Afrikinis kiaulių maras: kaip biologinis saugumas apsaugo ūkį nuo grėsmės?

Afrikinis kiaulių maras (AKM) jau daugiau nei dešimtmetį išlieka viena didžiausių grėsmių Lietuvos kiaulininkystei. Nors virusas kiaulėms pavojingas, žmonėms jis nekenksmingas, tačiau ūkiui gali atnešti milžiniškų nuostolių – nuo gyvulių bandos sunaikinimo iki ilgalaikio prekybos apribojimo. Geriausia ir iš esmės vienintelė veikianti apsaugos priemonė – nuoseklus biologinio saugumo reikalavimų laikymasis. Šiame straipsnyje aptariame, kas šiuo metu vyksta su AKM Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, bei kokių konkrečių žingsnių turėtų imtis kiekvienas kiaulių laikytojas, norėdamas apsaugoti savo ūkį.

Afrikinis kiaulių maras: kodėl grėsmė neišnyksta

Afrikinis kiaulių maras į Europą pateko iš Kaukazo regiono, o Lietuvoje šernams pirmą kartą buvo nustatytas 2014 metais – tai buvo pirmasis atvejis visoje Europos Sąjungoje. Nuo tada liga cirkuliuoja laukinių šernų populiacijoje ir periodiškai pasireiškia naujuose regionuose. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, situacija šalyje toli gražu nėra nusistovėjusi – vien per pirmąjį šių metų pusmetį virusas nustatytas daugiau nei tūkstančiui keturiems šimtams šernų, o didžioji dalis atvejų aptikta gaišenose. Tai vienas didžiausių užfiksuotų atvejų skaičių per pastaruosius trylika metų, o AKM ženklai stebimi daugelyje šalies savivaldybių.

Papildomo nerimo kelia ir tai, kad šiais metais dideli AKM protrūkiai fiksuoti komerciniuose ūkiuose Lenkijoje ir Latvijoje, kur teko likviduoti dešimtis tūkstančių gyvulių. VMVT atstovai pabrėžia, kad didžiausią riziką ūkiams šiandien kelia ne pats virusas, o žmogiškasis veiksnys – vienas neatsargus veiksmas gali atverti kelią infekcijai patekti į kiaulidę.

Kaip virusas patenka į ūkį

Afrikinio kiaulių maro virusas plinta tiesioginio kontakto tarp gyvūnų būdu, tačiau ne mažiau pavojingas ir netiesioginis perdavimas – per užkrėstą įrangą, avalynę, drabužius, transporto priemones, pašarus ar net maisto atliekas. Virusas itin atsparus aplinkoje ir gali išlikti gyvybingas užšaldytoje ar perdirbtoje mėsoje mėnesius, todėl vienas dažniausių užkrato patekimo į ūkį kelių – kiaulių šėrimas maisto atliekomis, kuriose pasitaiko užkrėstos kiaulienos likučių.

Kitas rizikingas šaltinis – tiesioginis ar netiesioginis kontaktas su šernais, ypač miškingose ar prie miško esančiose vietovėse. Todėl kiekvienas ūkininkas, laikantis kiaules, turėtų vertinti savo ūkio aplinką kaip potencialų viruso patekimo tašką ir nuosekliai mažinti visas rizikas.

Pagrindinės biologinio saugumo priemonės

Biologinis saugumas – tai ne vienkartinis veiksmas, o kasdienė ūkio rutina:

1. Svarbiausia taisyklė – naudoti tik ūkiui skirtą avalynę ir darbo aprangą, kuri niekada nedėvima už kiaulidės ribų, ypač einant į mišką ar medžioklės plotus.
2. Prieš patenkant į kiaulių laikymo patalpas ir jas paliekant, būtina dezinfekuoti rankas, avalynę ir naudojamą inventorių, o transporto priemones, atvežančias pašarus, gyvulius ar kitas prekes, reikia plauti ir dezinfekuoti tiek prieš kiekvieną reisą, tiek po jo.
3. Ūkio teritorija turėtų būti aptverta taip, kad į ją negalėtų patekti šernai ar kiti laukiniai gyvūnai, o pašalinių asmenų lankymąsi kiaulidėse verta riboti iki minimumo (įleisti tik su apsaugine apranga).
4. Kategoriškai draudžiama kiaules šerti maisto atliekomis – net jei jos atrodo saugios, garantijos, kad jose nėra viruso, niekas neduoda.
5. Papildomai rekomenduojama tvarkyti griežtą gyvūnų judėjimo apskaitą, izoliuoti naujai atvežtus gyvulius bent kelioms savaitėms prieš juos sujungiant su likusia banda, o pašarus laikyti uždarose, nuo graužikų ir paukščių apsaugotose talpyklose.

Afrikinio kiaulių maro rizika iš miško: ką svarbu žinoti medžiotojams ir ūkininkams?

