Žemės Ūkis

Kalakutų auginimas: kodėl šie paukščiai vadinami „lepiausiais“ ir kaip suvaldyti rizikas?

Kalakutų auginimas: kodėl šie paukščiai vadinami „lepiausiais“ ir kaip suvaldyti rizikas?

Kalakutų auginimas tarp naminių paukščių augintojų turi gana specifinę reputaciją – šie paukščiai laikomi vienais reikliausių ir jautriausių visoje paukštininkystėje. Kai vištos ar antys dažnai būna atlaidžios pradedančiojo klaidoms, kalakutai tokio komforto nesuteikia: menkiausias aplinkos, mitybos ar priežiūros trūkumas gali baigtis tragiškai. Todėl šie paukščiai neretai vadinami „lepiausiais“ – ne dėl išrankumo skoniui, o dėl itin didelio jautrumo sąlygoms, ypač pirmosiomis gyvenimo savaitėmis.

Tačiau ar tikrai kalakutų auginimas skirtas tik profesionalams? Supratus esminius jų biologijos dėsningumus, šį mitą įmanoma sugriauti.

Didysis paradoksas: milžinai su trapaus drugelio imunine sistema

Didžiausias paradoksas, su kuriuo susiduria pradedantysis augintojas, yra kontrastas tarp suaugusio kalakuto didybės ir visiškai bejėgio jauniklio. Pirmosios trys ar keturios savaitės po išsiritimo paukštidėje primena intensyviosios terapijos skyrių. Šiuo laikotarpiu kalakučiukų imuninė sistema dar tik formuojasi, o termoreguliacijos mechanizmai yra tokie silpni, kad menkiausias skersvėjis gali tapti pražūtingas.

Skirtingi paukščiai į aplinkos iššūkius reaguoja nevienodai:

Savybė / reikalavimaiViščiukaiKalakučiukai
Pradinė temperatūra~32 °C35–37 °C (kritiškai svarbi)
Baltymų poreikis pašare~18–20%26–28% (pirmąsias 4 savaites)
Atsparumas drėgmeiVidutinisLabai žemas (sušlapę greitai žūsta)
Socialinis jautrumasŽemasAukštas (lengvai patiria stresą, linkę į kanibalizmą)

Jei viščiukas, pajutęs vėsą, tiesiog susigūžia, tai sušlapęs ar sušalęs kalakučiukas nustoja judėti, gerti ir lakstyti – jo gyvybinės funkcijos užgęsta per kelias valandas. Todėl auginimo patalpoje būtina palaikyti stabilią bei mikroskopiniu tikslumu valdomą temperatūrą. Ji pradedama nuo 35–37 °C pirmosiomis dienomis po lempomis ir kas savaitę nuosekliai mažinama maždaug 2–3 laipsniais.

Dėl šios priežasties patyrę augintojai vadovaujasi „kritinių dienų kalendoriumi“:

  • 1–7 dienos – absoliuti šiluma ir sterilumas. Tikrinama, ar visi jaunikliai suprato, kur yra vanduo ir maistas (kartais juos tenka mokyti gerti baksnojant snapeliu į girdyklą).
  • 8–14 dienos – plunksnų dygimo pradžia. Stebimas kraiko sausumas. Šlapias ar suplūkęs kraikas tampa puikia terpe kokcidiozei bei grybelinėms infekcijoms.
  • 15–28 dienos – kritinis imuniteto persitvarkymo etapas. Šiuo metu paukščiai dažniausiai nukenčia nuo vėdinimo klaidų (amoniako garų iš kraiko).
Didysis paradoksas: milžinai su trapaus drugelio imunine sistema

Kalakutų auginimas: mitybos matematika

Jei manote, kad kalakutus pavyks užauginti maitinant juos virtomis kruopomis ir kiemo žole, nuostoliai garantuoti. Kalakutai – tai intensyvaus augimo mašinos, kurių raumenų ir kaulų sistemai suformuoti reikia milžiniškų išteklių.

Pirmosiomis savaitėmis pašare esančių baltymų dalis turi siekti net 26–28 procentus. Baltymų trūkumas lemia ne tik lėtą svorio augimą ar silpną plunksnų formavimąsi, bet ir raumenų distrofiją.

Svarbi taisyklė: kalakutams negalima duoti universalių paukštininkystės mišinių. Jiems reikalingas specializuotas, būtent šiai rūšiai subalansuotas kombinuotasis pašaras.

Kita didžiulė problema – kaulų deformacijos. Kalakutai auga taip greitai, kad jų svoris neretai lenkia skeleto vystymosi greitį. Jei pašare pritrūks B grupės vitaminų, mangano, kalcio ar fosforo, paukščiams išsivystys perozė (sausgyslių išnirimas) arba kojų iškrypimas. Suglebęs, ant kojų nepastovintis kalakutas praranda prieigą prie lesyklos, o kiti bandos nariai jį tiesiog sutrypia.

Nematomi priešai: kodėl višta kalakutui – mirtinas kaimynas?

Viena iš pagrindinių taisyklių, kurią pažeidžia pradedantieji, yra bandymas kurti „draugišką vienkiemio kiemą“, kur kartu laisvai bėgioja vištos, antys ir kalakutai. Tai didžiausia epidemiologinė klaida.

