Raimisx

Raimisxx pataisau : Su dirziniu Welger 535 su MTZ-1025 zoles esam susuke virs 6000 rul.....Kai juostos su variu pakeitus vien zolei uztenka iki 3000rul.Jei pradalges idealios ir tarpine tarp vairo ir sedynes nedurna galima ir daugiau..... ne taip supratau. bet ijungus peilius, butu liudnas reikalas...

darbinis silpnas...nors paties kaimynas su dirziniu suka, bet ne zole...

blogo nieko. vartus laiko kabliai, ne hidro. mtz jo nesuks... Manau, kad MTZ neturėtu kilti bėdų, todėl kad prėsas turi dančio kablius... Kaiptik galvoju, kad su hidrauliniu dangčio laikymu MTZokui yra sunkiau išlaikyti neprasidariusi galą ir pastoviai reikia spusteltį hidrauli.... bent jau taip darydavo viena bendrovė, kai prasuodavo su MTZ 82 ir Clasu... nesuks mtz , nebent 1025... liberiski 235 turi, bande su mtz, suko tik siaudus. paskui kabino prie 209 fendt. zoles du E302 pradalgius, sugrebtus i kruva suko, bet be peiliu.

tikrai nezinau yra 235, susukes 19000 ruliu, bendrovej, buvo subires 1 guolis.... gali tekt pakeist spyruoklines lekstutes, kur suspaudima reguliuoja. 235 stovi jau spec gumos ivores... bet tos lekstutes keiciasi per 20 minuciu . keiciau vienam...

O kaip tavo manymu tada pragyvent jaunam iš 800 Lt algos ir dar aišku išlaikyti šeimą, ką vaikam pirštą čiulpt. Kiek suvalgo pensininkas ir kiek reikia augančiam organizmui, kiek kainuoja mokyklon vaiką išleist. Sėdi pensininkai, dažnai ir vienas, ant keturių kambarių buto ir verkia kaip sunku pragyvent. Išnuomok 3 kambarius studentam arba keisk butą į 1 kambario ir problemos kaip nebūta. Taip yra vakaruos, o pas mus mat pensininkai biedni... Pritariu Dapox Valstiečiui truputis aritmetikos: Sodrai nemoka emigrantai, ūkininkai, dirbantys pensininkai, tie kur cigaretes plugto ir tt. Kas lieka? Lieka 1,2-1,5 pensininko vienam mokesčių mokėtojui (pranašei toks pas mus dabar santykis) taigi norint mokėt padorią pensija pensininkui tarkim 1000lt (aš žinoma tik už tai bet,..) reikia kad kiekvienas mokesčių mokėtojas sodrai atiduotu vidutiniškai 1200-1500lt kas yra normalii maximos kasininkės alga ir daugiau nei tarkim bibliotekininkės alga. Tarkim valdžia pakelia toms grupėms atlyginimus, kad jios pajėgtu mokėti tuos mokesčius tai gaunasi, didesnė pinigų masė apyvartoj=infliacija ir pensininkas gaudamas 1000 nusipirks mažiau nei dabar už 800 Skaičiuok kaip nori š gaunasi ir joks veselka nepadės kai visa visuomenė sensta (jis pats jau per senas tam) Patarimas ką daryti Jei norit oriai pasitikti senatvę gimdykit ir auginkit vaikus min 3 kiekvienam kito varianto nėra nes dar po 20m tas santykis dirbančių su pensininkais bus 1:3 ar netgi 1:4 o kiek pats vaiku turi???

blogo nieko. vartus laiko kabliai, ne hidro. mtz jo nesuks...

algi, kai sejai su agrisemu, juokas neime... seja su barstyklem po 60 ha, ir nieko, kulia normaliai

O buhalteriškai bus paprastas variantas. Mažiau nusidėvėjimo didesnis pelnas, daugiau - galima ir į minusą nubėgt. Viskas turi būti proto ribose. Įmonėms tokį dalyką nurodo pelno mokesčio įstatymas. Didesnį laikotarpį gali daryt, bet mažesnio nei nurodyta - ne. O ūkininkams niekas to nenusako. Bent aš daryčiau tokį variantą, kad pasinaudojus praktika, kiekvienas ūkininkas žino, kiek konkreti technika gali "tempti" be didelių lėšų įdėjimų. Tokį ir dėt nusidėvėjimo laikotarpį. Nauji įstatymai išvis pievos. Bent aš nerandu kol kas paaiškinimų, kas yra "leidžiami atskaitymai iš pajamų" iš tos garsios mokesčių lentelės ūkininkams. Ir iš kur ta atskaitymų suma 96400 Lt. Gal tai tik pavyzdinis skaičius, o gal mūsų galvos jau paskaičiavo kiek sąnaudų turi ūkininkas (kaip SGP). Iki šiol to nereikėjo. vat tie leidziami atskaitymai ir man uzkliuvo... tipo, kaip apsidraudimas, kad bet kokiu atveju, basliuosi mokescius...

viliau, butum dares kitaip, germinatoriaus nereiktu....

200??? netoli paties, bendrove 600 galvu suka

dabar zinau... bet yra vienas bet... faktiskai, zvakes statomos taip, kad ant ju pustu saliara.... jei jos kaitina ora.... biesas zino...

kiek zinau, zvakes i mtz50 eina....

