Srekas

Nariai
  • Pranešimai

    729
  • Prisijungė

  • Lankėsi

  • Laimėta kartų

    10

Srekas paskutinį kartą gavo apdovanojimą Birželio 2

Srekas paskelbtas turinys buvo labiausiai mėgstamas

Apie Srekas

  • Rangas
    Patyręs dalyvis

Profile Information

  • Gender
    Not Telling

Converted

  • miestas
    Lietuva

Paskutiniai lankytojai

520 profilio peržiūros
  1. Lubas planuojama didinti 4 kartus.
  2. http://valstietis.tv3.lt/pirma-kategorija/grasina-sostinen-sukti-traktorius/
  3. Kaip suprantu iš kitų bitininkų kalbų, pas mus irgi neblogai. Vakar iškopėm virš 100kg., šiandien beveik nebeturim, išgaudė bystriai. Tai rodo, kad tikrai medaus kol kas trūkumas.
  4. Na, bičiulai, ar jau kopinėjot medų?
  5. „Labas, Vaciau, a dar, žalty, miegi?“ – skardus Aniceto Mažeikos balsas nugriaudėjo per visą gryčią taip stipriai, kad net suvirpėjo langai. „Ne, tamsta burtininke, nemiegu, biški tik šiaip snūstelt pagriuvau“ - sunkiai besiorientuodamas aplinkoj, pašokęs iš sukuisto guolio puoliau ant šono šukuot susivėlusius plaukus ir iš bakenbardų krapštyt sudžiuvusią miežinę košę, kuria vakar užkandom šlykščią Šimkiuko arielką. „Ai, Anicetai, čia tu.... B****, burtininkus kažkokius sapnavau. Baisiai tikroviškas sapnas. Nemiegojau žinok, tik snaudžiau“ „Kaži kaži“ – nusišypsojo į ūsą Anicetas. „Kiaulės tavo kaip velniai žviegia. Matyt dar nešertos nuo ryto?“ „b**** į šikną tom kiaulėm. Jos estradinės dainos konkursui ruošias“ - burtelėjau prilaikydamas nuo per staigių judesių apsisukusią galvą. Rūkas nuo akių pamažu ėmė slinkt, ėmiau suprast kuriam esu pasaulyje, tad apsidairiau - jei ne ant stalo pūpsantis miežinės košės katilas, keli ant grindų snūduriuojantys rauginti agurkai ir lygtai biški privemtas gryčios kampas, chuj pasakytum, kad vakar čia nauja Šimkiuko skalbimo mašina buvo laistoma. Suėmė visus taip pasiutusiai greit, kad nei padainuot, nei susimušt, nei ką kitą gero ir smagaus nuveikt spėjom... Teisybę, sakant, užmigau net kairio kaliošo nusiaut nesuspėjęs. „Pyzdon tokius laistymus, ir tokią garbačiovinę arielką. Musėt bledyna iš kokio deguto varyta, kad taip visus išguldė. Kaip kokia denatūra... “ – laižydamas sukepusias lūpas suburbėjau sau po nosim. „Kokiais tu čia vėjais nuo labo ryto?“ – čia pat pasisukęs į Anicetą paklausiau. „Kaip bliacha įėjai?“ „Tai kad durys praviros, Vaciau, buvo. Smagus čia balius, matau, vakar vyko, prie gonkos visi serbentai išgulėti.“ „Šuns birka, o ne balius“ – atsidusau. „Aš su prastom naujienom, Vaceli“ – prisėdęs ant taburetės tarstelėjo Anicetas. „Dėdės Jurgio nebėr... Amžiną atilsi...“ „Vaje... Kaip?“ „Paprastai... pavalgė pietum virtienių su varške, atsigėrė raugintos sulos, užmigo ir užmigo... Su visam, kaip sakant...“ „Nu tu matai... amžinatilsį...“ – atsidusau akimis bėgiodamas po kambarį ir ieškodamas rendelio vandeniui iš kibiro pasisemt. Jaučiau, kad jei tuoj pat neatsigersiu, prisijungsiu prie dėdės Jurgio. Teisybę sakant, dėdė Jurgis man nebuvo dėdė. Šiaip kažkoks tolimas giminaitis, devintas vanduo nuo kisieliaus, kaip sakoma. Bet mano tėvukas su juo gerai sueidavo, nuo mažų dienų jį buvau įpratęs vadint dėde, tad taip visą laik ir vadinau. Geraširdis, meniškos dūšios žmogelis ans buvo, bet truputį čiūdnas. Gal dėl tokio užgimimo, o gal karo metu patirtos kontūzijos, smarkiau išgėrus karts nuo karto užplaukdavo