Kalakutai yra neįtikėtinai jautrūs parazitinei ligai – histomoniazei, liaudyje geriau žinomai „juodosios galvos“ pavadinimu. Šios ligos sukėlėjus platina aklosios žarnos kirmėlės, kurių pagrindinės nešiotojos yra būtent vištos. Pačios vištos šia liga beveik neserga arba perserga lengvai, tačiau jų išmatomis užkrėsta žemė kalakutams tampa biologiniu ginklu. Patekęs į kalakuto organizmą, parazitas pažeidžia kepenis bei akląją žarną ir sukelia masines gaišatis.

Be to, dėl specifinės kvėpavimo sistemos anatomijos kalakutai yra itin jautrūs viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms (mikoplazmozei). Ją provokuoja trys pagrindiniai veiksniai:

  1. per didelė drėgmė patalpoje;
  2. prasta ventiliacija (amoniako ir dulkių sankaupos);
  3. per didelis paukščių tankis viename kvadratiniame metre.
Nematomi priešai: kodėl višta kalakutui – mirtinas kaimynas?

Kalakutų auginimas: stresas, kanibalizmas ir šviesos žaismas paukštidėje

Kalakutai pasižymi ne tik jautria fiziologija, bet ir sudėtinga psichika. Tai labai bendruomeniški, tačiau kartu ir neįtikėtinai baugštūs paukščiai. Staigus triukšmas, nepažįstamas žmogus, ryškūs drabužiai ar net netikėtai pasikeitęs dienos ritmas gali sukelti masinę paniką. Išsigandę kalakutai bėga į kampą, lipa vieni ant kitų ir taip tiesiog uždusina apačioje likusius gentainius.

Stresas tiesiogiai slopina jų imuninę sistemą, tačiau dar baisesnė jo išraiška – kanibalizmas. Jei paukštidėje trūksta vietos, lesyklų arba apšvietimas yra per intensyvus, kalakutai pradeda kapoti vieni kitus. Pastebėję kraują ant kito paukščio kūno, jie nesustoja tol, kol aukos nesunaikina.

Norint to išvengti, patyrę augintojai reguliuoja šviesos intensyvumą: pirmosiomis dienomis naudojama ryškesnė šviesa, kad jaunikliai rastų maistą, o vėliau ji pritemdoma, kartais naudojamos specialios raudonos ar žalios lempos, kurios ramina paukščius ir neleidžia jiems pastebėti smulkių įbrėžimų ar kraujo lašelių ant kaimynų odos.

Kalakutų auginimas – maratonas, o ne sprintas

Auginant mėsinius broilerius, procesas trunka apie 6 savaites. Kalakutų auginimas yra tikras maratonas, trunkantis nuo 4 iki 6 mėnesių, priklausomai nuo to, ar auginamos lengvojo tipo veislės, ar sunkieji krosai (pavyzdžiui, „BIG-6“), kur patinai gali pasiekti net 20–25 kilogramų svorį.

Šis ilgas laiko tarpas reiškia viena – rizikos langas yra atvertas labai ilgai. Augintojas negali atsipalaiduoti net paukščiams paaugus. Klaidų kaina čia auga proporcingai paukščio amžiui: prarasti vieno kilogramo svorio jauniklį yra viena, o netekti penkiolikos kilogramų paukščio, į kurį jau investuota keturi mėnesiai brangaus pašaro ir kasdienio darbo – visiškai kitas finansinis smūgis.

Kalakutų auginimas – maratonas, o ne sprintas

Kodėl verta priimti šį iššūkį?

Perskaičius apie visus šiuos pavojus, gali kilti klausimas: kam apskritai vargti? Atsakymas slypi galutiniame rezultate.

  1. Pirma, kalakutiena yra viena vertingiausių, liesiausių ir geriausiai įsisavinamų dietinių mėsų, turinti minimalų cholesterolio kiekį ir gausybę mikroelementų.
  2. Antra, sėkmingai perėjus kritinį pirmąjį mėnesį ir paukščiams visiškai apsiplunksnavus, kalakutai tampa neįtikėtinai tvirtais, ganyklas mėgstančiais paukščiais, kurie efektyviai sulesa žaliąjį pašarą, vabzdžius ir puikiai toleruoja vėsesnį rudenio orą.

Kalakutai nėra tiesiog „lepi“ rūšis. Jie yra tikslumo reikalaujantys paukščiai, kurie netoleruoja atmestino požiūrio, ganyklų broko ar mitybos taupymo sąskaita. Tačiau kiekvienam, kas investuoja laiko į žinias, higieną ir kokybišką priežiūrą, kalakutai atsidėkoja sveika, įspūdingo dydžio kaimene, kurios užauginimas tampa tikru profesiniu pasididžiavimu.

Šaltiniai:

  1. https://www.almanac.com/raising-turkeys-beginners-guide
  2. https://hatchingtime.com/blogs/home/how-to-raise-turkeys
  3. https://www.azurefarmlife.com/farm-blog/raising-turkeys-as-pets
  4. https://www.freedomrangerhatchery.com/blog/raising-turkeys-101-how-to-grow-happy-healthy-poults/

Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.

Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų