kaina nukrito iki 0,20 EUR ir jis tiesiog pardavė karves olandui, o turimus 120ha išnuomojo. Jis buvo 5 kartos ūkininkas. Tokia situacija kai kuriuose Vokietijos regionuose jau beveik standartas.
Lietuvių ūkininkai žymiai turtingesni nei Danijos. Sakysit juokauji. Tačiau pagal paskutinius duomenis, vidutinis Danijos pieno gamintojas turi apie 1,8mln.EUR paskolų, o tai 12000 EUR kiekvienai Danijoje esančiai karvei!!! Nei vienas bankas nebefinansuoja projektų, susijusių su žemės ūkiu. Pagal oficialią statistiką vidutinė pieno gamybos savikaina - 0,31 EUR!!! Ūkininkams šiuo metu mokama 0,24-0,29 EUR. Ūkių bankrotai Danijoje jau tapo kasdienybe.
Ir šis ūkininkų problemų garvežys tempia paskui save visą eilę vagonų: mašinų, įrangos, pašarų, priedų ir visokios kitokios velniavos, reikalingos pieno ūkiams gamintojai, trumpina darbo savaitę, "optimizuoja" gamybą. O kur dar transportas, socialinės problemos ir tt.
Taigi, kai žinai, kad kažkam yra blogiau, galbūt " lengviau ant dūšios".
Grįžkime į savo ašarų pakalnę.
Nei perdirbėjų, nei prekybos centrų savininkų, pokalbiais su premjeru, ar juo labiau su žū ministre nesugraudinsi. Kaip ir paverkšlenimais dėl kainų. Taip pat manau, kad ir boikotai bei susivienijimai irgi nelabai padės.
Ūkininkavimas kaip pieno perdirbimas tėra viena iš verslo šakų. Ir kiekvienas nori antklodę užsitempti ant savęs. Valdžia bando apeliuoti į perdirbėjų sąžinę ir patriotiškus jausmus, tačiau tai tikrai nesuveiks. Jiems reikia uždirbti. Ir jie žino kaip tą padaryti negaišdami laiko važinėjant po kaimus ir surinkinėjant po pustonį pieno. Daugelis kalba, kad nepatriotiški perdirbėjai veža pieną iš Estijos ir Latvijos, kai galėtų daugiau mokėti mūsiškiams. Sakyčiau informacija nelabai tiksli. Iš Latvijos tikriausiai ir atsiveža žaliavinio pieno, tačiau iš Estijos tikriausiai...veža nenugriebto pieno miltus. Kiek suprantu situaciją, mūsų perdirbėjai perka pieną iš Estijos ūkininkų ir perdirba pačioje Estijoje? Nes kitaip sunku paaiškinti praėjusiais metais 37 kartais(nuo 1000 iki 37000t) išaugusį nenugriebto pieno miltų importą. 36500 tonų vien iš Estijos. Bet kas įdomiausia - eksportuota buvo tik...96 tonos. Sprendžiant iš bendros statistikos, sėkmingiausiai Lietuva eksportuoja sūrius. Eksportas augo, importas išliko tame pačiame lygyje. Išvada peršasi paprasta - lietuviškas pienas buvo naudojamas sūriams gaminti (reikalinga tikrai aukšta kokybė), o geriamas pienas parduotuvėse...hmm. Šiais metais įdomybės tęsiasi su sviestu. Bent 2,5 karto daugiau (apie1000t) sviesto buvo importuota per pirmus 2 mėnesius. Ir manau tai tęsis. O kodėl gi ne. Sviesto didmeninė kaina krenta, intervenciniai sandėliai Europoje užkimšti. Beje, tokį pat kiekį sviesto Lietuvos įmonės eksportavo KOVO mėnesį. Va tai įdomu - lietuvišką ar importuotą? Bet kuriuo atveju jie daro puikų biznį sau, ir patriotizmas čia "nė prie ko". Jeigu tik kai kurie mūsų ūkininkai ir susivienys, verslininkai visada ras galimybę išgyventi. Bet rimtas susivienijimas tikrai galėtų paspausti. Gaila, kad dingo judėjimas "Pirk prekę lietuvišką". Gal tai padėtų? Australams berods padeda. Neseniai prasidėjusi akcija "Pirk vietinį pieną" stipriai išaugino vietinių gamintojų pieno pardavimus bei pakėlė kainą ūkininkams. Tačiau akcijoje reklamuojami tik tie perdirbėjai, kurie gali garantuoti(nežinau kaip), kad butelyje parduotuvėje yra vietinio ūkininko pagamintas pienas.
Mūsų "melagė" statistika rodo, kad pasigaminame apie 30 proc. daugiau pieno negu suvartojame. Tuo pat metu, ta pati statistika sako, kad 95 procentai visų pieno ūkių yra labai smulkūs ir jie pagamina...tik 30 proc viso pieno. Labai jau tie skaičiai sutampa. Kad ir kaip sunku būtų, tenka konstatuoti, kad bent pusė visų smulkiųjų ūkių turės palikti šią ašarų pakalnę. Daugelis vakarų analitikų tą ir prognozuoja visoms Europos šalims.
Vienintelio vaisto nuo šio galvos skausmo tikrai nėra.
Galbūt keletas standartinių verslo vitaminų(nors tikrai ne visoms situacijoms jie subalansuoti): Totalinė išlaidų kontrolė(nuo užgesinamo traktoriaus variklio išlipant iki kiekvieną dieną nuvažiuojamo atstumo matavimo) . Išskirtinumas(Galbūt ekologija? Ekologinio pieno kainos tik kyla). Gamybos kąštų mažinimas. Efektyvumo didinimas(kontroliuoti racionus, maišyti pašarus, pagaliau pjauti žolę tada, kada reikia). Kooperacija perkant ir naudojant techniką, pašarus, sėklas, trąšas (čia sunkiai tikėtinas dalykas Lietuvoje, bet įmanomas). Patikėkit, kiekviename ūkyje galima rasti tikrai nemažai galimybių įsisavinti šiuos vitaminus. Bet užgerti juos reikia noru. Jeigu jo nėra...Skaičiai niekada nemeluoja, jeigu skaičiuojate patys.
Galų gale, jeigu nepavyksta sudurti galo su galu, tereikia paklausti veidrodžio - kurių galų man visa tai? Galbūt tiems, kurie gyvena be ES projektų bus lengviau apsispręsti. Kitiems gi bus sunkiau.
Pripliurpiau krūvą ir lengviau pasidarė Visiems geros vasaros.
