Mano šiemetinių eksperimentų rezultatų aprašymas
Šiemet pavasaris prasidėjo liūdnai. Pirmiausia išaiškėjo, kad dėl ilgai žiemą besilaikiusio anticiklono, kai naktim būdavo minus 10, o dienom – plius dešimt laipsnių, nudžiūvo daug šilauogių šakelių, įskaitant puikiai subrendusias su žiediniais pumpurais. Niekada neturėjau tokių problemų, ši žala buvo pati didžiausia per visas žiemas, kiek auginu šilauoges. Antra, vėl pavasaris buvo vėlyvas ir šaltas, tad aktyvus augimas prasidėjo vėlai.
Prisiskaitęs Johno Kempfo teorijų, noriu pasiekti, kad augalai pereitų prie biologinės mitybos:
ir pasiektų bent trečią sveikatos piramidės lygį:
Tam svarbiausia yra pasiekti, kad dirvožemyje susikurtų labai gausi ir gyvybinga mikroorganizmų bendrija. Ko reikia šiam tikslui? Pirmiausia, kad mikroorganizmai turėtų maisto, antra, kad jiems būtų tinkamos gyvenimo sąlygos ir trečia, kad jų niekas nenuodytų. Geriausias maistas mikroorganizmams yra augalų šaknų išskiriami angliavandeniliai, kurie ir yra skirti mikroorganizmų maitinimui. Antras pagal gerumą maistas yra mulčias. Mulčią perdirbant savaime gaunasi visokių tinkamų medžiagų augalams. O per šaknų išskyras maitindami mikroorganizmus augalai gali juos kažkiek valdyti, komunikuoti ir tikslingai gauti tokių medžiagų, kokių reikia. Kuo daugiau šaknų išskyrų – tuo daugiau mikroorganizmų, jie maitinasi angliavandeniais, iš dirvožemio išgauna mineralus ir po jų mirties, tie mineralai tampa prieinami augalams. Maža to, augalai įsisavina ne atskirus jonus, o gatavas organines medžiagas, tai augalams sutaupo ar duoda daug daugiau energijos. Įsisavinus paprastus mineralų jonus (ištirpusias trąšas) augalams dar reikia daug energijos jų perdirbimui į organinius junginius. Tad tikslas – padidinti šaknų išskyras. Tam reikia dviejų dalykų – pirma, efektyvios fotosintezės ir antra, didelės augalo lapijos. Johnas Kempfas teigia, kad daugumos pasėlių fotosintezės efektyvumas sudaro tik 15-20%, taip yra dėl to, kad augalams masiškai trūksta fotosintezei labai svarbių mikroelementų, pirmiausia geležies ir mangano. Daugelyje dirvožemių jų yra, tačiau dėl šiuolaikinio auginimo būdo dirvožemiai yra per daug oksiduoti ir dėl nuolatinio arimo, trąšų, herbicidų, insekticidų ir fungicidų naudojimo šie mikroelementai tapo netinkamos augalams formos, augalai tiesiog negali jų įsisavinti, o jei net įsisavina, tai jie negali atlikti savo darbo. Kokia išeitis? Galima nupurkšti augalų lapus mikroelementų tirpalu ir augalų fotosintezė per 1 dieną gali sustiprėti kelis kartus, pvz., nuo 15% efektyvumo pakilti iki 50% efektyvumo. Tik tam būtina naudoti chelatinę mikroelementų formą, nes kitaip nupurškus jie iškart oksiduojasi ir tampa augalui neprieinamais. Pagal teoriją, nupurškus fotosintezės efektyvumas greitai išauga, pasilaiko aukštas kelias dienas, savaitę ar kelias savaites ir po to krenta beveik iki pradinio lygio, lieka truputį aukštesnis. Jei taip nupurkšti kelis kartus, tai gaunasi, kad po kiekvieno purškimo fotosintezės efektyvumas iškart sukyla ir su kiekvienu nupurškimu jis ilgiau išsilaiko bei nukrenta mažiau nei buvo pradinis lygis. Su kiekvienu purškimu efektas laikosi ilgiau, purškimui užtenka mažesnės mikroelementų koncentracijos. Jei fotosintezė padidėja 3 kartus, tai per tą patį laiką augalas pagamina 3 kartus