dėdei Jurgiui lengvi debesėliai. Sykį per Jonines užpylęs, pamenu, čiupo po pažastim armoniką ir išėjo laukais grodamas. Grįžo po trijų dienų, be batų, armonikos ir poros priekinių dantų. b**** žino, kur bastėsi ir ką veikė. Niekam nei aiškinosi, nei pasakojo. Tiesiog grįžęs pavalgė ir lyg niekur nieko, pasiėmęs dalgį, išėjo papjaut triušiams pienių. Nieko nuostabaus, kad jo žmona Adelė kaip įmanydama stengėsi dėdę Jurgį nuo arielkos laikyt kuo atokiau. Bet per ilgą gyvenimą nutiko visko. Tai žiūrėk baliuj prie stalo besėdėdamas ans kokios garbios moteriškės mandagiai paprašo duot pūkuotukę pačiupyt, tai šiaip kokias nedideles muštynes be aiškios priežasties sukelia... ***** Į Liolius, į pagrabą nusigavau tik gerokai vakarop, nes nuo tos bledynos Šimkiuko arielkos taip traukė prie žėmės, kad iki pat pietų pratįsojau lovoj. Teisybę sakant, ir ten nuvykus savijauta tebebuvo smarkiai pizdavota. Pareiškęs tetai Adelei užuojautą, kiek leido sveikata , pakiurksojau prie nabašniko ir po kurio laiko patraukiau lauk parūkyt. Tarpdury teta Adelė čiupo mane už parankės: „Vaciuk, Jezusmarija, matau kaip tu pergyveni dėl amžinatilsį Jurgelio. Visas perbalęs, iš veido iškritęs, susisukęs. Einam į kamarą, įpilsiu čierkelę nuo nervų“ „Įpilk, tetule, jei turi. Taip širdį spaudžia, net kvėpuot sunku. Gal biškį venas praplės, atpalaiduos“ – susuokiau nutaisęs graudulingą balsą. Patraukėm į kamarą. „O, pagaliau, nuo krūtinės sunkumą lyg su ranka nuėmė“ – užkąsdamas raugintu agurku trečią čierką tariau tetulei. „Va, uždarykit, palikit likusią giedorkom, kad balsai labiau susiderintų ir nežviegtų kaip mano kiaulės šį rytą“... Akyse tikrai prašviesėjo, pradėjom kalbėtis. Teta Adelė ėmė pasakot, kad paskutiniu metu prieš smertį jos Jurgis pasidarė visai keistas. Kone kasdien nuo pat ryto šliauždavo į savo dirbtuvėles, ir ten užsidaręs kiauras dienas iš medžio droždavo visokius balbokus. „Kai užklausdavau, ką ans ten tiek drožia, atsakydavo, kad aš per durna ir nesuprasiu. Sykį lyg ir užsiminė, kad dievus kažkokius. Bet, eik tu Vaciau, kokie ten dievai... Nei tai kaliausės, nei tai velniai. Balbokai kažkokie ir tiek... Paskui vieną dieną jais visą kiemą apstatė. Ir uždraudė iš vietos pajudint. Aš tai mysliju, kad prieš smertį matyt vargšui Dievas protą atėmė... Ech..“ „Tai jau tikrai“ – pritariamai linktelėjau. Galvoje ėmė suktis mintis apie ketvirtą čierką. „Ai! Bliacha, nuo tų liūdnų kalbų ir vėl kažkoks akmuo krūtinę užspaudė. Aš dar vieną paimsiu“ – tariau tiesdamas ranką butelio link. „Užteks giedorkom dar vistiek.“ „Imk, Vaceli, imk. Turiu dar daug butelkų pasizapasijus.“ Ir čia tetulė išdavė savo mažytę paslaptį... Kadangi stojus Gorbačiovui reikalai su valstybine arielka pasidarė pizdavoti, Adelė, vos tik atsirasdavo proga, vilko ją namo. Nes dalykas svarbus, ir nežinai gi žmogus, kiek ir kada jo prireiks. Žinodama, kad dėdei Jurgiui nuo jos užeina prietemos, įsirengė slaptavietę, kurioj ir suslėpė visą lobį. „Iš viso trisdešimt du butelius pakavojus turiu ten. Šitas, trisdešimt trečias nebetilpo, tai savo pasoginėj skrynioj laikiau. Tai va, rytoj želauniems pietums užteks tikrai. Ir liks dar.“ Išgirdęs tokią žinią net švilptelėjau iš nuostabos. „Ir dėdė neužtiko slėptuvės?“ – vis dar negalėdamas patikėt paklausiau. „Ne. Vis patikrindavau. Visi buteliai vietoj, pilni.“ Organizmas jau senokai bebuvo gavęs valstybinės. Pajutau, kad vien nuo minties apie trisdešimt du butelius krūtinę užplūdo kaži kokia maloni šiluma. Pagerėjusia sveikata ir nuotaika patraukiau atgal prie nabašniko.... ***** Palaidojom dėdę Jurgį gražiai, taip kaip ir pridera. Kartu su Anicetu prikirtę beržiukų papuošėm į paskutinę kelionę dėdę vežusį gaziką, iš jo paskos ėję dūdoriai grojo taip nuoširdžiai, kad ašara riedėjo net atsitiktiniams laidotuvių procesiją stebėjusiems praeiviams... Žodžiu, liko tik paskutinis dalykas – želauni pietūs. Po laidotuvių giminių, draugų ir šiaip visokių už dyką norinčių išgert bybių prisirinko pilna gryčia. Nerimastingai skaičiuodamas juos ėmiau galvot, kad padlos tikriausia nujaučia apie tetos Adelės lobį, ir kad būtent ta nuojauta, o ne didelė pagarba amžinatilsį dėdei anuos čia atviliojo. Per didelius vargus, šiaip ne taip, visi kaip silkės susispaudėm už stalo, ir atrodė jau būt galima pradėt kalbėt poterius, bet... trūko tetos Adelės. Po keleto nerimastingų laukimo minučių, nujausdamas kažką negerą, pakilau nuo stalo ir išslinkau laukan. Radau tetą kamaroj, klūpinčią prie išrikiuotų trisdešimt dviejų butelių valstybinės. „Ot pyzda senis, ot kad užtaisė... ot žaltys...“ – pasikūkčiodama aimanavo ji... Puoliau klaust kas nutiko. Teta padavė man kažkokį lapelį ir vargais negalais, vos gaudydama kvapą, apipasakojo visą situaciją. „O tu jobtvaimat, o čia tai bėda...“ - nevalingai riktelėjau išklausęs pasakojimą. Pajutau, kad nuo padėties siaubingumo rankų plaukai atsistojo piestu. Priklaupiau prie butelių ir žiūrėjau į tai juos, tai į lapelį, nežinodamas nei ką daryt, nei ką pasakyt... Nušvitimas atėjo staiga. „Nepergyvenk, teta, viską tuoj sutvarkysiu. Nešk ant stalo butelius, aš tuoj ateisiu. Poterių be manęs nepradėkit! Ir pasakykit šeimininkėm, kad dar palauktų su karštu“ Teta Adelė, matyt pati sunkiai suvokdama ką daro, klusniai prisikrovė glėbį butelių ir nukrypavo vidun. Tuo tarpu aš žaibo greitumu aplėkiau sodybą, surinkau dėdės drožtus balbokus, prisigrūdau kibirą trupučiu dyzeliu apšlakstytų šiaudų, pasičiupau krūvą žvakių, prie butelių tetos rastą popiergalį ir apsigaubiau užuolaida. Apsirūpinęs patraukiau vidun. Mane išvydę troškulio ir alkio kankinami susirinkusieji lengviau atsiduso. „Brangūs giminės, artimieji, draugai ir kaimynai. Brangūs susirinkusieji“ – vos įvirtęs kambarin garsiai pradėjau. „Galbūt ne visi mane pažįstat, tad prisistatysiu - esu Vacys Maslionka, artimas velionio giminaitis. Susirinkome čia dar kartą atsisveikinti su mūsų visų mylimu ir gerbiamu amžiną atilsį Jurgiu. Tačiau... Jūs jau tikriausia matėt, kad jo žmona Adelė atėjo į kambarį ašarotu veidu... Amžiną atilsį Jurgis paliko užrašytą paskutinį, priešmirtinį savo norą. Jis gali pasirodyti keistas, bet velionio valią reikia įgyvendinti... Daugumai jūsų tikriausia ne paslaptis, kad velionis paskutiniu metu buvo įtikėjęs į senovinius dievus ir juos garbino... Tad, žinokit, ir paskutinis jo noras yra jam skirtus gedulingus pietus palaiminti taip, kaip juos laimindavo žyniai senovėje“ Susirinkusieji, nieko nesuprasdami ėmė žvalgytis viens į kitą, o aš kibau į darbą. Užtraukiau užuolaidas, išdalinau žvakes, jas uždegiau, kambario kampe pastačiau kibirą su šiaudais. Jį pakūręs, pasišviesdamas sau panosėj žvake vis garsiau ir garsiau iš lapelio pradėjau skaityti maldą: „Uairėgši asiv akleira o suj sovruk abad tikreg inednav ! Uairėgši asiv akleira o suj sovruk abad tikreg inednav ! “ Senųjų dievų garbinimo kalbos nemokėjau, tad pirmi pakartojimai gavos su užsikirtimais. Bet netrukus įsivažiavau, ir ėmiau melstis vis sklandžiau ir sklandžiau, vis garsiau ir garsiau. Gryčia ėmė pildytis smilkstančių šiaudų dūmais, visi su žvakėm rankose stovėjo subybėję iš baimės ir nuostabos. Nusprendęs, kad pasirodymas baigtas, įjungiau šviesą. Lyg pagal užsakymą, jungiant viena iš liustroj buvusių lempučių sprogo... Pradaręs duris pakviečiau šeimininkes nešt karštą. Gedulingi pietūs vyko visiškoje tyloje, visi valgė nepratardami nė žodžio. Nurijęs kelis kotleto kąsnius nusprendžiau, kad atėjo metas arielkai. „Vyrai, papilstykit“ – nukorkuodamas vieną butelį kreipiausi į stalo kolegas. Raginimas buvo išgirstas. Ir tai buvo suprantama – po tokio mano pasirodymo atpalaiduot nervus norėjos visiems. „Nu, už amžinatilsį Jurgį“ – paraginau ir užsiverčiau čierką. Visi padarė tą patį... Po sekundės gedinčiųjų veidus perkreipė nuostaba. „k***, vondou“ – nusistebėjo kažkoks tai ūsuotas dėdės giminaitis. Atėjo metas antrai mano pasirodymo daliai. „Ale tikrai!”- vaidindamas nustebusį ėmiau apžiūrinėt savo čierkelę. „Gerbiamieji, ar jūs suprantat kas ką tik nutiko? Ar suprantat? Dėdė Jurgis, visą gyvenimą kentėjęs nuo velnio lašų, norėjo, kad paskutiniai jo garbei skirti pietūs būtų be arielkos! Jis paliko mums senobinį užkeikimą. Ar jūs suprantat? Kristus pavertė vandenį į vyną. O mes pavertėm arielką į vandenį. Štai kur galia! Štai kur žygdarbis!” Išrėkęs ugningą kalbą pajutau, kaip dar kartą į mane susmigo nuostabos kupini žvilgsniai. Situacija buvo pizdavota ir keista. Kurviškai norėjosi kalt stiklinę arielkos. Bet jos nebuvo. Buvo tik vanduo…. ******** Tokia vat keista ir mistiška istorija nutiko man vieną sykį Lioliuose. Norit ja tikėkit, norit netikėkit. Bet, žinokit, religingesni žmonės tose apylinkėse kartais dar prisimena tą nutikimą ir vadina jį želaunų pietų stebuklu.... Nors, teisybę sakant, stebuklo tai ten nebuvo jokio... Mat iš tiesų tai nutiko taip, kad dėdė Jurgis vieną dieną aptiko žmonos slėptuvę ir pamažu, niekur neskubėdamas, ištiūtino visą ten sukavotą arielką. Dėdė buvo gabus ir nedurnas žmogelis, tad meistriškai nukorkavęs ir ištušinęs butelius, juos užpildė vandeniu ir taip pat meistriškai užkorkavo. O kai visą lobį užbaigė pakeisti vandeniu, paliko ten raštelį žmonai kurį ir perskaičiau to spiritizmo seanso metu. Tiesa, kad būt įspūdingiau, žodžius skaičiau iš antro galo... Įpisus, kaip jau sakiau, dėdei neretai užplaukdavo debesėliai. Tad nieko labai nuostabaus, kad kol išpampo trisdešimt du butelius valstybinės, Jurgis pridrožė pilną kiemą kaži kokių balbokų, kuriuos pavadino dievais. Kai šitą dalyką man per pakasynas pasakė kamaroj prie išrikiuotų butelių klūpanti teta Adelė, ėmiau sukt galvą, kaip čia išsigelbėt iš nemalonios situacijos. Ir kažkaip netyčia prisiminiau sapną apie burtininkus, kurį susapnavau pririjęs su Šimkiuku techninio spirito. Tad ir suvaidinau.... Tai va... Pabaigai norėčiau pasveikint mus visus ir mūsų garbią valdžią pasiekus reikšmingą pergalę kovoje su pijokystėm. Dabar mes, kaimo žmonės, tai tikrai nustosim gert. Tikrai tikrai. Sakau tai kaip žmogus, vienu mostu pavertęs arielką vandeniu. Nustosim ir eisim drožt medinių baibokų, pinti vyžų, siūt tautinių kostiumų ir šokt apie laužus. Rokenrolui mieste gal ir pizė. Rokenrolas kaime – tęsis!
  6. O ką, brangieji, padarėte, kad būtų kitaip? Bėdavojot forumuose ir feisbukuose bei laukėt, kol kažkas kažką už jus padarys... Neginat saves, nieks daugiau ir neapgins.
  7. Paviešinta penktadienį visuomenei turėjusi būti pristatyta Sauliaus Skvernelio Vyriausybės planuojama mokesčių reforma. Vyriausybė siūlo, kad individualiosios veiklos apmokestinimas priklausytų nuo metinio pelno, o ne veiklos rūšies. Pelnas, neviršijantis 10 tūkst. eurų per metus, būtų apmokestinamas 5 proc. GPM tarifu. Didėjant pelnui, didėtų ir mokestis: tarkime, pelnui pasiekus 30 tūkst. eurų, mokestis būtų 15 procentų. Žemės ūkio apmokestinimą ketinama suvienodinti su kitais sektoriais, todėl būtų atsisakyta dabartinių išskirtinių pelno ir GPM tarifų. Dabar žemės ūkio įmonių pelnas apmokestinamas 5 proc., žemdirbių pajamos neapmokestinamos, jei jie nėra PVM mokėtojai (pajamos per 12 mėnesių neviršija 45 tūkst. eurų). Vyriausybė siūloma žemės ūkio įmonių pelną apmokestinti bendra tvarka, priklausomai nuo įmonės dydžio. 5 proc. tarifas toliau būtų taikomas smulkiosioms įmonėms (metinė apyvarta iki 300 tūkst. eurų, vidutinis darbuotojų skaičius 2 iki 10) ir kooperatyvams. Kitos įmonės mokėtų 15 proc. pelno mokestį. Žemdirbių pajamas taip pat ketinama apmokestinti bendra tvarka, įtraukiant jas į naują individualiosios veiklos progresinio apmokestinimo schemą. Vyriausybė taip pat ketina siaurinti akcizų lengvatą žemdirbių degalams – akcizą ketinama padidinti nuo 21 euro iki 56 eurų už 1 tūkst. litrų. Dėl to litras žymėto dyzelino pabrangų apie 4 centais.
  8. Iki 2016.12.31. reikėjo, jei 14EDV ir daugiau, nesvarbu, esi dirbantis ar neįgalus. Nebuvo prievolės mokėti kas mėnesį, tačiau metų gale (iki 05.01.) reikėjo vis tiek susimokėti. Dabar gi patarčiau klausti RAŠTIŠKAI, kad turėtumėt konkrečius įrodymus, nes kažkodėl šviečia, kad vieną dieną atsibus ir bus dar visko...
  9. Diena tą sykį, pamenu, išpuolė ne iš gražiųjų – protarpiais vis palynodavo, pūtė žvarbus vėjas. Nors sveikata buvo tokia pat pizdavota kaip ir oras, pataisyt ją šansai buvo menki. Iš vakaro su Pralgauskiu patvarkėm visą jo užpiltinę, kaip kokie asilai pamiršę bent lašą pasilikt pusryčiams. Brigadininkui buvau pasižadėjęs sėkmingai baigt traktoriaus remontus, nes ne už kalnų jau buvo pirmieji pavasario darbai, bet nuo saldžios, iš gryno spirito ir uogų pagamintos užpiltinės galva barškėjo taip, kad tie pažadai man buvo giliai dapizdy. Kad atrodyčiau smarkiai dirbantis, pamirkęs ranką atrabotkėj, išsiterliojau veidą ir pusę ryto prasismaukiau po dirbtuves ieškodamas ką čia išrijus. Mano nelaimei, sausra dirbtuvėse buvo kaip Afrikoj... Staiga lauke išgirdau burzgiant mašiną. Išlindęs pasicekavyt pamačiau, kad į kiemą kaži ko užsuko viliukas. Jo šoferį, durpyne dirbantį Praną, gan neblogai pažinojau. „Sveikas, Pranai. Kaip žmonikė, kaip vaikai? Kokio bybio tau čia mūsų dirbtuvėse prireikė?“ - priėjęs mandagiai pasiteiravau, suprasdamas, kad negražu pradžioj pult prie kalbų apie reikalus. „O, Vaciuk, sveikas gyvas“ – ištiesė ranką Pranas ir kaip mat ją patraukė, pamatęs, kad aš tepaluotas visas kaip velnias. „Gerai žmona laikos, septintas mėnuo jau eina...