Ančių auginimas: nuo veislės pasirinkimo iki kasdienės priežiūros

Antys – vieni nereikliausių ir kartu produktyviausių paukščių, kuriuos galima laikyti savo ūkyje ar sodyboje. Jos greitai auga ir daugeliu atvejų yra gana atsparios, o, palyginti su vištomis, ančių auginimas turi savų, bet nesudėtingų ypatumų. Vis dėlto prieš įsigyjant pirmuosius ančiukus verta suprasti, kad skirtingos veislės buvo selekcionuotos labai skirtingiems tikslams – vienos veistos mėsai, kitos kiaušiniams, o trečios tapo populiarios visai ne dėl produkcijos, o dėl gebėjimo aktyviai ieškoti sodo kenkėjų. Nuo pasirinktos veislės priklauso ir tai, kokio tipo laikymo sąlygų, mitybos bei priežiūros reikės.

Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius ančių auginimo principus – nuo aptvaro ir vandens įrengimo iki šėrimo bei perėjimo ypatumų, o straipsnio pabaigoje palyginsime, kuo populiariųjų bėgikių priežiūra skiriasi nuo kitų, dažniausiai laikomų ančių veislių.

Veislės pasirinkimas pagal auginimo tikslą

Pirmas ir svarbiausias žingsnis – aiškiai apsibrėžti, kodėl norima auginti antis. Jei tikslas yra mėsa, verta rinktis sparčiai augančias mėsines veisles, tokias kaip Pekino antys, kurios tinkamą skerdimo svorį gali pasiekti vos per septynias–devynias savaites, priklausomai nuo auginimo sąlygų ir šėrimo. Jos pasižymi sparčiu augimu ir geru pašaro panaudojimu.

Jei svarbiausia – kiaušiniai, geriausiai tinka lengvo tipo, kiaušinių krypties veislės, kurių organizmas orientuotas ne į greitą svorio augimą, o į intensyvesnį ir ilgesnį dėjimą. Tarp tokių veislių dažnai minimos bėgikės ir Khaki Campbell antys.

Yra ir trečia grupė augintojų, kurie antis renkasi ne vien dėl produkcijos, o dėl to, kad šie paukščiai puikiai susidoroja su kai kuriais sodo kenkėjais – ypač šliužais ir sraigėmis. Tokiu atveju dažnai pasirenkamos Indijos antys bėgikės, kurios savo aktyvumu ir judrumu smarkiai skiriasi nuo sunkesnių, ramesnių mėsinių veislių. Vis dėlto svarbu atminti, kad antys gali domėtis ne tik kenkėjais, bet ir jaunais augalais, todėl jų nereikėtų nekontroliuojamai leisti į lysves su gležnais daigais. Verta atkreipti dėmesį ir į perėjimo instinktą: dalis šiuolaikinių mėsinių veislių yra silpnos perėtojos, todėl jaunikliams išperinti dažnai naudojamas inkubatorius arba perinčios vištos. Tuo tarpu kai kurios veislės, pavyzdžiui, muskusinės antys, pasižymi stipresniu natūralaus perėjimo instinktu.

Ančių auginimas: aptvaras, patalpa ir vandens telkinys

Nors antys yra vandens paukščiai, natūralus tvenkinys ar upelis nėra būtina sąlyga jų auginimui. Svarbiausia užtikrinti nuolatinę prieigą prie švaraus geriamojo vandens, kuriame antis galėtų bent visiškai panardinti snapą, o galimybė maudytis ir sušlapinti plunksnas yra svarbi natūraliam prausimuisi bei plunksnų priežiūrai. Todėl ūkyje ar sodyboje galima įrengti negilią vonią, lovį ar nedidelį baseinėlį, kurį būtų patogu reguliariai išvalyti. Ne mažiau svarbu užtikrinti sausą, švarų guolį nakvynei bei apsaugą nuo plėšrūnų, tokių kaip lapės, kiaunės, šunys ar plėšrieji paukščiai – pastarieji ypač pavojingi mažesnėms ir lengvesnėms veislėms.