daugiau angliavandenilių. Kaip jis juos paskirstys? Augalas neišaugs 3 kartus didesnis ir neduos 3 kartus didesnio derliaus, bet daug didesnę dalį angliavandenilių išskirs per šaknis mikroorganizmų maitinimui. Kuo daugiau mikroorganizmų primaitini – tuo didesnį atsaką iš jų gauni reikiamų mineralų ir organinių medžiagų pavidalu. Kuo daugiau duoda mikroorganizmai – tuo mažiau reikia purškimų. Galima pasiekti tokį lygį, kai daugiau nebereiks (arba užteks labai retai) purkšti, viskuo aprūpins mikroorganizmai. Tad schema tokia – varganą augalą pradedi per lapus purkšti mikroelementais, iškart sustiprėja fotosintezė, nuo to sustiprėja augalo resursai, jis išauga stipresnis ir pradeda šerti/auginti mikroorganizmų ordas dirvožemyje. Mikroorganizmai – tai bakterijos ir grybeliai (įskaitant sudarančius mikorizę), tada visokie aukštesni mikroorganizmai, kurie maitinasi žemesniais, dar aukštesni, jau įskaitant visokius vabaliukus, kirmėliukus, sliekiukus. Ir svarbūs ne tik tie grybeliai, kurie sudaro mikorizę, bet iš esmės svarbūs visi gyvenantys mikroorganizmai, paprastai mes apie tai net nepagalvojame. Mikorizę sudaro gal kelių rūšių grybeliai, o dirvožemyje gyvena milijonai rūšių grybelių ir bakterijų.
Taigi, pirmąją – mikroorganizmų maisto problemą sprendžiu sustiprindamas fotozintezę ir naudodamas mulčių, bet svarbiausiu laikau fotosintezės variklio pakūrimą. Johno Kempfo teigimu, mikroelementais purškiant gaunamas toks papildomų angliavandenilių išskyrimo per šaknis į dirvožemį efektas, kad ekonomiškai jis žymiai pralenkia bet kokius mėšlo, mulčiaus ar kitų organinių medžiagų įterpimo efektus. Tokia teorija, o ką aš praktiškai naudojau? Purškiau dviejų rūšių mikroelementinių trąšų rinkiniais - LEADER Rapeseed (sudėtis: azotas (N) - 32 g/, (2,1% w/w), kalcio oksidas (CaO) - 126 g/, (8,3% w/w), magnio oksidas (MgO) - 53 g/l, (3,5% w/w), siera (S) - 148 g/l, (9,8% w/w), boras (B) - 60 g/l, (4,0% w/w), manganas (Mn) - 22 g/l, (1,5% w/w), molibdenas (Mo) - 2 g/l, (0,1% w/w), cinkas (Zn) - 2 g/l, (0,1% w/w), nuoroda - https://www.fmcagro.lt/lt/produktai/trasos/leader-rapeseed/ ) ir „Micronutrient EDTA Mix“ (sudėtis: Boron (B) 1.8%, Copper (Cu) * 0.6%, Iron (Fe)* 6.1%, Manganese (Mn)* 3.5%, Molybdenum (Mo) 0.22%, Zinc (Zn)* 1.6%, nuoroda - http://amozoli.lv/shop/index.php?id_product=559&controller=product&id_lang=1 ). LEADER Rapeseed yra baltas (manau dėl kalcio) tirpalas, jį naudoti pradėjau dar pernai ir jokių problemų su juo neturėjau, purškimui darau maždaug 1% tirpalą (100 ml 10 litrų vandens). „Micronutrient EDTA Mix“ įsigijau pirmiausia dėl to, kad jame yra geležies, ko nėra pirmame mišinyje. Pavasarį su „Micronutrient EDTA Mix“ (sausos mikrogranulės) maždaug 1% tirpalu dalinai apdeginau slyvų ir dar kažko lapus, tai po to paprastai darydavau bendrą tirpalą, į kurį dėdavau maždaug 1% LEADER Rapeseed ir iš akies mažiau, gal kokius 0,5% „Micronutrient EDTA Mix“. Purškiau viską, iki ko prieidavo rankos, pradedant bulvėmis ir baigiant kedrais (šveicariškomis pušimis). Realiai didelės sistemos nebuvo, trukdė per didelis sodas ir visokios žvejybos (pvz., prieš žvejybą dar negalima purkši, nes saulė per aukštai, o po žvejybos jau visiška naktis). Kažkiek sistemingiau nupurškiau tik šilauoges, bet ir tai trukdė tai žydėjimas, tai uogų nokimas.