“ „Pizdu, paskui, papasakosi“ – nutraukiau bičiulį. „Gal turi bardačioke ar po sėdynę ką užsikišęs? Aš, žinok, viena koja grabe nuo ryto“ Mano dideliam džiaugsmui, Pranas turėjo. Be žodžių kaliau penkiasdešimt, ir prisidegęs cigaretę, giliai įtraukiau dūmą. „Ooo... zajebys... vėl spalvotai matyti pradedu“ – atsidusau. „Dabar jau galim kalbėtis. Ale, žinai, įpilk, Praneli, gal dar vieną...“ Man baigus sveikatinimosi procedūras, pradėjom šnekėtis. Pranas ėmė pasakotis apie šeimyną, nėščią žmoną, darbus. „Šiandien načialnikus vežiau į Rėkyvą“ – nusižiovavęs pradėjo pasakot bičiulis. „Ir žinai ką mačiau? Ten krautuvėj apelsinų buvo išmetę. Eilė jobanyj vrot kokio ilgumo buvo...“ Čia pat Pranas pridūrė, kad biški pažįsta tos parduotuvės vedėją – esą ana kartu su jo žmona prekyboj mokinos, ir Pranas pradžioj ją kadrino. Bet dėl kaži kokių priežasčių, liaudiškai tariant, b**** gavos... Žodžiu, vedėja prasitarė, kad prekyboj apelsinai greit baigsis, bet sandėly dar jų liks. Gal rytojui, gal geriem žmonėms, gal dar kam... „Žinai, žmonai dabar vitaminų reikia, tai sutarėm, kad po pietų atvažiuosiu paimt. Nenorėjau prie valdžios jų vežtis“ – paaiškino bičiulis. „Suprantu.. suprantu..“- numykiau. Tuo tarpu mano galvoj užsisuko minčių karuselė... „Jobšikmat, apelsinai! Vaisių vaisiai! Už patį vaisių karalių – vaisių vyną gardesni! Net nepamenu kada valgiau juos paskutinį sykį“ – galvojau sau, tik viena ausim beklausydamas, kaip apie savo nėščios žmonos poreikius kažką pasakoja Pranas. „Nepyk Praniuk, turiu lėkt, kurviškai šikt užsimaniau“ – staiga sumelavau. Atsisveikinom ir nuskuodžiau į dirbtuves. Apsiplovęs rankas gazoliu, sėdau ant dviračio ir numyniau tiesiai į fermas. Galvoj jau buvo užgimęs apelsininis planas... Susiradęs Eleną išsivedžiau ją į lauką ir, pavaišinęs kišenėj turėtu saldainiu, užklausiau: „Tai kaip tau, Elenyte, darbas sekasi? Seniai kažkaip bebendravom. Sakė, laikrašty įdėta buvai?“ „Buvau įdėta. Ir ne veltui“- išdidžiai tarė Elena. „ Pats žinai, kad ilgą laiką dirbau pamainine melžėja, bet va, paskui pasiprašiau pirmaveršių grupės. Ir man davė dvidešimt penkias telyčias! Pradžioj sunku buvo žinot jų produktyvumą, todėl įsipareigojau primilžti iš kiekvienos po 3900 kilogramų. Bet jau per pirmą pusmetį primelžiau po 3050 kilogramų, todėl metiniai įsipareigojimai pernai buvo įvykdyti su kaupu!“ „O tu jobtvaimat, man tuoj vėl pradės galvą skaudėt...“ – sumurmėjau sau tyliai po nosim. „Klausyk, Elena, man reikia tavęs kaip moters. Važiuojam į Šiaulius. Dabar. Dviese...“ „Ką? Kaip? Kas?“ – melžėjos pirmūnės akys vos neiškrito lauk iš akiduobių. Supratau, kad reikia atskleisti kortas. Paaiškinau Elenai, jog yra galimybė Rėkyvoj gaut apelsinų, bet tam man reikia jos pagalbos. Kurį laiką it telyčia pamykusi, ji galiausiai sutiko. „Bet iki pavakario turim spėt grįžt“ – tarė ji. „Spėsim, būk rami, čia gi pora valandžikių daugiausia“ – nuraminau. Elena, nors jau ir nebe mergiško amžiaus, vis dar buvo -aitė. Jaunystėj buvo graži merga ir kavalieriai prie jos rikiavos į eilę, bet, matyt, dėl per didelio išdidumo, nė viens jai neįtiko. Laikui bėgant tas simpatijų būrys išsisklaidė, ir Elenos širdis taip ir liko laisva. Tad visą ją atidavė darbui... Iš Poviliuko pasiskolintu Ižu išbirbėm po kokio pusvalandžio. Nors ir sakiau Elenai, kad apsirengtų šiltai, ta visgi išsipuošė – vietoj rekomenduotos vatinkos užsivilko ploną išeiginę kurtkelę, vietoj praščiaikų apsiavė