Nu, paprastai mes labai mėgstame, kad ūkininko/-es sutuoktinis pasirašytų laidavimo sutartį. Šis dokumentėlis patvirtina, kad sutuoktinis žinojo ir suprato apie įsipareigojimų (šiuo atveju-paskolos) ėmimą ir įsipareigoja (jei paskolos gavėjas nemokėtų) toliau mokėti paskolos įmokas. Jei turtas įkeitinėjamas bankui pas notarą, sutuoktinio parašas taip pat būtinas. Todėl jei įvyktų tokia nelaimė ir šeima skirtųsi, neturėtų būti laikoma, kad turtas pusiau, o įsipareigojimai lieka ūkininkui. Jei lygiai dalinamės, tai dalinamės viską: tiek turtą, tiek ir skolas.
Aš ir manau, kad taip negali būti: skola vyrui, o turtas žmonai. Viskas dalijama tiek skolos, tiek turtas.Tik žmona skolos dalį gali dengti turtu, t.y. skolą perleist vyrui, tuo tarpu atsisakydama savo kažkokios turto dalies. Iš to ir gaunasi skola-vyrui, turtas -žmonai. Bet manau, kad problema yra kitur. Jei ūkis yra didelis, tai sakykim yra ir nemaža dalis pastatų: fermos, sandėliai ar angarai, jie įvertinti šimtais tūkstančių litų gali būt, o realiai pajamų kažkokių neuždirba, o jei dalinasi pusiau reik pamokėt nemažą sumą...tai va nenorint parduot pastato, reik tada techniką, o tai jau ūkininkui skaudžiausia Tai va vyrai, gyvenkim draugiškai ir nesipykim ir neturėsim skaudžių pasekmių...