Antra problema siekiant sukurti gausią ir gyvybingą mikroorganizmų koloniją yra jiems tinkamų gyvenimo sąlygų sudarymas. Ko jiems reikia? Oro ir vandens, kad jų ilgam neužlietų vanduo ir kad vasarą saulė neįkaitintų plikos žemės, nes įkaitus mikroorganizmai žūna, dirvožemio paviršiaus keli centimetrai tiesiog sterilizuojami. Turint omenyje, kad daugeliu atvejų pagrindinis mikroorganizmų aktyvumas vyksta viršutinių iki 15 cm sluoksnyje, tai net kelių cm sterilizavimas duos neigiamą efektą. Orą dirvožemyje duoda puri žemė, todėl supresuoto dirvožemio sluoksniai iškart mažina efektyvumą. Reikia, kad oras mainytųsi, nes mikroorganizmai sunaudoja deguonį, išskiria anglies dioksidą. Jei dirvožemis pilnai užliejamas stovi ilgiau nei parą, tai daug mikroorganizmų žūna, todėl tokiu atveju reikėtų drenažo. Mulčius padeda dirvožemyje išsaugoti reikalingą vandenį bei apsaugo dirvožemį nuo minėto saulės perkaitinimo. Tokia teorija, o ką aš praktiškai padariau? Pernai vasaros gale – rudenį aplink augančius šilauogių krūmus sukaliau pakeltas lysves – po vieną 15 cm pločio medžio kompozito pilnavidurę dailylentę. Jų viduje tiesiai ant krūmų pripyliau durpių, į kurias įdėjau truputį vermikomposto ir granuliuotos sieros. O ant viršaus pripyliau mulčiaus iš visokių susmulkintų šakelių. Tokios pakeltos lysvės užtikrina drenažą, substratas viduje niekada nebus pilnai užlietas, užtikrina gerą porėtumą ir oro mainymąsi, o mulčius apsaugo nuo išdžiūvimo ir perkaitimo. Dar reikia pridėti, kad mikroorganizmų aktyvumas labai didėja didėjant temperatūrai (pvz., dvigubai temperatūrai pakilus 10 laipsnių), tai irgi pliusas šiuo atveju, nes pakeltos lysvės greičiau įšyla. Ir dar reikia pažymėti, kad mikroorganizmai neblogai išgyvena sausras. Ilgesnių užliejimų jie bijo, o ilgesnių sausrų – ne.
Trečia problema – mikroorganizmų „nenuodyjimas“. Jei fungicidai, insekticidai, herbicidai juos tiesiogiai žudo ir palieka ilgalaikį neigiamą poveikį dirvožemyje, tai netgi įprastos mineralinės trąšos jiems kenkia. Fosforo trąšos labiausiai kenkia mikorizę sudarantiems grybeliams, azoto trąšos – azotą fiksuojančios bakterijoms. Mineralinės trąšos turi daug druskų, oksiduoja dirvožemį, blogina mikroorganizmų gyvenimo sąlygas ir ardo jų simbiotinius ryšius su augalais. Aš niekada šilauogėms nenaudojau fungicidų ir panašios chemijos, o šiemet nustojau naudoti ir mineralines trąšas. Tiksliai neatsimenu, gal pačioje sezono pradžioje dar kažkiek jų užbėriau. Pradžioje neturėjau nusistatymo iškart nustoti naudoti trąšas, turėjau ketinimą tik mažinti jų naudojimą, tačiau vasarą šilauogės taip augo, kad jokių trąšų daugiau nebereikėjo.
Tęsinys vėliau.