proginius batelius. Taip apsirengus lėkt per žvarbų vėją, tegu ir lopšy, buvo tikrai šalta. Nu, bet kaip sakoma , šalta vienai, gražu visiems... Nuzvimbėm į Rėkyvą gan greit, be jokių sutrukdymų. Sustojęs prie krautuvės liepiau Elenai pasiruošt – po šikna laikytą pagalvėlę užsikišti priekin už striukės. Pats tuo tarpu nušokau nuo motociklo ir nuėjau vidun, ieškot vedėjos. „Gera diena, gerbiamoji“- tariau ją susiradęs. „Aš - Vacys Maslionka, Čirvinskio Prano pažįstamas. Pranelis minėjo, kad apelsinų turėjot. Ir, sakė, galit nėščioms moterims pagelbėt...“ – šelmiškai mirktelėjau akį. Vedėjai nespėjus nė išsižiot, kyštelėjau ranką į atvypusią jos chalato kišenę ir palikau ten į triubikę susuktus rublius. Tuo pat metu, it prisuktas pradėjau bėdavotis apie tai, koks sunkus manosios nėštumas – visą laiką pykina, nepadeda jokie liaudiški metodai. „Socialistinio lenktyniavimo nugalėtoja, darbu pelniusi šlovę, gulinėja dabar kiauras dienas ir žiaukčioja. Ką besuvalgytų, vis negerumas užeina. Nieko mėsiško į burną nebeima... Vitaminų trūkumas...“ – graužia nata užbaigiau savo monologą. Tiesą sakant, kalbėjau taip įtikinamai, kad net pats pradėjau tikėt. Kaip tik tuo metu girgžtelėjo durys ir į krautuvę lėtai įkrypavo Elena. Tvirto stoto melžėja su už striukės užkišta pagalvėle atrodė įspūdingai ir neleido suabejot mano pasakojimu. „Ilgą laiką dirbau pamainine melžėja, bet paskui pasiprašiau pirmaveršių grupės. Ir man davė dvidešimt penkias telyčias…“ – nė nepasisveikinusi, vis traukydama snarglį pradėjo pasakot mano nėščioji. Nežinia, kiek laiko būtų skambėjusiosios didingos kalbos apie pienininkystės ūkio pirmūnės pasiekimus, bet vedėja jas greit nutraukė, mostelėjusi galva sandėlio link. Supratau, kad atvykom ne veltui... Rėkyvą palikom su laimikiu, apie kokį negalėjau pasvajot nė slapčiausiose fantazijose – geraširdė vedėja apelsinų mums atseikėjo net pusantros dėžės! Nežinau, kas šitoj medžioklėj pamačijo labiausiai, bet buvau pasiutusiai patenkintas. Toks patenkintas, kad ryžausi Eleną nustebint maloniu siurprizu – pasukau ižą į Šiaulius. Nusprendžiau pašaut iki traukinių stoties ir ten savo kompanjonę pavaišinti beliašais... Likimas kartais būna negailestingas. O kartais tiesiog keistas ir nenuspėjamas. Toks jis buvo ir tą syk... Mums su Elena prie motociklo beraitant po trečią beliašą (į vidų nėjom, nes buvo baugu, kad iš lopšio koks nors miesčionas neišpyzdintų apelsinų), iš už nugaros išgirdau pažįstamą balsą: „Sveikas Vaciuk, kokiais tu čia daba vėjais?“ Atsisukau – už nugaros stovėjo dar nuo profkės laikų pažįstamas elektrikas Vladelis. „Ai, va, bliacha, bobikę pas akių daktarus atvežiau“ – leptelėjau nenorėdamas išsiduot. Elena kilstelėjo akis ir, nepratardama nė žodžio, toliau godžiai pribaiginėjo beliašą. Putlios, riebaluotos lūpos spindėjo kažkaip gundančiai. Persimetėm su Vladeliu keliais žodžiais ir tas patraukė į stotį. „Lekiu pas brolį į Šeduvą. Ten degtinės užvežė“ – ištarė atsisveikindamas... „Pizė kazė, Elenyte, ant arklių! Odisėja tęsiasi“ – ryžtingai šūktelėjau kompanjonei, vos tik Vladelis nuėjo. Elena lyg ir pradėjo kažką sakyt, bet jos žodžiai prasmego ižo burbime. Nors važiuot buvo šalta, o apelsinais apsikamšiuisiai mano kompanjonei dar ir nepatogu, reikalas buvo svarbus. Tad į Šeduvą nuskriejau it koks motociklų ralio čempionas. „Moku rubliais ir apelsinais“ – pasilenkęs tariau pardavėjai, kai ta žiojosi sakyt, jog degtinės jau nebėra. „Supratau“ – tarė ir iš po prekystalio ištraukė keturis sabonius. „Galiu tiek.