Kadangi virusas Lietuvoje toliau plinta tarp šernų, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kontaktui su laukine fauna. Medžiojant AKM paveiktose ar rizikingose zonose, sumedžiotus gyvūnus reikia gabenti taip, kad kūno skysčiai nepatektų į aplinką, vengti tiesioginio kontakto su gyvūnu plikomis rankomis ir visada naudoti vienkartines pirštines. Po darbo su sumedžiotu ar rastu nugaišusiu gyvūnu būtina kruopščiai nusiplauti rankas, o susidariusias atliekas tvarkyti saugiai, nepaliekant jų prieinamoje aplinkoje.

Transportas, įrankiai ir apranga, naudoti medžioklėje, prieš grįžtant į ūkį turėtų būti dezinfekuoti, nes net trumpas atokvėpis miške gali tapti viruso pernešimo grandimi tarp šerno ir naminės kiaulės. Radus gaišeną ar pastebėjus neįprastai besielgiantį šerną, apie tai reikia nedelsiant informuoti VMVT.

Ką daryti pastebėjus įtartinus simptomus

Kiaulių laikytojai turėtų kasdien stebėti gyvulių būklę ir atkreipti dėmesį į bet kokius neįprastus požymius – pakilusią temperatūrą, silpnumą, apetito praradimą ar netikėtus nugaišimus. Deja, VMVT specialistai pastebi, kad kai kurie laikytojai delsia pranešti apie tokius pokyčius arba bando gyvūnus gydyti savarankiškai. Toks elgesys gali kainuoti brangiai, nes uždelstas ligos nustatymas leidžia jai išplisti į kitus ūkius.

Pastebėjus bet kokių įtarimų, būtina nedelsiant kreiptis į privatų veterinarijos gydytoją arba VMVT telefonais 1879 ar +370 5 242 0108 (skambinti galima ir iš užsienio). Svarbu žinoti, kad laiku pateiktas pranešimas nėra baudžiamas – priešingai, ūkininkams, kurie sąžiningai laikosi biologinio saugumo reikalavimų, bet vis tiek susiduria su liga, numatyta valstybės kompensacija už paskerstus ar likviduotus gyvulius.

Afrikinis kiaulių maras: zonavimas ir jo įtaka ūkininkų veiklai

Europos Komisija, atsižvelgdama į epizootinę situaciją, Lietuvos teritoriją skirsto į zonas pagal riziką:

1. Pirmojoje zonoje AKM nenustatytas, tačiau ji ribojasi su užkrėstomis teritorijomis, todėl kiaulių judėjimui apribojimų netaikoma, bet privalomi aukščiausio lygio biologinio saugumo reikalavimai.
2. Antrojoje zonoje virusas jau nustatytas šernams, todėl ribojamas gyvų kiaulių eksportas, o ūkiams taikoma nuolatinė oficiali veterinarinė priežiūra.
3. Trečiojoje zonoje, kur afrikinis kiaulių maras patvirtintas ir naminėms kiaulėms, galioja griežčiausi apribojimai prekybai ir gyvulių judėjimui.

Nepriklausomai nuo zonos, kiauliena, patekusi į prekybą, yra saugi vartoti – tai užtikrina privalomas veterinarinis patikrinimas prieš skerdimą ir po jo. Tačiau būtent zonos statusas lemia, kokias papildomas priemones konkretaus regiono ūkininkas privalo įgyvendinti.

Afrikinis kiaulių maras nėra praeities istorija – tai nuolat kintanti grėsmė, kuri ir toliau cirkuliuoja Lietuvos bei kaimyninių šalių šernų populiacijose bei periodiškai pasiekia komercinius ūkius. Kaip rodo VMVT specialistų patirtis, dažniausiai virusas į ūkį patenka ne dėl paties viruso agresyvumo, o dėl žmogaus neatsargumo – pamirštos dezinfekcijos, netinkamai laikomų pašarų ar kontakto su laukiniais gyvūnais. Todėl biologinis saugumas turėtų tapti ne formalia prievole, o kasdiene įprastine ūkio praktika, kurios laikosi kiekvienas darbuotojas. Investicija į tvarką, higieną ir budrumą šiandien yra kur kas pigesnė nei nuostoliai, kuriuos gali sukelti vienas AKM protrūkis ūkyje.

Šaltiniai:

1. https://www.woah.org/en/disease/african-swine-fever/
2. https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/african-swine-fever
3. https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC9409812/
4. https://vmvt.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/gyvunu-sveikata/gyvunu-ligos/uzkreciamosios-gyvunu-ligos/afrikinis-kiauliu-maras/
5. https://efsa.vmvt.lt/afrikinis-kiauliu-maras-isplesta-kampanija-pradedama-vykdyti-lietuvoje/

Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.

Vaida