temperatura tai minusine nes vanduo usala.
as sufolkus laikau.
Safolkų ėriukai turi vieną būdingą bruožą, kuris matosi net ant mišrūniukų (šįmet mano ėriukų tėvas buvo safolkas): pirmomis valandomis jie būna vangūs ir neieško spenio, kad pažįstų pirmųjų krekenų. Jų negavę jie ir stimpa (nebūtinai nuo šalčio). Safolkiukai pažvalėja tik antroj dienoj, tuo tarpu romanoviukai ir jų mišrūnai striksi jau vos ne antrą savo gyvenimo valandą.
Radau internete paminėta, kad dideliuose safolkų ūkiuose niekas nelaukia, kol ėriukas pats susiras spenį (nes gali praeiti keletas brangių valandų) ir automatiškai visiems iš eilės sugirdo pirmųjų krekenų. Girdo per ilgą vamzdelį, kurį įleidžia giliai į gerklas. Aš tokį pasidariau iš didžiausio švirkšto (davė vaistinėje) ir pridėjau ilgoką žarnlę nuo lašelinės.
Girdant ėriuką geriausia atremti jį nugara beveik stačią į save (aš atsiklaupiu), kuo giliau įleisti tą žarnelę ir sušvirkšti šiltų krekenų ne daugiau kaip 50 ml. Jei pakankamai giliai neįleisite, ištekės, nes neryja. Tik atsargiai kad neįleistumėte į kvėpavimo takus.
Tinka ir karvės krekenos, laikau prisišaldžiusi šaldiklyje po 50-100 ml. Kai neturėjau, radau pas kaimynus - laimė, tik ką buvo apsiveršiavusi jų karvė.
Jeigu nežinote ėriavimosi datos, reikai stebėti avis, laiks nuo laiko pačiupinėti tešmenį (jei dažnai čiupinėsite, pripras). Prieš ėriuojantis būna karšti speniai. O geriausias ir aiškiausias rodiklis - avis ima ieškotis sau guolio, kapsto kojomis žemę - žinok, kad po kelių valandų gimdys.
Jei aviai viskas gerai po ėriavimosi, ji pati geitai nulaižo ėriuką ir jis nesušala, bet jeigu labia šalta ir esate šalia, reikia padėti kuo greičiau jį nusausinti, kad raudoną šildymo lempa įjungti.
Avims šaltas tvartas tikrai ne bėda, tik tada reikia labiau pasirūpinti.
man vienas ukininkas, kad avis geriau nulaižytų ėriukus, patarė kai apsiėriuos ant nugaros druskos šiek tiek pabarstyt... o kokio ilgio apytiksliai turėtu būti tas šlangelis? ir kaip apsisaugot, kad į plaučius nepripiltum?