Aptvaro dydis turėtų būti proporcingas laikomų paukščių skaičiui – antims reikia pakankamai erdvės judėti, nes ankštos sąlygos gali skatinti stresą, agresiją ir higienos problemas. Vasarą naudinga suteikti paukščiams priėjimą prie žolės ploto, kuriame jie ne tik lesa augalinį maistą, bet ir natūraliai ieško vabzdžių bei kitų bestuburių, taip papildydami savo racioną.

Mityba ir šėrimo režimas

Ančių mityba turėtų būti paremta subalansuotu, jų amžiui ir paskirčiai pritaikytu pašaru, kurį galima papildyti grūdais, žalumynais bei kitu tinkamu pašaru. Kiaušinius dedančioms antims svarbios mineralinės medžiagos, ypač kalcis, reikalingas kiaušinių lukštams ir kaulų būklei palaikyti. Tam gali būti naudojami specialūs mineraliniai papildai ar kiaušinių dedeklėms skirti pašarai. Švarus geriamas vanduo turi būti prieinamas nuolat. Jauni ančiukai šeriami dažniau, nes ankstyvuoju augimo laikotarpiu jų maisto poreikis yra didelis, tačiau augdami jie gali suėsti daugiau pašaro vienu kartu, todėl suaugusioms antims nebūtina taikyti tokio pat dažno šėrimo režimo kaip jaunikliams.

Bėgikių ir kitų lengvo tipo veislių racionas gali būti papildomas natūraliai susirandamu maistu – šios antys aktyviai ieško vabzdžių, sliekų, sraigių, šliužų ir kitų bestuburių. Vis dėlto vien natūralaus maisto, ypač šaltuoju metų laiku, nepakanka visavertei mitybai užtikrinti, todėl papildomas subalansuotas pašaras būtinas ir šioms veislėms. Grūdai gali būti raciono dalis, tačiau neturėtų visiškai pakeisti visaverčio pašaro, ypač augančių ančiukų ir dedančių patelių racione.

Sveikata ir dažniausios rizikos

Palyginti su kai kuriais kitais naminiais paukščiais, antys laikomos gana atspariomis, tačiau tai nereiškia, kad jų priežiūros galima visiškai nepaisyti. Viena didžiausių grėsmių – netinkamai laikomas ar sudrėkęs pašaras, kuriame gali daugintis pelėsiai ir kauptis mikotoksinai. Tokie toksinai gali pažeisti kepenis bei kitus organus, todėl pašarą visada verta laikyti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje ir vengti sudrėkusių ar pelijančių grūdų.

Kita dažna problema – nuolat drėgnas ar nešvarus paviršius, galintis prisidėti prie pėdų pažeidimų ir pododermatito. Sausas, švarus guolis bei reguliariai keičiamas kraikas – viena paprasčiausių, bet efektyviausių prevencijos priemonių. Taip pat svarbu tinkamai įrengti girdyklas ir maudymosi vietas, kad kuo mažiau vandens patektų į guolio zoną. Vyresnio amžiaus paukščiams taip pat naudinga suteikti daugiau ramybės ir mažiau trikdyti jų įprastą rutiną, ypač susilpnėjus fizinei būklei ar pasibaigus intensyvesniam dėjimo laikotarpiui.

Ančių auginimas ir sezoniškumas

Nors antys gana gerai toleruoja šaltį ir tinkamai laikomos gali peržiemoti lauko sąlygomis, žiemos metu svarbiausia pasirūpinti sausu, nuo vėjo apsaugotu guoliu ir neužšąlančiu geriamuoju vandeniu. Maudymosi galimybė šaltuoju metu gali būti ribojama atsižvelgiant į oro sąlygas, tačiau visiškai atsisakyti tinkamos prieigos prie vandens negalima.

Šaltuoju sezonu paukščiams reikia pakankamai energijos turinčio pašaro, nes dalis suvartotos energijos sunaudojama kūno temperatūrai palaikyti, o natūralaus maisto – vabzdžių, žalios augalijos ar kitų bestuburių – žiemą praktiškai nelieka.