Pagrindinė mūsų kultūra. Vežam tiesiai nuo kombaino max 20 km. Jūsų krašte matyt per geros žemės tokiai produkcijai. Kupiškio žemėm iki Kauno žemių, ui dar daug laukų reiks apš.... Mūsų balas tikrai žemesnis. Bet pas mus kvietrugių rinkos nėra, į žemaitiją vežt toli. O žemės kvietrugiam pačios tos.Tos kauno žemės žiūrint kur, pas mus tikrai ne fontanai, balas 30-35 tam tarpe, smėliai, priesmėliai, kai kur dar kokio šlyno ar šaltžemio gali užtikti... Tai kur tu ten apie Kauną tokių žemių radai, nebent Nemuno slėny, o šiaip tai visur matos gražūs, lygūs laukai ir žemė juoda kaip anglis, tai turėtų būt 50 balų min., bent jau link Kėdainių. prisimink, kaip pavasari per stipru veja, ar bulvinyko, ar bulvinskio trobos nuo nesamo smelio nesimate

jei gerai susmulkintas tai lengvai minasi, pabandyk su fortschritt E-281 susmulkinta kulturiniu pievu zole mint kirovas spyruokliuoja kaip ant batuto. Truputi ne i tema skaiciau mokslininku rekomendacijas, silosuot vaskines brandos javus skirtus pasarui, viskas vienoje transejoje. Plius pigiau nei kulti ir atskirai siaudus vezti. ten naujas JD smulkino ...

Pagrindinė mūsų kultūra. Vežam tiesiai nuo kombaino max 20 km. Jūsų krašte matyt per geros žemės tokiai produkcijai. Kupiškio žemėm iki Kauno žemių, ui dar daug laukų reiks apš.... Mūsų balas tikrai žemesnis. Bet pas mus kvietrugių rinkos nėra, į žemaitiją vežt toli. O žemės kvietrugiam pačios tos. pas Bulvinyka, jei neklystu, irgi zemeles nekokios...

rudeni zmogus kukuruza su dubliais myne

man irgi

JX per daug paprastas traktorius Case korta pries MTZ pavadinciau reiskias yra mechaninis isjungejas... bet transporte, naudot tikrai nereikia...

PAGIRIOS... Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas. Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į: - Aaaa... uuu... ggg... Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve. Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis. Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu. O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio. Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma. Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs: - Klausyk, brolau, gal – pašikam? Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus. Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau. Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė. Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis... Trečioji banga atūžė tarsi cunamis. Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė: - O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu! Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo. Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras. Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį. Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą: - Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?! Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus. Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai. Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję. Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas. - Oi, o kas čia pas mus toks gražutis... Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš. Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė. Man liko tik du variantai. Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje. Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti. Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt! - Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė. - Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus. Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei. Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musė. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?! - Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiulbėjo mergina. Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis. - Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins. - Taigi mes, aš ir Musė, - krykštavo panelė. Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai. - Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas. - Vaaaaikštom, - išstenėjau. - Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė. Py..diec, tiesiog py...diec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas. - Na, mes, šitą, Balbieriškio čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musės auklėjimą, o aš po truputį šiku. Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta. - Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina. Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk. - Antaniuuuukas, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją. - Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas. Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musę pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...diec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo... Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musė tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musė ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį. Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musę. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musė tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą. Musė, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musė tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią šiknaskylę. Šmėkštelėjo mintis: jei Musė laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano trizną. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip Musė atrodys, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai. Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musė ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau... Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą. Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musė keistai inkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau. - Muse, Musyte, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė. O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis. Kai pamačiau Musę, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai. Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musė judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, ach..jelinau galutinai. Musę apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis... Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote? Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musės šeimininkė taip ir padarė... Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička...

O tai kam išvis transporte "pjauti" priekinį tiltą?? as ir nesakau kad reikia pjaut, bet as zn pavyzdziu, kai zmones nusiperka traktoriu ir is nezinojimo vazineja su tiltu yjungtu transporte, tjp ir papjaunamas tiltas su deze.beja nelyginkit traktoriaus tiltu, perdavimo mechanizmu su dzipu vaziuoklem ir mechanizmais tj visiskai kitokia konstrukcija siaip, rimtesniuose traktoriuose, nuo 20km/h greicio, priekinis tiltas atjungiamas automatiskai....

Apšerkšnijo mūsų kiemas Šalta, balta kur dairais Ilgas pasakas lietuviams TV seka vakarais. Apie tai, kad išsirinkom Protingiausius iš visų, Kurie apie mus galvoja Diena, naktį iš tiesų! Kad išsunks iš š*do varškę- Visą šalį pamaitins, Kad už įkvėptą deguonį Mokestėlį pasiims. Betgi skaitėm "Čipoliną" Mes vaikystėje maži Tik iš pasakų išaugom Ne visi, oi, ne visi! O seime nykštukai sėdi. Aukso žuvys tarp dantų Kad tiktai neprasižiotų, Nes pasmirs nuo jų minčių. Lietuvaičiai - gero būdo (tikisi gerų laikų) Šlept ant š*do ir užsnūdo Metų dvidešimt ilgų...

o kokia kompresija????

nesamones raso... nedarbas gali ir 10 proc perlipt nesunkiai.... nes dabar dar daug tik popieriui dirba....

buvo, bet jaunimui sunku su praeitom snekom... vaistu yra, jei atmintis jaunuos metuos paveda overumas vaistam dar per jaunas

buvo, bet jaunimui sunku su praeitom snekom...