bomba-
Dvi kaimynės nuėjo į naktinį barą ir gerokai padaugino kokteilių. Visiškai girtos ėjo namo ir baisiai užsimanė sysioti. Tuo metu jos kaip tik buvo ties kapinėmis, tad pamanė, kad neblogai bus pasislėpti už antkapių. Pirmoji moteris neturėjo kuo nusišluostyti, tad pasinaudojo savo kelnaitėmis, kurias tada išmetė. Kitos kelnaitės buvo labai brangios, tačiau jai pasisekė, nes ant antkapio buvo plati juosta nuo vainiko, kuria ir pasinaudojo tam reikalui. Užbaigę, patraukė namo.
Kitą rytą pirmosios moters vyras skambina kaimynui ir skundžiai: „Tos prakeiktos moterys vis prisidirba naktinbariuose. Manoji žmona vakar grįžo be kelnaičių...“ Kainynas atsako: „Tai dar nieko! Manoji grįžo su kortele tarpukojy, ant kurios užrašyta: ‚Nuo visų mūsų stoties gaisrininkų, kurie niekad neužmirš jūsų‘“
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Ir sukūrė Dievas moterį... Ir nuo tada nėra ramybės nei vyrams, nei Dievui...
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Seneli, ar tu buvai vaikas? – klausia Auksė? - Buvau, vaikeli. Visi buvome vaikais... - Tai kas tada jus augino, jei visi buvot vaikais?!
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Žmona paliko vyrui namuose prižiūrėti dviejų metų dukrytę. Sėdi jis prie kompo, o dukra lėlėmis žaidžia. Atneša jam vandens lėlės puodelyje, - jis išgeria: „Skanu, atnešk dar...“ Toji stengiasi, neša... Džiaugėsi tol, kol susiprato, kad vienintelis vanduo, kurią ji gali pasiekti, tai unitaze!
- Prie kokios šviesos galima pereiti gatvę? – pirmoko klausia tėvas. - Prie jokios. Ties mokykla nėra jokio šviesoforo, o gatvę pereiname
----------------------------------------------------------------
.Onutei, jau gerokai perkopusiai trisdešimt senmergei, vis nesisekė ištekėti. Visi jos sutikti vyrai jai neįtikdavo. Pagaliau apsisprendė ir į laikaštį padavė tokį skelbimą:
Patraukti nevedusi moteris ieško vyriškio, kuris nemuštų, nepaliktų ir būtų ypač aršus lovoje.
Praėjo jau kelios dienos, o ji nesulaukė nė vieno skambučio. Staiga, vieną vakarą jai beskalbiant ji išgirdo smarkų beldimą į duris. Ji atidarė duris ir išvydo vyriškį invalido vežimėlyje - be rankų ir kojų.
- Kuo galiu padėti? - paklausė ji. - Aš esu jūsų svajonių vyriškis, - žvaliai atsiliepė invalidas. - Atleiskite, nesupratau - pralemeno jinai. - Aš perskaičiau jūsų skelbimą - ir aš idealiai tinku jums. Neturiu rankų - tad negalėsiu mušti, neturiu kojų - tad nepabėgsiu... - Bet, ... o kaip su lova... - pasimetusi perklausė ji. - O kaip manote, su kuo aš pabeldžiau -atkirto jis.
.