Vasarą, priešingai, pagrindinis dėmesys skiriamas apsaugai nuo kaitros ir pakankamam vandens kiekiui – tiek gėrimui, tiek maudymuisi. Paukščiams naudinga suteikti šešėlio zoną, kurioje jie galėtų pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių, ypač karščiausiu paros metu. Girdyklos taip pat turi būti prižiūrimos dažniau, nes šiltu oru vanduo greičiau užsiteršia.

Perėjimas ir jauniklių auginimas

Dauguma šiuolaikinių mėsinių veislių nėra itin linkusios perėti, todėl jaunikliams išperinti dažnai naudojamas inkubatorius arba kiaušiniai patikimi perinčiai vištai. Ančių kiaušinius natūraliai gali išperėti ir perinti antis, o kai kurioms veislėms, ypač muskusinėms antims, natūralus perėjimo instinktas yra ganėtinai stipriai išlikęs.

Indijos antys bėgikės pirmiausia vertinamos dėl aktyvumo ir kiaušinių dėjimo, todėl jų nereikėtų automatiškai priskirti prie veislių, pasižyminčių stipriu perėjimo instinktu.

Pirmosiomis savaitėmis ančiukams reikalinga papildoma šiluma, sausas kraikas bei specialiai jų amžiui pritaikytas, lengvai virškinamas pašaras. Jaunikliai taip pat turi turėti nuolatinę prieigą prie tinkamo geriamojo vandens. Maudytis labai jauniems ančiukams nereikėtų leisti be priežiūros, nes jie greitai sušlampa, gali atvėsti ir nuskęsti. Vėliau, stiprėjant jaunikliams ir tinkamai prižiūrint, vandens procedūras galima palaipsniui įtraukti į jų aplinką. Svarbu nepamiršti, kad labai jauni ančiukai dar nėra tokie atsparūs šalčiui ir drėgmei kaip suaugusios antys.

Bėgikių ir kitų ančių veislių priežiūros palyginimas (lentelė)

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Ar antims būtinas tvenkinys?

Ne. Natūralus tvenkinys nėra būtina sąlyga daugumos naminių ančių auginimui. Svarbiausia, kad jos nuolat turėtų švaraus geriamojo vandens, kuriame galėtų panardinti snapą, o galimybė maudytis ir sušlapinti plunksnas yra naudinga jų natūraliam elgesiui bei plunksnų priežiūrai.

Kiek laiko antys auga iki skerdimo?

Sparčiai augančios mėsinės veislės, tokios kaip Pekino antys, tinkamą skerdimo svorį gali pasiekti maždaug per septynias–devynias savaites, priklausomai nuo veislės, šėrimo ir auginimo sąlygų.

Ar Indijos antys bėgikės tinka pradedantiesiems augintojams?

Taip, tačiau reikia atsižvelgti į jų aktyvumą. Joms būtina saugi erdvė judėti, tinkamas pašaras, švarus vanduo ir apsauga nuo plėšrūnų. Bėgikės taip pat gali būti naudingos sode, nes aktyviai ieško šliužų, sraigių ir kitų bestuburių, tačiau jų nereikėtų nekontroliuojamai leisti tarp gležnų augalų.

Kodėl antims svarbus sausas kraikas?

Nuolat drėgnas ar nešvarus guolis gali prisidėti prie pėdų pažeidimų ir pododermatito, todėl sausas ir reguliariai keičiamas kraikas laikomas viena svarbiausių kasdienės priežiūros priemonių. Taip pat svarbu vandens šaltinius įrengti taip, kad kuo mažiau drėgmės patektų į guolio vietą.

Šaltiniai:

1. https://permies.com/wiki/257078/Raising-Ducks-Beginners-Guide-Breeds
2. https://www.kalmbachfeeds.com/blogs/ducks/how-to-care-for-and-raise-backyard-ducks?srsltid=AfmBOoo09Dx3Kd_LYeHFHn1B64VtuVRDpjoY9ZnRr83HY_4YbymJ0kUB
3. https://poultrykeeper.com/incubating-hatching-ducks/raising-ducklings/
4. https://www.tyrantfarms.com/beginners-guide-to-raising-ducks/

Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.

Vaida