“ „Žinot, kaip sakoma, geriant reikia žinoti saiką, kad netyčia per mažai neišgertum...“ – atsidusau traukdamas iš užančio apelsinus. Pardavėja šyptelėjo ir pridėjo dar du butelius... Puikus sandoris, ką bepasakysi. Visas švytintis grįžau pas lopšy sėdinčią sustyrusią Eleną. Pažvelgiau ir širdį suspaudė nerimas. Kaip aš taip?.. Kaip aš taip nepagalvojau?.. Nugi neparsivešiu saugiai degtinės butelių lopšy tarp apelsinų suguldytų... Laimei, sprendimą pasiūlė Elena – iš kiosko nusipirkom kelis „Komunizmo aušros“ numerius ir kruopščiai suvystėm į juos arielką. „Nu va, Elenyte, į Rėkyvą atvažiavai nėščia, o iš Šeduvos jau su kūdikiais lopšy išvažiuojam“- tariau tiesdamas kompanjonei savo vatinkę. „Sėsk dabar už manęs, ir stipriai apsikabink. Lopšys tegu kroviniui lieka“ Grįžt namo teko tiesiai prieš vėją, kuris kiaurai košė pavasarinę Elenos kurtkelę. Prasidėjęs smulkus lietus pasiuto plakt veidą. Galėtum pagalvot, pizdavota situacija. Bet ji tokia nebuvo... Lopšy ritinėjosi krūva apelsinų, saugiai suvystyti pūsojo šeši buteliai degtinės, o iš nugaros jutau stipriai prisispaudusios Elenos šilumą. Netoli Šedbarų dešinė jos ranka palengva nuslydo žemyn. Mane iš vidaus pradėjo mušti karštis... „Paleisk mane prie fermų. Po darbų aš pas tave ateisiu, pasidalinsim apelsinus“ – sušuko ji, kai jau buvom netoli namų. Nieko nesakęs linktelėjau galvą ir pasukau motociklą į dumblėtą lauko keliuką. Diena, prasidėjusi taip šūdinai, žadėjo puikią pabaigą. „Reiktų iš kažkur kokį kvietką susiveikt“-pagalvojau. „Visgi ryt kovo aštunta...“ ------------------------------------ Tokia va istorija man nutiko vienais metais, kai krautuvėse beveik nebuvo apelsinų ir Gorbačiovas pradėjo savo kovą prieš alkoholį. Žiūriu dabar į naują valdžią, su užsidegimu kibusią į kovą prieš alų, vyną, cukrų, dyzelines mašinas ir dar visokius kitokius dalykus ir galvoju... Jūs kovokit, kovokit. Iš tos kovos tikriausia b**** gausis, bet užtat kiek gražių naujų istorijų liaudyje gims...
  10. Vienas žydas labai mėgo pornofilmus žiūrėti nuo pabaigos. Nes filmo gale prostitutė dar ir pinigų duodavo...
  11. Ar tikrai teisingai supratot Gentvilą, ar tiesiog ištraukėt sakinį iš konteksto? Nes Gentvilas kalbėjo apie suvaržymus žemės pirkimui, dėl kurių paprastas žmogus negali įsigyti žemės, tačiau tai puikiai daro magnatai, t.y. už pakankamai neaukštą kaina superka didelius plotus. Ir kad tas pat bus su alkoholiu - pirmiausia suvaržymai, o tada ponas Ka atves savo ispanišką verslą į LT.
  12. Kažin, užsmaugs iškart ar dar leis pasispardyt? https://www.15min.lt/m/id/aktualu/lietuva/saulius-skvernelis-56-801910
  13. Jei orai tokie pat, tikimės pirmą birželio savaitgalį kopinėti pavasarinį.
  14. Už atgalinį laikotarpį niekas neims jau, jei nepareikalavo per 2016m. Toks įspūdis, kad dabar visais įmanomais būdais daroma viskas, jog būtų kuo mažiau Sodros išmokų gavėjų arba išmokos būtų minimalios.
  15. Kestoxs, reikia žinoti situaciją - jei nemokėjai įmokų todėl, kad niekas neprašė ir niekur nedirbai, tai nieko ir negausi (ar ten minimaliai kapeikų), o jei buvai vaiko priežiūros atostogose ir prieš tai dirbai ir mokėjai mokesčius, tai bus mokama priklausomai nuo buvusių pajamų.